EGLĖ FRANK

Lėlių namai Lisabonoje

 

Knyga, kurią pasiėmiau iš bibliotekos, – supelijusi, – išsiunčiu žinutę A.

Daugiau niekam apie tai parašyti negaliu – atrodytų pernelyg keistai. Juk būna dalykų, kuriuos gyvenime gali pasakyti tik vienam žmogui. Tarkim, kad miške radau laukinio gyvūno skeletą ar kaukolę, rašau B. Šiaip net nesam draugai, bet tik B. supranta mano triumfą radus kaulų, nes pats juos renka.

Pelėsio pažeistą knygą – Alice Munro „Brangus gyvenime“ – skaitau lėktuve. Šalia manęs sėdintis vyras skaito romaną, moteris šalia jo – apsakymus lenkų kalba. Šiais laikais žmonės į keliones ima elektronines skaitykles, tad toks sutapimas retas. Įsivaizduoju, kaip pelėsio sporos, apnikusios knygos lapus, pasklinda lėktuvo ventiliacinėje sistemoje ir pradeda veikti keleivius – keldamos nežemišką liūdesį. Apie Alice Munro kūryboje vyraujantį slogutį savo esė jau rašė Giedra Radvilavičiūtė.

Stiuardesė laužyta anglų kalba perskaito informaciją apie skrydį. Pabaigoje padėkoja portugališkai – obrigada. Skrendame į Lisaboną.

 

Pirma istorija

 

Devintą valandą vakaro Lisabonoj jau tamsu, bet šilta – diena buvo vasariškai kaitri. Taksi vėluoja dešimt minučių, bet vėluoti ar bent jau neskubėti čia įprasta. Kiek slysčiodamas šaligatviu, grįstu glazūruota keramine mozaika, eina girtas žilabarzdis vyras. Pilkas brangus kostiumas ant prakaulaus kūno tinka prie žilų plaukų ir net girtumas atrodo primestas ir atsitiktinis, nederantis su aristokratiška laikysena. Kitas, daug jaunesnis, seka pavymui, kažką karštai aiškindamas. Nesunku spėti, kad vyrai – gėjų pora, galbūt ilgametė. Vyresnysis galų gale atsisėda ant šaligatvio krašto ir tylėdamas žiūri į vieną tašką. Taip atrodo žmonės, neseniai sužinoję blogą naujieną – apie kažkieno mirtį ar išdavystę. Visa jaunojo vyro povyza ir isteriška desperacija rodo puolimą, kaltinant kitą galbūt dėl savo paties niekšybės. Lipdama į taksi matau, kaip vyresnysis apimtas visiškos nevilties užsidengia delnu akis.

 

Antra istorija

 

Smulki pusamžė moteris klausia, ar vieta prie stalo laisva. Tada atsisėdusi pradeda skubriai valgyti portugališką bacalhau. Gastronominis turgus sausakimšas ir primena viduramžių puotą – kol vieni valgo prie keliom eilėm sustatytų stalų, kiti stovi eilėse prie maisto ir gėrimų. Tarška indai, daugiakalbis gaudesys liejasi į neiššifruojamą kakofoniją, kurioje išsiskiria tik dar kalbėti nemokančių kūdikių riksmai. Malonaus veido aukštas vyras, panašus į budistų vienuolį, su apkūnoka kompanione ieško dviejų vietų. Kažkas pavalgęs pakyla ir jie įsitaiso šalia moters, paukštiškai tebelesiojančios savo patiekalą. Po kurio laiko ji angliškai paklausia, iš kur pora atvykusi. Atvykėliai – iš Šiaurės Karolinos. Iš pažiūros geraširdė apkūnioji apetitingai valgo kiaulienos šonkauliukus. Trumpai pasidomėjusi patiekalu, smulkioji pradeda pasakoti apie save. Budistiškai atrodantis vyras laikosi santūriai, kartais linktelėdamas; veikiausiai, geros manieros neleidžia šnekėti valgio metu. Jo kompanionė palaiko pokalbį, bet labiau iš mandagumo. Paukštiškoji gestikuliuoja, jos pasakojimas susilieja į nepertraukiamą monologą. Pažadėjusi dar daug papasakoti, nueina vyno taurės. Kai grįžta, poros jau nebėra. Palikę nebaigtus patiekalus, jie dingę minioje.

 

Autorės nuotr.

Autorės nuotr.

Trečia istorija

 

Juodaodės lėlės – berniuko – akys skirtingos: viena juoda, kita raudona. Veidą dengiantys dažai aptrupėję, o pražiotoje burnelėje matosi maži plėšrūs dantys. Lėlė stovi nedidelės parduotuvės vitrinoje šalia Figueira aikštės.

Užėjus dzingteli varpelis virš durų ir lentynose iki lubų sustatytos lėlės, regis, palinksta, įsistebeilydamos į naujai atėjusįjį. Tiesiai iš parduotuvės patenki į seno namo laiptinę. Joje viskas kaip kituose senuose namuose bet kuriame dideliame mieste – tamsžalius laiptus plauna mažytė sena moteris ir, kaip ir visada, ji nepatenkinta atėjūnais. Antrame aukšte, didžiuliame bute, įsikūrusi vadinamoji lėlių ligoninė. Dviejuose kambariuose triūsia tokios pat mažytės, kaip ir ant laiptų sutiktoji, senyvos moterys. Jos taiso lėles, tvirtina joms atplyšusius perukus, išsuktas rankas ir kojas, keičia neatsimerkiančias akis. Ar tai tikras senučių darbas, ar parodomasis spektaklis turistams, nėra svarbu.

Svarbiausios čia lėlės, užėmusios kitus šešis kambarius. Aklinai uždangstytais langais, jie sausakimšai prigrūsti. Lėlės žiūri iš didžiulių senų komodų stiklinėmis durimis, jos susodintos ant fotelių, sofų ir stalų, guli lovose, jų kojų, rankų ir galvų prikrautos lentynos. Lėlės kūdikiai, senos lėlės, gražios ir negražios, visų lyčių, sulaužytos ir sveikos, nuogos ir aprengtos. Piktos lėlės, besijuokiančios lėlės, klastingos lėlės, verkiančios lėlės, kalbančios ir šokančios lėlės, išsižiojusios ir užsimerkusios lėlės.

Bijantys lėlių sako, kad jos gali atgyti. O man atrodo baisiausia, kad mažos žmogaus kopijos yra mirusios amžinai.

 

 

Slogučio Alice Munro tekstuose neradau – veikiau lyg spyruoklė įveržtą įtampą ir vos juntamą skersvėjį, tarsi už nugaros, niekam nematomas, vaikščiotų kažkas iš kito pasaulio.

Toks pats smilkteli nugaron, kai viena iš mažųjų moterų uždaro pavymui duris.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.