Paliesti sausą mėnulio veidą
Sausas mėnulio veidas. Šiuolaikiniai Sakartvelo moterų apsakymai. Sudarė Solveiga Daugirdaitė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. 190 p.
Solveigos Daugirdaitės sudaryta šiuolaikinių Sakartvelo moterų apsakymų antologija „Sausas mėnulio veidas“ skaitytojams suteikia galimybę pažvelgti į itin poetiškus, išminties, švelnios ironijos ir humoro nestokojančius šios šalies kūrėjų pasaulius. Galima sakyti, antologija sudaryta taip, kad skirtingi moterų balsai lyg išauga vienas iš kito. Taigi skaitytojai gali bent akies krašteliu pažvelgti į skirtingų kartų autorių kuriamus personažus, jų problemas, o kartais ir intuityviai suvokti jų pasaulėjautą. Pasak Birutės Jonuškaitės, apie antologijos išleidimą buvo svajota dešimt metų, pažodinius vertimus parengė Nana Devidzė kartu su Viktorija Valentaite ir Lidija Giorgobiani, o meninį vertimą – lietuvių prozininkės Gintarė Adomaitytė, Birutė Jonuškaitė, Daina Opolskaitė, Ona Jautakė, Nijolė Raižytė, Janina Survilaitė ir Nijolė Kliukaitė. Vienas iš apsakymus apžvelgiančių autorių poetas, vertėjas Giorgis Lobžanidzė primena, kad „Sakartvelo literatūros istorija jau skaičiuoja šešiolika audringų amžių. Prozos rašytoja joje pasirodė XIX amžiaus pabaigoje ir nuo to laiko moters balsas girdimas spalvingoje kartvelų literatūroje“ (p. 183).
Šioje antologijoje gvildenamos įvairios temos – vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykiai, traumos, neišleidžiant iš akių gyvenimo ir mirties žaismo. Tačiau, kad ir į kokią temą susitelktų autorės, apsakymai žavi dėl prozininkių gebėjimo naudoti įspūdingas meninės raiškos priemones, leidžiančias susitelkti į vis kitus aspektus. Neretai pasakojimai konstruojami iš kelių sluoksnių, o autorės susitelkia į konkrečias detales ir šioms suteikia netikėtas prasmes. Pavyzdžiui, Natijos Rostiašvili apsakyme „Istorija apie mamos kvėpavimo perskaitymą“ pripūstas balionas tampa mamos buvimo įrodymu, nes jai žuvus balione išlieka jos kvėpavimas: „Ryškiai ir aiškiai mačiau tik balioną. Bet jo net nepavadinsi „balionu“ – juk tai buvo didžiausias matomas stebuklas šioje žemėje! Mamos nebeturėjau, bet jos kvėpavimas gyvavo kaip ir seniau“ (vertė N. Raižytė, p. 36). Kvėpavimas, kaip nenuginčijamas gyvasties ženklas, egzistuoja mamos pripūstame balione ir tampa jungiamąja grandimi tarp vaiko ir jos – per kvėpavimą mama tarsi pažįstama iš naujo, atsiveriant slapčiausiems jos išgyvenimams, jausenoms, būsenoms. Panašiai pasitelkiant buitinius įvaizdžius žvelgiama į tėvo figūrą Ciros Kurašvili apsakyme „Tėtis glaistyklę laiko dešinėje rankoje“ (vertė G. Adomaitytė).
Kitas apsakymas – Tėjos Topurijos „Pabėgimas iš pamokų“ – įgauna naujų prasminių atspalvių dėl panašumo į šiandieninę situaciją: apsakymo veikėjai nori aplankyti leukemija sergantį ir mirštantį klasės draugą, tačiau tai padaryti sudėtinga dėl vykstančio karo; galop jiems pavyksta ištrūkti iš rūsio, bet draugą jie randa jau mirusį. Apsakymo pabaiga priverčia į situaciją pažiūrėti kiek kitaip: „Po kelių dienų mama mane pažadino rytą, bet ne į mokyklą. Susėdome į mašiną ir niekad nebesugrįžome į Suchumį. Jūros ošimas maišėsi su sprogimų aidu, pakely liepsnojo palmės. // Žvelgiau į jas pro galinį mašinos langą ir supratau, kad Iraklis buvo paskutinis Suchumyje sava mirtimi miręs žmogus“ (vertė O. Jautakė, p. 59). Skamba siaubingai, tačiau, atsižvelgiant į karo baisumus, sava mirtis tampa lyg malonės apraiška, nors kalbėdamas apie šį apsakymą G. Lobžanidzė susikoncentruoja į jo potekstę, klausdamas: „Kodėl žmonės žudo vienas kitą, o paauglys miršta dėl ligos?!“ (p. 185) Kartu G. Lobžanidzė pažymi, kad karas apsakyme tėra veiksmo fonas, užsimindamas apie suaugusiųjų lengvabūdiškumą vykstančios tragedijos akivaizdoje. Autorei pavyksta sureikšminti, atrodytų, nereikšmingas detales – šokoladinius saldainius, skirtus draugui, ar laiškelį, kuriame prisipažįstama mylint, ir atvirkščiai – tai, kas visuotina, tai, kas neišvengiamai daro įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui, tarsi atitraukiama nuo skaitytojo.
Autorės per daug neužsižaidžia vaizduodamos personažų psichologinius bruožus, geba glaudžiai susieti vidinį žmogaus pasaulį su išorine aplinka. Net tokia banali situacija kaip šiuolaikinio vartotojo susvetimėjimas su aplinka ir savimi pačiu Teonos Dolendžašvili apsakyme „Asmeninis Kristus“ parodo, kad svetimumas kitam kyla iš neišreiškiamo skausmo, kuris tarytum perkeliamas į išorę: „Plačiose ir apsnigtose gatvėse basi, ant pečių užsivertę kryžius, žingsniavo milijonai asmeninių kristų“ (vertė N. Kliukaitė, p. 127). Kartais autorių tonas sentimentalus. Tarkime, skaitydama Irmos Malacidzės apsakymą „Krantas“ pamaniau, kad tai tėra ilgesio išprovokuotas meilės prisipažinimas:
…Veltui stengiuosi sugauti tavo slepiamą žvilgsnį – pašėlusios vasaros atspindį!
– Pažvelk man į akis!
– Nenusigręžk! Žiūrėk, kaip sūriose ašarose skęsta mano beribis laukimas! Jau tuoj šis laukimas kaip šliaužiantis vijoklis apglėbs visą kūną ir jis pamėlynuos nuo skausmo.
– Pažvelk į mane!
– Žiūrėk man tiesiai į akis! Į ką taip užsispyręs žiūri? Į dangaus tolį? Į žibančią žvaigždę? O gal į tą tuščią pakrantę, kur mirga kitų pasiklydę žvilgsniai, jie džiaugiasi šviesia diena ir niekais paverčia mūsų maldavimus.
(vertė N. Raižytė, p. 72)
Poetiška, bet pernelyg nenustebinanti minties eiga staiga sukrečia, kai paaiškėja, kad tai motinos meilės savo vaikui, kuriam diagnozuotas autizmas, išpažinimas. I. Malacidzės pasakojimas skyla į dvi kontrastuojančias dalis. Vienoje žvelgiame į vidinio žmogaus pasaulio turtingumą, jautrumą, o kitoje pateikiamas lakoniškas pokalbis gydytojo kabinete. Panašiai paveikus Tamtos Melašvili apsakymas „Laiškas Lijai“, kuriame moteris rašo laišką savo vaikystės draugei, skausmingai pripažindama, kad įsipareigojimas šeimai tampa jų išsiskyrimo priežastimi. Be to, kaip nurodo antologiją apžvelgiantis rašytojas ir kritikas Gija Arganašvilis, čia esama ir emigracijos temos, mat laiškas yra rašomas Graikijoje gyvenančiai draugei. Įdomu, kad G. Lobžanidzė T. Topurijos apsakyme „Pabėgimas iš pamokų“ vaizduojamą karą mato kaip foną, o G. Arganašvilis T. Melašvili apsakyme emigraciją irgi pavadina tik fonu. Veikiau šiame apsakyme išryškinamas moters individualumas ir nenuginčijama patirtis. Ir visai nesvarbu, kad vyrai gali būti despotiški, nes paaiškėja, kad jie tėra savo pačių įpročių ar keistenybių vergai, net jei jų galia paneigiama drastiškomis priemonėmis, pavyzdžiui, sūnus nusižudo neapsikentęs smurtaujančio tėvo. Vyrai, beje, vaizduojami gan įvairiapusiškai – jie gali būti ir geraširdžiai, ir išnaudotojai, o kartais tiesiog komiški. Vis dėlto, lyginant su šiuolaikinių lietuvių prozininkių kūryba, temos, susijusios su moterų emancipacija, antologijoje plėtojamos nedrąsiai, galima sakyti, paliekamos tarp eilučių, nors gal ir gerai, kad išvengiama tiesmukumo. Kita vertus, G. Arganašvilis nurodo globalizacijos poveikį (nebūtinai teigiamą) kultūrinei savimonei, išryškindamas būtinybę nenusigręžti nuo kultūrinio savitumo, išskirdamas tokias skaudžias Sakartvelo problemas kaip emigracija dėl ekonominių arba politinių priežasčių (p. 176–177).
Be jokios abejonės, neįmanoma nuneigti besikeičiančio pasaulio įtakų, ekonominės situacijos, tačiau šioje antologijoje įmanoma ne tik prisiliesti prie bendrų patirčių, bet ir atrasti kažką itin kitoniško. Neatsitiktinai antologijos viršelio ketvirtame puslapyje randame Irmos Tavelidzės apsakymo „Antilopė“ (vertė N. Kliukaitė) eilutes, į kurias norisi įsiklausyti: „Turbūt pasakiau, kad Sakartvele skanūs vaisiai. // Persikai. Obuoliai. // Sakartvele dangus arčiau. // Naktį ištiestum ranką ir karštais pirštais paliestum sausą mėnulio veidą.“
