Ar tai žaidimo pabaiga?

Turbūt laikmetis, laikinumo pojūtis, dirbtinio intelekto skverbimasis į scenos meną turėjo įtakos ir šio sezono Lietuvos teatro madoms – nukelti dramos veiksmą į viešbutį. Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas LNOBT, kovo mėnesį pakvietęs žiūrovus į premjerą, – ne išimtis. Tai bendras LNOBT, Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos ir Geteborgo operos pastatymas, kuriame dalyvauja gausus būrys ir užsienio, ir lietuvių menininkų ir LMTA studentai. Premjerinius spektaklius dirigavo muzikos vadovas ir dirigentas Valentinas Egelis.

Don Žuanas patenka į nemirtingų literatūros personažų sąrašą. Šį motyvą nagrinėjo daugybė autorių – nuo vienuolio Tirso de Molinos (apie 1630), Carlo Goldoni, Prospero Mérimeé, Alexandre’o Dumas, Alfredo de Musset, lordo Byrono iki Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno, Oskaro Milašiaus ir daugelio kitų. Šis personažas gerai žinomas ir muzikoje – dar iki Mozarto operos.

Mozarto operos „Don Žuanas“ (Don Giovanni) premjera įvyko Prahoje 1787 m., netrukus ji buvo parodyta ir Vienoje. Operos libretą parašė mėgstamas Mozarto libretistas Lorenzo Da Pontė. Opera buvo užsakyta kaip dramma giocoso, bet vėliau ji apibūdinama kaip opera buffa.

Johnas Fulljamesas, režisavęs didžiuosiuose pasaulio operos teatruose, „Don Žuano“ pastatymui Lietuvos scenoje pasirinko modernią scenografijos ir režisūros interpretaciją. Slogi, niūri, konstruktyvi Dicko Birdo scenografija – šiuolaikinis monolitinis viešbutis su kvadratiniais langais, kuriančiais atgrasią ir bauginančią atmosferą. Tie langai yra operos veiksmo dalis, jie atskleidžia intensyvų viešbučio gyvenimą, kuris nenurimsta net naktį, – langai atsiveria, užsiveria, juose projektuojamas stebėjimo kamerų vaizdas, vyksta šešėlių teatras, jie uždengiami užuolaidomis, stengiantis išlaikyti vieno ar kito kambario gyventojų privatumą (spektaklio šviesų dailininkė Fabiana Piccioli, vaizdo projekcijų dailininkas Willas Duke’as). Scenografija labai funkcionali ir lengvai transformuojama iš viešbučio fasado į fojė su registratūra, baru ir baseinėliu, koridorių su viešbučio numeriais ir liftu, Don Žuano apartamentus su didžiule lova ar net „išvirkščiąją“ viešbučio pusę – vidinį kiemą, kuriame vyksta nelabai švarus personažų santykių aiškinimasis.

Martyno Aleksos nuotrauka

Jau uvertiūroje (sakoma, kad Mozartas ją parašė paskutinę naktį prieš premjerą) atskleidžiami pagrindiniai įvykiai – kasdienė rutina ir paslaptys: viešbučio tarnautojai išdezinfekuoja ir išvalo kambarį, perkloja lovą, išprašo nepageidaujamus svečius. Viešbučio šeštame aukšte vyksta drama – Don Žuanas, įsikūręs 666 numeryje, bando suvedžioti gretimame kambaryje įsikūrusią Doną Aną, ši sprunka į liftą, bet ir ten jai nesaugu. Užkluptos aukos sunkiai gali apsiginti nuo perteklinės Don Žuano aistros. Ne laiku pasirodęs Donos Anos tėvas Komandoras bando apginti dukters garbę ir yra Don Žuano šaltakraujiškai nužudomas. Viešbučio tarnautojai skubiai naikina pėdsakus: ištempia lavoną, išvalo kraują. Viešbučio reputacija turi būti nepriekaištinga.

Pats režisierius Johnas Fulljamesas viešbutį įsivaizduoja kaip sceną, kurioje nepaisant lemties ir mirtingumo žaidžiami gyvenimai. Čia užsiregistruojama ir išsiregistruojama. Bet šiame viešbutyje jokių moralės normų nepaisantis Don Žuanas, be abejo, yra visų įvykių ašis, jis pats diktuoja žaidimo taisykles, be jo dėmesio negali apsieiti nė viena čia pasirodžiusi moteris, nė viena puota ar šventė.

„Don Žuano“ moterų personažai individualizuoti, turintys savo vaidmens linijas: Onos Kolobovaitės Dona Ana – nuo emocionalios, trapios, nepatiklios iki stiprios ir dramatiškos moters, Kamilės Bonté Dona Elvyra – nuo trumparegės, niekinamos provincialės iki ryžtingos feministės, siekiančios atskleisti tiesą, Linos Dambrauskaitės Cerlina – nuo naivios ir lengvabūdiškos valstietės iki moters, žinančios tikrąją jausmų ir santuokos vertę. Tenorų Krystiano Adamo Don Otavijus ir Raimundo Juzuičio Mazetas lieka šių žavių, ryškių charakterių moterų šešėlyje.

Modesto Sedlevičiaus Don Žuanas nėra nei jausmingas kaip ispanas, nei žavus kaip prancūzas, nei pasižymintis intelektu ir laisvamanybe kaip kitas gerai žinomas literatūros personažas – filosofuojantis daktaras Faustas. Kartais atrodo, kad solistas tik stengiasi tiksliai atlikti režisieriaus nurodytas funkcijas – gal tai lemia vaidybinės patirties stoka? Pats Mozartas šiam personažui paskyrė tik tris trumpokas arijas, kuriose nieko nepasakoma, koks iš tikrųjų yra Don Žuanas. Čia, matyt, vadovaujamasi taisykle, kad „karalių kuria aplinka“. Tado Girininko Leporelas – vienas spalvingiausių operos personažų. Šis pavargęs nuo Don Žuano nuotykių, intrigų ir klastų tarnas nuolat pakliūva į dviprasmiškas situacijas ir prisiima kaltę už šeimininko nusikaltimus, bet irgi sugeba mikliai išsisukti iš grėsmingos padėties. Liudo Norvaišo Komandoras geriausiai atsiskleidžia finalinėje operos scenoje, visiems belaukiant vyksmo didybės ir siaubo – Akmeninio svečio pasirodymo.

Kaip ir kituose klasicizmo epochos operų siužetuose, „Don Žuane“ gausu moralizavimo, „blogio ir gėrio“ estetikos, nors Mozartas, nebūdamas filosofas, nepripažįsta absoliutaus blogio, nematuoja savo veikėjų poelgių moralės idealais. Visai Mozarto kūrybai būdingas genialiai sukurtas tragizmo ir komiškumo lydinys. Jau pirmo veiksmo pradžioje į viešbutį pradingusio Don Žuano atvykusiai ieškoti provincialei Donai Elvyrai jo tarnas Leporelas „duoda pamoką“ – garsiojoje arijoje „Madamina, il catalogo è questo“ atskleisdamas savo šeimininko „veiklų sąrašą“: 640 moterų jis suvedžiojęs Italijoje, 231 – Vokietijoje ir t. t. O Ispanijoje net „mille e tre“. Mozarto laikais ši numerologija, matyt, turėjo tam tikrą prasmę, o šiuolaikiniam žiūrovui ji skamba komiškai. Pati operos dramaturgija labai paini ir daugiasluoksnė, siužeto vingiai kupini įvairiausių netikėtumų.

Prasidėjusi Cerlinos ir Mazeto vestuvių šventė, įsikišus Don Žuanui, bandančiam suvilioti nuotaką, perauga į kaukių balių, išplintantį ir į Don Žuano apartamentus su balkonu, kuriame groja samdyta muzikantų kapela ir iš kurio atsiveria vaizdas į šiuolaikinį didmiestį. Visame tame šurmulyje Dona Ana su gedulo suknele ir jos sužadėtinis Don Otavijus su laidotuvių vainiku atrodo gana keistai. (Beje, lavoną, kad netrukdytų šventei, viešbučio tarnautojai skalbinių vežimėliu nugabena į šaldytuvą.) Don Žuanas be jokių skrupulų siūlosi Donai Anai padėti surasti tėvo žudiką, bet Dona Elvyra išvadina jį nepatikimu, o šis Doną Elvyrą išprotėjusia. Dona Ana ir Don Otavijus nebežino, kuo tikėti.

Pirmo veiksmo pabaigoje tempas vis intensyvėja ir greitėja, įgaudamas parodijos, grotesko, commedia dell’arte ir popkultūros elementų. Viešbučio gyventojai ir vestuvių svečiai, pasipuošę šunų ir kačių kaukėmis, sudaro išraiškingas choreografines grupes (choreografė Maxine Braham), išsidėsčiusias ant minkštasuolių arba nuolat ritmiškai judančias ir sukuriančias besikeičiantį ornamentinį piešinį, pateisinantį šias „puošmenas“, būdingas Mozarto muzikai, nes nei scenografijoje, nei šiuolaikiniuose kostiumuose (kostiumų dailininkė Annemarie Woods) klasicizmo epochai būdingų ornamentų ir detalių nėra. Būtent šis piešinys ir perteikia Mozarto epochos dvasią.

Don Žuanas nesidrovėdamas užsideda velnio kaukę: finalinė pirmo veiksmo scena – tikra demono puota. Bent jau žiūrovai turėtų tuo patikėti, jeigu popkultūros detalės neatrodytų kaip eilinis žaidimas su apsikeitimais kaukėmis, „pasikėsinimu į nuotakos garbę“ ir finale ištraukiamais pistoletais.

Antras veiksmas prasideda „išvirkščiojoje“ viešbučio pusėje, nakties tamsoje. Čia galima pasidžiaugti išraiškinga solistų vaidyba – vyrauja bufonados ir commedia dell’arte elementai. Leporelas, vos išgelbėjęs savo gyvybę, grasina Don Žuanui mesti tarnybą, bet Don Žuanui pavyksta įkalbėti jį pasilikti ir netgi apsikeisti su juo drabužiais, nes Don Žuanas nusižiūrėjęs naują auką, o Leporelas, apsimetęs Don Žuanu, nukreipia pasirodžiusios lange Donos Elvyros dėmesį. Don Žuanas, stovėdamas atokiau, atlieka serenadą „Deh, vieni alla finestra“, kur Dona Elvyra lyginama su saule. Ir, žinoma, ji vėl pasiduoda Don Žuano kerams. Šioje scenoje pasirodžiusius kitus operos personažus: Mazetą, Cerliną, Don Otavijų, Doną Aną – režisierius negailestingai išrengia iki apatinių, tartum norėdamas iki galo atskleisti jų tikrąsias asmenybes ir kėslus; čia sučiumpamas, išrengiamas ir Leporelas. Ir čia scenografija vėl vaidina svarbų vaidmenį – kapinių sceną režisierius traktuoja kaip šalčiu dvelkiantį šaldytuvą (aliuzija į tai, kad nuo Dantės laikų italai pragarą įsivaizduoja kaip klaikų šaltį), į kurį įtūžusių Mazeto ir Otavijaus įgrūdamas Leporelas ir iš kurio jį išvaduoja po sėkmingo „meilės nuotykio“ grįžęs Don Žuanas. Šaldytuve tarp skerdienų pakabintas suakmenėjęs Komandoro kūnas, Don Žuanas Leporelui liepia pakviesti jį vakarienės. O šis, Leporelo siaubui, atsako į kvietimą.

Įdomiai ir netradiciškai išspręsta ir Donos Anos susitikimo su Komandoro šmėkla scena. Ji vyksta šeštame viešbučio aukšte, kur iš gretimų kambarių pasirodo keletas kaukėtų Komandoro šmėklų. Čia Dona Ana atlieka tragizmo kupiną vieną iš gražiausių savo arijų, po jos veiksmas vėl grįžta į pradžią – Don Žuano apartamentus su didžiule lova, joje vykstančia „orgija“ ir muzikantais, šalia grojančiais užrištomis akimis, kol pasirodžiusi Komandoro šmėkla viską nutraukia. Don Žuanas nieko nebijo – net mirties, o viena iš egzistuojančių realybių privalo būti nugalėta. Lova su Don Žuanu pradingsta pragaro liepsnose.

Operos finale viešbučio gyventojai pagaliau gali lengviau atsikvėpti ir švęsti moralinę pergalę – blogis nugalėtas, o jiems už kančias atlyginta. Bet koks netikėtumas – Don Žuanas toje pačioje lovoje sugrąžinamas į sceną – su šypsena lūpose, su kortomis rankoje. Jo nepriima net pragaras…