Drabužis
Paukštis baltas
Dieve, ten tupi paukštis.
Be jokio išdidumo,
Vien esantis savim.
Laisvas suplaka sparnais.
Išlenkia kaklą
Grakščiai.
Tu mane išmokei
Grožėtis.
Ką jis veikia,
Baltas ir puikus,
Balutėj mano?
Sakai, tari man
Vieną
Žodį.
Aiškini.
Bet negirdžiu.
Kodėl jis ten?
Kodėl
Tu čia?
Žvilgsnis į prisiminimus
tarsi žiemos skalbiniai
kambary kvepia
prisiminimais
jie baltomis rankomis
mojuoja kaip vėliavos
taikos
ant virvės
kurią nuvijo tėvas
prisėdęs papečky
ir kvėpdamas
nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje
cheminę sudėtį keičiančių
blynų kvapo
mama paraudusiu veidu
baksnoja šakute
jų baltą kūną
žiūrėdama į virvę sako
kaži ar kas išeis
ar pasikart, ar arklį pakinkyt, ar ką – mane – surišt, – kaži, ar tau išeis kas
kvepia kambarys žiemos skalbiniais
popierium
andainykšte taika ir
malone dabar
kad
pradėčiau
pabaigčiau
suprasčiau
karą savy
ir kad laikas
išdžiaustyti vėliavas
baltas
išskalbti, ištrinkti ir išbaltinti apsiaustą
kraujy
kad spindėtų
—
ne manyje
pradėtos mano nuodėmės
ne manyje ir atpirkimas
—
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Demaskacija
Many nėr jokio gerumo,
tik išskaičiavimas,
kuriuo būdu mažiau skaudės.
Drabužis
Rytais po sapningų naktų ji nėrė tau marškinius.
Prabangius.
Ilgom rankovėm, kaip dovanotus Jusufui.
Mane.
Vis pasriūbaudama, paabejodama, pagailėdama tavęs, bet labiausiai savęs.
Sapnu pasiskonėdama.
Tada aš pirmą kartą palytėjau žmogų. Ir gimiau.
Esu tavo rūbas.
Sudrėkęs nuo rasos, prakaito, kraujo.
Prigludęs, nešvarus.
Nešildau tavęs, tik grąžinu, ką pats man duodi.
Neturiu nei turto, nei jėgos, nei galios.
Tik kabu ant tavęs. Apdruskėjęs. Apsalęs.
Išplovęs mane pasūdytum sriubą.
Toks saldus aš esu.
Nuo viršaus iki apačios ištisai megztas.
Iš plaukų, stūmusių vyrus į nuodėmę.
Iš dilgėlių tarsi Sigutės svajonė išgelbėti brolius.
Iš ilgesio, iš intrigų, apkalbų ir nemeilės,
nusėjančios kūną pūslelėmis.
„Pridengsiu tave nuo žvilgsnių, nuo gręžiančio šalčio ir pasmerkimo, pridengsiu tave nuo panašių į mane ir tu būsi tik mano. Likimas. Išgelbėsiu tave. O tada sulaikysiu, supančiosiu, surišiu rankoves už nugaros, paslėpsiu tave, kad žaizdos užmerktų akis. Kai jos žiūri, nepriklausai man lig galo. Mirtis jomis sėlina lyg alkis šakalo. Svarbiausia, kad nebūtum silpnas. Išgelbėsiu tave, būsiu tavo stiprybė
– šnabždėjo –
toks mano troškimas. Žinau, kad jis kaba ant vėjo, ant paskutinio vėjo kedenamo plauko. Paskutinės nuodėmės. Paskutinio sidabrinio, kuris kaip dilgėlė nutvilko. Ir tai nemeilė. Tu taip sakei, tad žinau. Bet palauk. Nemirk, o būk mano. Nugalėk, nebūk silpnas.“
Štai ji, nėrėja.
Stovi po kryžiumi, kurs artimiau negu pūkelis manyje
priglunda prie jos mylimo, apsikabina ir sūpuoja.
Jis jo drabužis.
Tas, kuris įtempęs laiko gyslas, raumenis ir sąnarius.
Pasaulio sąrėmis, kai gimstama iš naujo.
O aš? Esu tik senas tavo drabužis. Nesuplėšytas, dailiai nunertas. Išsinertas.
Dėl manęs metė burtus. Garbė.
Sukruvinti plaukai pražilo manyje, kad būčiau baltas.
Tokia ta meilė, balinanti.
Galiu apvilkti. Tavo kvapu, tavo krauju, tavo stiprybe. Tavo šlove priglusti prie šimtininko, prie kareivio, prie eunucho ar popiežiaus.
Ar prie savo nėrėjos. Kad būdama silpna gyventų.
Bet kad ir kokį kūną apvilksiu, esu tavo. Nesudėvimas iki amžinybės, prigludęs prie tavęs ir tavimi kiekviename iš jų. Lig galo.
Gedulas
Toks ruduo
Net šešėliai rudi
Danguje parudavusi saulė
Surūdijusiame debesy
Užklimpusi
Paskutinė bitelė
Įkniaubė
Savo geluonį –
Viltį išlikti
Bet kam?
Tu nustojai kvepėti ir kviesti
Namai sugriauti
Darganota atokaita verkia
Spindulio nebūty
Neįmanoma susitikti
Tik lapkritį tave aplankysiu
Auksakalystė
Laimė kalta dėl poezijos
Ji nukalta ir apkalstyta sąskambiais, votais ir smsais
eilėraščiais, žvilgsniais, nesimatymo intervalais
disforija
laiko, jėgų ir padorumo distrofija
ar distrofilija
Sakai, nėr tokio žodžio?
Svarbu, kad laimė yra. Ir ją myliu
Myliu tave, save ir ją. Kokią nors filiją filę
Sukosi miškas. O dar sako, kad žvaigždės – ne vinukai, įkalti į dangų
Visas mokslas yra apgavystė, nes mes matėm, kaip tąkart
sukantis miškui
sukos dangus ——-
nepavargstamai ryškiai
aplink mus, o mes aplink jį
Laimė – tai auksavinukas
kažkieno rankomis sunarstytas ir sukaltas į naują būtybę
Be kaltės kaltą
Lovytė
Mano lovytė minkšta
Balto šilko patalu
Su borteliais
Kad neiškrisčiau.
Kad nepabėgčiau
Rankytės surištos
Rožinio karoliukais
Ir apkaišytos paveikslėliu šventumo.
Aš jam pasmerkta
Ar išgelbėta
Savo lėlių teatre?
Rakštys į nugarą
Pro suplėšytą abitėlį.
Patingėjo užvilkti
Tarniukai
Tinginiukai
Guldydami į lovelę
Kitą, violetinę suknią.
Kad tik greičiau.
Kad tik nepabėgčiau
Užkalkit.
Dun dun dun.
Gretos Ciūnytės nuotrauka
