Nuogas kalnas per visą Gedimino Pranckūno žvilgsnį
Ką galima pasakyti apie objektą, apie kurį pasakyta viskas? Ištapytą ir išfotografuotą visais įmanomais rakursais, apipintą ne tik banaliomis legendomis, bet ir naujais skandalais, jau beveik dešimt metų aitrinančiais visuomenę. Ir rašant apie jį sunku išvengti klišių, nes tai – Gedimino kalnas. Vilniaus simbolis? Skaudulys? Prieš aštuonerius metus iškirtus ant jo augusius šimtamečius medžius apnuogintas. Nuogumas visada rizikingas – dėl kirtimų atsivėrusios nuošliaužos vos nesunaikino paties kalno, bet kažkam jis tapo įkvėpimu – dvejus metus iš eilės beveik kasdien fotomenininkas Gediminas Pranckūnas fotografavo nuogą kalną.
Kalno medžių iškirtimas simboliškai įprasmina Vilniaus „trinkelizaciją“ – reiškinį, ypač skausmingą tiems, kurie gimė šiame mieste ir dažnai jaučiasi bejėgiai iškreiptos jo metamorfozės stebėtojai. Kai su kiekvienu brutaliu sunaikinimu – ar tai būtų medžių kirtimas, vejų grindimas trinkelėmis, ar pastatų griovimas – jautiesi, tarsi pats kaskart po truputį mirtum. Stebi parodoje sukabintas kalno nuotraukas kaip filmą: nuošliaužą sutvirtinęs betono sluoksnis – svetimkūnis, luobas ant negyjančios žaizdos; tvorų ritmas – tarsi įtvarai; išrausto grunto rievės – lyg randai, raukšlės ir senatvinės karpos. Nuogo kalno negalios išryškintos ir matomos visiems, bet, atmetus sentimentus, tampa originalia medžiaga menininko žvilgsniui. Fiksuojant plokštumas vis kitu rakursu: ant kalno odos žaidžia medžių šešėlių projekcijos, apsnigtas paviršius atspindi šaltą žiemos saulę, – Gedimino Pranckūno fotografijose kalnas, sukarpytas į paskiras dėlionės dalis, kai kur primena mėnulio paviršių, bet vis dėlto nėra kita planeta. Kalnas atpažįstamas, su niekuo nesupainiojamas ir savas – net jei tik viename ar kitame kadre šmėkšteli atpažinimo „raktas“ – pilies pamatai.
Pranckūno „filmas“ apie kalną lėtas, panašus į skandinavišką kinematografiją, kai neskubant išrodomi visi metų laikai toje pačioje vietoje, nepataikaujant žiūrovui patraukliu, kūliais besiverčiančiu veiksmu. Pradedama nuo keturių fotografijų bloko – kubo, kuris virsta ritminga kadrų, atspaustų pigmentine technika, eile ir galiausiai tampa piramide – nauju kalnu arba kalnu kalne – lyg kubistų paveiksluose išskaidytu, bet kartu vientisu.
Grįždama pro automobilio langą stebiu dvi mergaites, žaidžiančias prie betoninės fontano konstrukcijos šalia nugriauto „Žalgirio“ stadiono vietoje išdygusio viešbučių komplekso, klaustrofobiškai apkėtusio gatvę. Kaitra, mergaičių plaukai ir suknelės permirkę, bet jos krykštauja, žaisdamos visų kartų vaikų žaidimą – puldamos į nedidelį baseinėlį ir trumpam užlaikydamos vandens srovę.
Galima tik retoriškai klausti, kiek semantinė Gedimino kalno pavadinimo sąsaja su parodos autoriaus vardu yra atsitiktinė ir kiek tarnauja parodos idėjai. Ir ar kalnas Gedimino Pranckūno fotografijose yra ateities kalnas, išliksiantis mūsų vaikams ir anūkams. Jei taip, būtent toks jis bus jiems mylimas ir savas – jų kalnas.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Per visą žvilgsnį“
Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3) veikia iki liepos 3 d.
