Duonos šventinimas
V. svetainėje per visą sieną kabojo jos kadais nutapytas paveikslas – prasiviepusi chimera žvelgė iš jo į žiūrintįjį. V. patikdavo, kokį įspūdį paveikslas daro aplinkiniams – baugus, tamsių tonų. Besdavo į jį kandikliu – štai už šitą mane gyrė dailėtyrininkas X! – ir riebiai nusikeikdavo. Ateidavau pas ją gerti vyno ir rūkyti – rūkyti būdavo galima kambary. V. kalbėdavo nesustodama, aš klausydavausi. Paprastai burnodavo ant visų aplinkui – savo motinos, išdavikių draugių, Kultūros tarybos, nesuteikusios finansavimo veiklai, kuri visai nebuvo susijusi su tapyba. Kodėl nebetapai, tu juk dailininkė? – klausdavau. Užpiso, – sakydavo V. ir užsikosėdavo.
Kartais pasimeldžiu už V., nors žinau, kad sužinojusi apie tai ji mane iškeiktų. V. turi sąskaitų su tuo, kam meldžiuosi, – jos įsitikinimu, ne ji Jam, o Jis jai skolingas.
Neslėpsiu, pati turiu Jam pretenzijų. Norėčiau pasiginčyti, o kartais tiesiog vaikiškai aikštytis – reikalauti meilės. Kodėl eini į bažnyčią? – klausia draugai. Nedraugai dar priduria: tu gi… (įrašykit, ką norit). O kam, jei ne mums – tokiems – į ją eiti?
Mylėjau V. ne už jos gerumą, kuris glūdėjo kažkur pačioje tolimiausioje širdies kertelėje, apaugęs keliasdešimčia surambėjusio grubumo sluoksnių. Bet už jos bjaurų būdą. Juk mylėti už gerus dalykus – pernelyg lengva. Mylim kitą tiek, kiek galim pakelti jo blogąsias savybes, gal net išdavystę.
Gal tas pat ir kalbant apie Jo santykį su mumis? Visada norėjau tikėti, kad būtent taip. Esu ta dukra palaidūnė, kaskart norinti įsitikinti begaline Jo meile ir atleidimu.
V. kažkodėl prisimenu dabar, per gavėnią. Kaip ir nemažai mano gyvenime buvusių žmonių, su kuriais keliai išsiskyrė dėl vienų ar kitų priežasčių. Ar nemylėjau jų tiek, kad galėčiau pakelti jų silpnybes, ar tai jie nepakėlė manųjų? Turbūt – ir viena, ir kita. Dėl nutrūkusio santykio, banaliai kalbant, kaltos abi pusės.
Velykų mišios – ilgiausios iš liturginių apeigų. Net jei eini ten iš inercijos – tavo dalyvavimas nėra beprasmis. „Kada šventins maistą?“ – pernai per Velyknaktį pakuždomis paklausė šalia sėdinti moteris. Jos pintinėje – duonos kepalas, margučiai ir druskos maišelis. Gūžtelėjau pečiais ir čia pat pagalvojau, kad pamiršau duoną ir druską. Eidama į bažnyčią sutikau A. – išspjautą iš šalia esančio baro žiočių. Nustebo susidūręs su manimi, nešina pintinėle, pilna velykinių margučių. Kur kur eini? – dar kartą pasitikslino. – Galvojau, kad mišios – čia metafora, tu gi rašytoja, – nusikvatojo ir pamojavo, – na, tada gerų jų.
Kažkada seniai lydėjau draugę stačiatikę į Velyknaktį cerkvėje. Po penkių valandų apeigų ėjom per naktinį Vilnių – buvo vilko valanda ir barai ūžė nuo lėbautojų. Buvau apdujusi nuo smilkomo ladano, meditatyvių skaitymų, atstovėjusi eiles prie patepimų, kryžiaus bučiavimo. Iki šiol prisimenu vaikus – mergaitę ir berniuką, atsivestus tėvų. Berniukas, gal dešimties metų, tvardydamasis verkė iš nuovargio ir nekantros, pro sukąstus dantis leisdamas į mažo vilkiuko urzgimą panašų garsą. Jo veidu riedėjo stambios ašaros – kaip pupos. Tokiom verkdavom tik vaikystėje – iš didelės neteisybės arba sielvarto, kartais – ir džiaugsmo. Šalia brolio sėdėjo jaunesnė sesuo – vėliau ją mačiau su tėvu elgetaujančią, lygiai taip pat raudančią, tėvui vis baksnojant „prašyk prašyk“. Iki šiol gailiuosi, kad tada nepaskambinau policijai.
Per mišias juosiu apsauginį sijonėlį velykinei žvakei – į jį sutekės vaškas. Įdomu, kad ant pirštų užtiškęs karštas vaškas, sukeldamas gana stiprų momentinį deginimą, nepalieka pūslių. Galėtumėme leisti varvėti jam ant odos kaip simbolinei Jo skausmo išraiškai.
Kaskart prieš Velykas, danguje sutartinai sužibus pilnėjančiam mėnuliui ir kaip niekada ryškiai Venerai, dar pilkais pernykščiais lapais padengtoje pievoje išsprogsta plukių kilimai. Žemei pradėjus skleisti su niekuo nesupainiojamą erotišką gyvybės kvapą, pabunda spungės – keletą dienų judina sparnus, garsiai čežindamos jais kaip popieriaus lapais. Kol susiskliaudžia amžinai ir jų išvirkštiniai, tamsiais žvynais padengti sparnų trikampėliai nukloja palanges. Imu vieną ir išskleidžiu – į mane pažvelgia dvi nustebusios akys iš anapus. Atvertusi knygą, paslepiu tarp lapų. Galbūt kada rasiu ir net neprisiminsiu, kada ir kodėl čia įdėjau mirusią spungę, kaip ir neprisimenu, iš kur tarp lapų atsirado sudžiūvęs baltas lelijos žiedas, šlamučio šakelė ar nepasirašyti meilės žodžiai ant popieriaus skiautės. Tai visi laiškai iš praeities, kadais rašyti tų, kuriems man neužteko meilės, o gal norėjau jos daugiau, nei galėjau duoti.
Sena močiutės maldaknygė tebedvelkia smilkalais, tarp lapų vietoj žymeklių – baltų nėrinių atraižos. Močiutė siūdavo bažnytinius rūbus, siuvinėdavo juos karoliukais ir blizgučiais. Iš jos parsiveždavau medžiagų atraižų savo lėlių suknelėms. Tėvo būgštavimas, kad tapsiu davatka kaip močiutė, nepasitvirtino. Bet išsaugojau visas jos maldaknyges ir rožančius.
Autorės nuotr.
●
Dabar šventinsime maistą, – sako kunigas, ir šalia sėdinti moteris patenkinta atkiša savo pritutintą pintinę. Maistui skirtas švęstas vanduo dosniai aptaško ir mus, stambiais lašais nusėdamas veidus.
Kristus prisikėlė.
Iš tiesų prisikėlė.
