Nuo smilgos iki smilgos

Liudvikas Giedraitis. Dėl žodžio gimtojo. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2022. 143 p.

Sentimentalokas Liudviko Giedraičio knygos pavadinimas sukėlė įtarimų, kad galbūt joje bus nemažai didaktikos ar nusaldinto kalbėjimo. Džiaugiuosi klydusi: jei ir esama sentimentalaus tono, jis išgirstamas laiku, o didžiausią nuostabą kelia kalbos preciziškumas ir melodingumas. Jonas Kalinauskas, įžvelgdamas L. Giedraičio kūrybos panašumą į Antano Kalanavičiaus, apibūdina poeto eilėraščius kaip unikalius „savo kalbėjimu, leksika, nušvitimu. Ir  – muzika, kažkokia kitokia melodija, kurią sustiprina pasikartojimai, refrenai“  (p.  136). Šiandieninės poezijos kontekste L. Giedraičio kalbėjimas tikrai išsiskiria savo intonacijomis ir, galima sakyti, patvirtina šią Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Atsakymas visuomet yra prievarta, diktatūra.“ Eilėraščiai skatina kelti klausimus apie pasaulį ir save patį, tad autoriaus vartojami deminutyvai ir jo tvirtinimas, esą „šabakštynai klausimų“ nei rimtai kelia, nei rimto atsakymo tikisi ir tiki  (p.  5), nepaneigia keliamų klausimų sudėtingumo. Kita vertus, kalbantysis savotiškai mėgaujasi tuo, kad į užduodamus klausimus nėra aiškaus atsakymo, o jei ir išryškinamas netikėtas atsakymas, šis tik akimirką išsklaido neaiškumus, nes tariamą teiginių tvirtumą ir nekintamumą anuliuoja žaismė.

Eilėraščių subjektas nėra pats svarbiausias. Net ir kalbėjimas iš pirmojo asmens perspektyvos, užsimenant apie asmenines patirtis, nepaneigia minties, kad centre atsiduria klausimas, o ne tas, kuris jį užduoda. Tokia nuostata subjektui leidžia išsivaduoti iš egoizmo, nes klausimas kaip niekas kitas atveria gelmę, į kurią klausiantysis gali panirti,  – su ja susilieti, susitapatinti ir galbūt iš jos išnirti jau būdamas kitoks arba kitas („[...] į klausimus  – ai, neatsakinėčiau,  / juos tik riesčiau, kelčiau  / (kaip banga ošimą)  // ir klostyčiau, ir glostyčiau, ir glausčiau  / rūpestingai, švelniai  // būčiau upė“, p. 22) arba tiesiog stebėti („ai ką jutai, regėjai,  / kai tave mačiau  / žolynų viešpatijoje,  / Gervele Vienabokšte?“, p. 132). Gamta ir apčiuopiami pavidalai tampa akstinu susimąstyti apie tai, kas juos pranoksta: subtilūs vaizdai ne taip jau retai skleidžia antgamtišką šviesą. Todėl nenuostabu, kad esama aliuzijų į krikščioniškąją religiją. Tiesa, poetas ne visada apeliuoja į jos turinį, nes eilėraščiuose galima įžvelgti pagonybės elementų, nuorodų į panteizmą ir panenteizmą, vienovės pajautų: „ar Aš ir Saulė  –  / atskirai?  // na ne,  / tik Mudu!  // ar Aš ir Saulė  –  / vien tik Mudu?  // ne visai,  / yra ir trečias:  / tvinkulėlis sieloj“  (p.  112). Kalbantysis kartais labai aiškiai parodo skirtumus tarp tikrojo ir netikrojo arba šešėlinio „aš“: „[...] jei tarkime atskirčiau tobulai šešėlį  / (aš nuo Aš!)  // jei tarkim net į katino ragus įsiraityčiau  / (na  – išsivaduočiau!)  // ar  –  / Vis Tiek!“  (p.  81). Rinkinyje sklandžiai koreliuoja krikščioniškoji nuolankumo dorybė ir filosofinio, mistinio pažinimo siekis, susijęs su kalbančiojo savarankiškumu ar drąsa peržengti ribą: „…tuščia bedugnė?  // ne  / su kaukolytėm“  (p.  27). 

Rinkinyje tarsi kalbama nekalbant, taip priartėjant prie negatyviosios teologijos, neigiančios bet kokių savybių priskyrimą dieviškajai Būčiai. Šiuo požiūriu L. Giedraičio eilėraščiuose užduodami klausimai, užmenamos mįslės arba minklės labai primena negatyviosios teologijos išryškinamą kalbos bejėgystę, ši ir tampa šios poezijos varomąja jėga: „[...] …nei pažado purslai,  / nei Žodžio gelmės,  / nei burbulas,  / nei jo oda  / ir nei pūtikas…  // kas?“  (p.  37); „[...] Žodžio  / nebuvo ten, kur Niekas  // Niekas,  / panūdęs Žodžio, jau ne  / Niekas  // kas?“ (p. 25). Kai atrodo, kad nebėra kur žengti toliau, nebėra ką ištarti, viena minklė eina paskui kitą, vienas klausimas keliamas po kito, atsakymas nušvinta tik akimirką, o paskui ir vėl apninka aibė klausimų. Belieka daryti išvadą, kad šitas keistas žaidimas sukasi apie tai, kas neišreiškiama ir racionaliai nepaaiškinama, arba atvirkščiai  – tiesa apie mūsų tikrovę slypi labai paprastuose dalykuose: „…ar tai sniegely slapstėsi  / tos ievų šviesos!?  // taip,  / sniegely“  (p.  28); „…bet jei ir tai tuštybė  –  / kam dar tas balionas…“  (p.  98). Galima sakyti, subjektas rūpinasi ne tuo, kas laikina ir iliuziška, o tuo, kas amžina. Regis, amžinybės alsavimo persmelktas kiekvienos smilgos šiūravimas, kiekvienas ištartas žodis ar reiškinys: „…ir mano vasarų aukštumo  / vienakryptė burė,  / smilga  // ir mano gyvasties tiesa  –  / siūruoju svyrinėju  / žolynėlis,  / smilga  // ir mano siekių šluoteliūkštė  / vėjy,  / smilga  // ir mano pilnatys tuščiavidurės  / dūrė,  / smilga  // ir mano šiugždesio bekraštis  / šitas  / aš…“  (p.  10). Nors meilė gimtajai vietai yra labai svarbi, ko gero, nesuklysime teigdami, kad būtent konkreti vieta leidžia atsispirti subjektui ir bandyti pažvelgti į tai, kas yra (ar galėtų būti) anapus jos. Dėl šios priežasties rinkinio pavadinimas ne visai atspindi knygos koncepciją, net jei pratarmėje ir kai kuriuose eilėraščiuose autorius paaiškina, kodėl knyga taip pavadinta: „…nuo lopšio  – tremtiniūkštis (Viešpatie,  / gi viską pats matei)  / ledynų sibiruos  – nebeatšaukiamai,  / nebegrąžinamai:  / su žodžio gimtojo skutais krūtinėje“  (p.  72).

Vis dėlto žodis rinkinyje ne tik siejamas su gimtąja kalba ar gimtąja vieta, bet ir neabejotinai turi teologinę reikšmę, nes jis parodomas kaip subjekto egzistavimo sąlyga ir jo tikroji esatis: „gal jūrą suraminčiau  –  / Žodį taręs,  / gal…  // bet kas  –  / Esu?!“  (p.  118). Žodis „esu“ gali ženklinti ne tik žmogiškąją, bet ir dieviškąją esybę. Lyg norėdamas dar labiau paklaidinti ar supainioti skaitytoją, žodį „Dievas“ autorius kartais rašo ne iš didžiosios, o iš mažosios raidės. Atsižvelgdama į tokias ir panašias dviprasmybes, nemanau, kad išnašose būtinai reikėjo aiškinti, kaip yra suvokiamas žodis „sibiras“ (autorius rašo mažąja raide). Išnašoje p.  100 aiškinama: „Šių eilučių autoriui „sibiras“ nėra geografinė sąvoka, o tremties, kančios, kankinimo, naikinimo vienas iš įvardijimų.“ Kitoje išnašoje paaiškinama, kad Sibiras  – „likimo būdvardis“  (p.  123). Be jokios abejonės, tai, kas pasakoma poezijoje, nebūtinai ir nurodo tuos dalykus, apie kuriuos kalbama, bet, pavyzdžiui, skaitydami šias eilutes galime įžvelgti tiek geografinius apribojimus pranokstančią kančią, tiek konkrečius istorinius, politinius įvykius, kurių, beje, nevengiama ironizuoti: „[...] o šviesa  – lyg… kūdikį  / sibiro pusnynuose:  // rojaus vystyklėliuose  –  / komunizmo link!“  (p.  100).

Nors kartais ir pasiduodama įmantrybėms, ši poezija nėra tuščia pretenzija, veikiau priešingai  – ji motyvuoja pažvelgti į sudėtingas, o kartais skaudžias problemas įvairiausiais rakursais. Žinoma, ne visi tekstai vienodos meninės vertės, tačiau negaliu sakyti, kad esama eilėraščių, kurie išmuštų iš pusiausvyros ar kitaip pakenktų bendram rinkinio vaizdui. Esu tikra, knyga suras savo skaitytojus. Galbūt jie labiau mėgsta nugludintus žodžius ir tikslumą nei pasaulio gaudesį ir desperatišką troškimą šokiruoti, nes klausimo kėlimas (net jei kartais ir labai skausmingas) tarytum nuo smilgos iki smilgos kniumbančio šešėlio klajonės primena apie išganingą, iš iliuzinio suvokimo išvaduojančią tylą.