Apie literatūrinį apsėdimą

 

„Šiuo metu esu prisijungusi prie neiburgiškojo portalo“, – rašau literatūrologei, vertėjai Laurai Laurušaitei, kuri vertė šiame „Šatėnų“ numeryje publikuojamus latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščių fragmentus. „O kas tas „neiburgistų portalas“?“ – pasidomi Laura; turbūt mano sugalvota kiek nevykusi metafora nuskamba tarsi kokios literatūrinės sektos pavadinimas. O tenorėjau įvardinti literatūrinį apsėdimą, kuomet dalykus matau mane tuo metu apsėdusio vieno ar kito rašytojo, o dažniausiai rašytojos akimis.

Iš dalies ir Laurai turiu būti dėkinga, kad šiuo metu esu apsėsta Neiburgos, skaitau jos tekstus – tuos, kuriuos turim išverstus į lietuvių kalbą. Stebiuosi: kokie jie man artimi, tarsi pati juos būčiau galėjusi parašyti. Gal ne tais pačiais žodžiais, ne taip talentingai, bet juk mintys mano, aš taip matau, taip jaučiu. Ir kaip Neiburga tinka vasarai! Susirandu vertimus iš 2024 m. rugpjūčio „Šiaurės Atėnų“:

 

Moteris guli ant nugaros sode. Blyški, dar neįdegusi žalioje žolėje. Lapijos šešėliai lyg teptuko potėpiai ant odos. Šešėliai judrūs, menininkas vis tapo ir tapo, kol kūnas įgyja formą. Žolės smaragdas ir pieno baltumo oda. Šviesi ochra apie pečius ir švarus kaip obuolys pilvas.

Pienas ir smaragdas, ir tamsiai raudonos vyšnios sultys, nutekėjusios per smakrą, mažu šaltinėliu nusidriekia per krūtinę.

Moteris užmigusi (vertė Jurgis Banevičius).

 

 

Dabar, kur beeičiau, matau tą baltą miegančią moterį, kad ir ką ji įkūnytų – klestintį kūniškumą, tingios vasaros popietės išsipildymą, snaudžiančius troškimus ir geismą, į poetinį rūbą talentingos plunksnos suvyturiuotą erosą. Neiburgą nesusiturėjusi pacituoju V., ji man nieko neatsako. Ir gerai. Rašytojus mėgstu garbinti viena, todėl ir minėtas „apsėdimo portalas“ atsidaro dažniausiai tada, kai daugumai būna aktualūs visai kiti dalykai, o literatūros burbulas žavisi magiškuoju realizmu žaidžiančiomis jaunomis autorėmis, kurių kūrybą vertinu tiek, kiek galiu į ją žvelgti objektyviai ir konstatuoti gebėjimo rašyti dovaną. Autoriaus talentas rašyti pats iš savęs, deja, niekada nereiškia, kad literatūra tau bus paveiki ir artima. Subjektyviai kūryboje vertinu brandą, kuri (su retomis išimtimis) tiesiogiai susijusi su amžiumi, ir nesaugumą – mano galva, tik tikri ir nesaugūs tekstai verti literatūros.

 

Jolitą Skablauskaitę skaitau, kai ateina metas. Vieno juodo šuns ar šešių juodų šunų.* Kai harpijos laikrodžiai sugenda ir kalendoriai rodo niekus.**

Jau esu minėjusi, kad nedrįsčiau jos kūrinių rekomenduoti, ją turi atrasti pats. Tamsi, siurrealistinė, išskystanti iš siužeto rėmų, nardinanti į keistas būsenas, artimas toms, kurias išgyveno pati rašytoja, staugdama naktimis savo kaimo trobelėje – nes taip tada jai tiesiog norėjosi.

Negalėčiau dažnai skaityti Skablauskaitės kūrybos, bet periodiškai grįžtu į jos sutvertas sapniškas narnijas.

Filme „Vienatvės gaudesys“ ji sako: „Norėčiau, kad po mirties mane skaitytų, atrastų būsimos kartos“. Tikiu, kad taip bus, kad jau yra.

 

Pamenu metą, kai skaitydavau viską, ką parašė Jurga Ivanauskaitė. Nebuvau išskirtinė – Jurga buvo mano kartos rašytoja, brendom, skaitydami jos „Mėnulio vaikus“, „Pakalnučių metą“, jau vėliau – „Raganą ir lietų“, „Agnijos magiją“. Susižavėjimas Jurgos kūryba kiek apslopo, kai ji radikaliai pasuko į budizmą, tad „Kelionę į Šambalą“ perskaičiau jau tik iš pagarbos. Rašytojai mirus, vėl grįžau prie jos knygų, perskaičiau ir tas, kurios literatūros pasaulio buvo laikomos ne tokiomis vertingomis, artimomis populiariajai literatūrai. Ir vis dėlto tenka konstatuoti, kad po jos mirties Lietuvoje daugiau nebeatsirado tokios autorės, kurioje tilptų tiek daug prieštarų ir kuri, kad ir ką rašytų – siurrealistines noveles ar populiariajai literatūrai artimus romanus, – darytų tai besąlygiškai talentingai. Branginu „Raganos ir lietaus“ egzempliorių, kuriame jos parkeriu nupiešta visa reginti akis ir užrašas „Mielai Eglutei“. Įdomu, kad niekada nenešiau tos knygos jai pasirašyti.

 

Nesidomiu gyvomis autorėmis, bet šią kiek makabrišką aplinkybę galiu paaiškinti Bergmano fraze: bijau, kad realybė netrukdytų žaisti man savo žaidimų. Vengiu artėti prie autorių, kurie man patinka, bijodama nusivilti jų… žemiškumu.

Tikiu, kad rašytojas yra tarpininkas, savotiškas mediumas, per kurį eina tam tikra informacija. Todėl skaitydami rašytojo kūrybą sužinom ir tą informaciją, kurią jis tik (kažkieno diktuojamas) užrašė.

„Ji buvo žmogus, kuris negalėjo tapti mano drauge, bet aš negalėjau nustoti ja domėjusis“, – rašė Giedra Radvilavičiūtė savo esė „Elenai, kaip nesuplanuotai akimirkai“, skirtoje poetei Elenai Mezginaitei.

Su kai kuriomis rašytojomis ar poetėmis tapau draugėmis. Draugystės vertė, žinia, nepamatuojama, bet šiuo atveju ji išsklaidydavo tai, kas savotiškai buvo sakralu: tai, kad rašytoją noriu pažinti per jo tekstus, o ne gyvenimą.

 

Tiesa, o kaipgi ten buvo su Giedros foršmaku? Į „Šiaurės Atėnų“ 35-metį Giedra atnešė pačios kapoto foršmako – jaukiame keraminiame dubenėlyje. Kaip ir būna per tokius renginius, lakstydama šen bei ten foršmako taip ir neparagavau – kai priėjau prie stalo, buvo likęs tik tuščias dubenėlis ir keletas itališkos duonos riekelių. Giedros irgi nebebuvo, tad dubenėlį pasiėmiau su savimi. Ir kaip tik tada, kai su Giedra sutarėm dėl mainų – aš jai jos dubenėlį, ji man gerą porciją savojo foršmako, dubenėlį pamiršau. O gal pasąmoningai norėjau pasilikti priežastį vėl susitikti; kai harpijos laikrodžiai bus sugedę, o kalendoriai rodys niekus.

 

* Frazė iš dokumentinio filmo „Vienatvės gaudesys“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 2014).
** Jolita Skablauskaitė, Fatum, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.