Latvių rašytojų sielos seismografas

Daugiau kaip prieš šimtą metų latvių poetas Janis Rainis „Vėtros sėjoje“ patetiškai kvietė: „Tapk kieta, mintie! / Skardus tapk, žodi! / Tapk priekalu, mintie! / Varpu tapk, žodi!“ Šis poezijos maestro raginimas įgavo kūrybingą turinį praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio nepriklausomoje Latvijoje. O kokios latvių literatūros kūrėjų nuotaikos po šimto metų – dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje? Tai iš dalies atskleidžiama Gundegos Repšės (Gundega Repše) knygoje „Rašytojai YRA“ („Rakstnieki IR“, 2012).

Pasak autorės, paskatą gimti šiai interviu knygai suteikė Vitos Matysos (Vita Matīsa) kalba Latvijos kūrybinių sąjungų plenume „Vertybės. Kultūra. Ateitis“ 2008 metų birželio 1 dieną. Pranešėja kolaboracionizmo, kapitalizmo ir kultūros problemines sąsajas iškėlė į vertybių lygmenį ir nurodė, kad „tikrojo moralinio fronto linija kerta kiekvieno gyventojo širdį individualiai“, antra vertus, šiandien „daugeliui Latvijos gyventojų tas privatus moralės balansas yra labai neigiamas“.

V. Matysos „moralinio fronto linijos“ pozicija buvo tarsi esencija, suteikusi rašytojai G. Repšei galimybę aktualizuoti klausimų respondentams turinį. Ir ji atsispiria nuo gana problemiško klausimo: kodėl inteligentija Atgimimo metais buvo nepaprastai svarbi, o po Atgimimo laikotarpio staiga tapo tiesiog mažareikšmė? Ir ne vien kūrybinė inteligentija. Drauge su ja ir aukštoji kultūra politikierių ir globaliosios rinkos adeptų šiurkščiai stumiama į užribį. Negavus net minimalios valstybės paramos, buvo priversti nutraukti leidybą pagrindiniai latvių kultūrinės minties puoselėtojai ir skleidėjai – savaitraštis „Literatūra un Māksla“, penkiasdešimtaisiais leidybos metais (!) uždarytas literatūros mėnraštis „Karogs“. Taip buvo nutrauktas kūrėjų ir literatūrinio gyvenimo viešinimas, podraug sužalota būsimųjų kartų literatų atžalyno terpė, sunaikinta latvių literatūros informacinė sklaida pasauliui. Šiandien pašaliečio akiai varganai atrodo vienintelis ketvirtinis žurnalas „Latvju Teksti“ (deja, jo negalima užsiprenumeruoti Lietuvoje, ko nebuvo net tarpukariu, šio leidinio nerasi net Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kaip ir lietuviškųjų „Metų“ Rygoje – tai dviejų kaimyninių valstybių kultūrinių mainų vienas iš daugybės broko liudijimų); skurdokas portalas „Satori.lv“. Kai nėra literatūrinės periodikos – nėra kritikos, kai jos nėra – nėra profesionalios kūrinių analizės ir vertinimo, pasekmė visad pastebima – sumenkusi tekstų kokybė. Liūdna žvelgti į tokią šiurpinančią latvių meninio žodžio kasdienybę XXI amžiaus pradžioje. Ir kaip kontrastas jai – periodinių leidinių ekspozicijose maždaug dešimt brangių iliustruotų blizgiųjų moterų žurnalų. Kur šių dienų Rainis Dauguvos krašte?

Prieš dvylika metų išleistoje panašios stilistikos knygoje „Amžiaus pabaigos žvilgsnis“ G. Repšė žvilgtelėjo į latvių literatų dvasines koordinates, kūrybinės asmenybės funkcijas atkurtoje demokratinėje visuomenėje. Knygoje „Rašytojai YRA“ žvelgiama tiek į rašytojų idėjinį, moralinį potencialą, tiek į kūrėjų refleksijas ir jų kūrybos santykį su laikotarpiu. Autorė prisipažįsta, kad dėl kai kurių provokatyvių klausimų tonacijos kai kurie rašytojai nepanoro dalyvauti diskusijoje ir pareikšti savo požiūrį ar nuomonę. Kaip ir ankstesnėje interviu knygoje, svarstoma, kodėl atsitiko taip, kad nepriklausomybės metais Latvijoje taip veržliai pasukta pseudovertybių keliu, kiek praeities traumų tebekamuoja literatūrą ir kūrėjus, kokią literatūros misiją XXI amžiuje regi rašytojai.

G. Repšė paviešino keturiolika interviu su skirtingų literatūros žanrų kūrėjais. Pirmasis pašnekesio dalyvis poetas, Lotynų Amerikos magiškojo realizmo kūrinių vertėjas Edvynas Raupas (Edvīns Raups) ir jo kritiškas žvilgsnis į nūdieną: „Kultūros barai yra tiesiog apgailėtini. Per dvidešimt metų juose nesubrendo nė vienas rimtas aktyvistas – žmogus ar institucija, – kuris bent viešai pašūkautų. Apie bendrą reikalą, o ne apie pavienes silpnybes. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad bailiausia masė Latvijoje yra kultūros valdininkija, kultūros įstaigų administracija. Nes jie tiesiogine prasme pririšti valstybėje prie maitinančios terpės – pinigų lovio. Jie tarsi kultūros žmonės, bet kovoti už kultūrą, kaip vieną iš valstybės pagrindų, nedrįsta. Jie turi iš ko gyventi, ir tai mane siutina. Mane tiesiog siutina vergiška moralė, o būtent tokia vyrauja kultūros baruose.“ O gal latviams (neprošal ir lietuviams) prisiminti švedų patirtį. Kai šioje Skandinavijos šalyje iškilo rimta kultūros problema, atsirado viena „aktyvistė“ Astrid Lindgren ir pareiškė: jeigu bus likviduota bibliotekų sistema, ji išima iš visų Švedijos bibliotekų savo knygas. Ir šiai „aktyvistei“ pakluso biurokratai.

Literatūrologas, prozininkas Guntis Berelis primena, kad dabartinė kultūrinė situacija šalyje laidoja kritiką, nes nebėra literatūrinės periodikos, nėra kur spausdintis, o kritika būtina kaip žmogui sąžinė. Beje, jis kuria šiokį tokį šviesesnį burtažodį ateičiai: latvių literatūros istorija liudija, kad radikalios permainos literatūriniame gyvenime vyksta kas ketvirtį amžiaus, tad jis laukiąs jų apie 2015-uosius… O šiandieną jis mato tik penkis kūrėjus, kuriais gyva šiuolaikinė latvių literatūra – tai R. Ezera, A. Belas, O. Vacietis, I. Zieduonis, K. Skujeniekas.

Bet štai poetas, estų literatūros vertėjas Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš) siūlo įdėmiau pažvelgti į latvių intelektinę erdvę – gal būtent čia reikėtų ieškoti kai kurių šiandieninio nuosmukio priežasčių: „Aš manau, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje latvių rašytojai, menininkai pūtė tautinę dūdelę, o estai suprato, kad nepriklausomybė suteikia milžiniškas galimybes tikrajai intelektinės minties plėtotei. Jie labai intensyviai leido intelektinę literatūrą, išsaugojo ir kūrė įvairius kultūros leidinius. Neįvyko atotrūkio tarp rašytojų ir skaitytojų, menininkų ir žiūrovų, muzikų ir klausytojų. Juokingiausia yra tai, kad tie latviai, kurie nepriklausomybės metais sakė patriotines kalbas, sovietmečiu buvo didžiausi pakalikai ir palaižūnai.“

Vykstant globaliems rinkos ir politikos procesams, vis platesnę erdvę žmonių sąmonėje užvaldant masinei kultūrai, svarbu rašytojo meninės kūrybos lygmuo, jo pilietinė pozicija. Anot E. Raupo, „šiuo metu Latvijoje nėra jokios pozityvios ideologijos, todėl ir mes, tauta, primename merdėjantį organizmą. Ideologija yra išmonė, kuri stumia pirmyn dideles struktūras – valstybę, visuomenę, tautą. Bet rašytojas-kūrėjas niekada nebuvo ideologas a priori, jis toks gali tapti, jeigu to nori. Taip kaip kiekvienas individas bet kurioje profesijoje. Bet rašytojai a priori neabejotinai yra savo tautos, kalbos liudininkai, tokie jie liks visada.“

Prozininkas, kultūros žurnalistas Arno Jundzė (Arno Jundze) reikliai žvelgia į publikuojamų kūrinių meninį lygį: „Dabar didelė dalis knygų yra paprasčiausi rankraščiai. Neredaguoti, prastai redaguoti. Dalis rašančiųjų net neturi prakilnaus kalbos jausmo.“

Agnesė Krivadė (Agnese Krivade), paklausta, ko tikisi iš latvių literatūros ateityje, konstatuoja dabartinę padėtį: „mes teberašome daugiau apie jausmus, o ne apie idėjas“, vyrauja tamsiosios mentalumo pusės. Lianai Langai (Liāna Langa) atrodo, kad „žmonės, kurie neskaito knygų, yra pavojingi“. O apie kokį pripažinimą gali svajoti poetas, jeigu poeziją skaito tik keli procentai pasaulio gyventojų?

Poetė Inga Gailė (Inga Gaile) tvirtina, kad latvių literatūrai trūksta drąsos, ji rodo „pasimetusią sielą“, o Dacė Rukšanė (Dace Rukšāne) susidarė nuomonę, kad ji „sunykusi, neįdomi, niauri“.

G. Bereliui, vienam žymiausių latvių literatūrologų, nerimą kelia literatūrinio gyvenimo procesas, nes nėra profesionalių trisdešimtmečių ir jaunesnių, kurie formuotų kūrybinį branduolį, o jų nėra todėl, kad jie paprasčiausiai negalėtų iš kūrybos net minimaliai pragyventi. Dėl panašaus skurdo A. Jundzė pasigenda ir tikro romano.

G. Repšė kamantinėja visus rašytojus apie jų moralinę būseną, santykį su praeitimi. G. Berelis sako tiesiai: „Gerai literatūrai nusispjauti, okupacija ar kas – kultūra yra tas faktorius, kuris suriša laiką, nors tai ir nepatiktų ideologams. Labai tikiu, kad būsimieji literatūrologai svers ir matuos literatūrą pačios literatūros vidinėmis kategorijomis – tik tada yra vienintelė prasmė kalbėti apie literatūrą.“

Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš) požiūriu, poeto atsakomybė istorijai prasideda ir baigiasi jo kūryboje.

Poetei L. Langai „didžiausia rašytojo atsakomybė yra mąstyti“ ir kūrėjo santykis su kalba.

Praeities realijos sulaukia vienokio ar kitokio kūrėjo vertinimo, požiūrio. Koks gi rašytojo sielos praeities vertinimo moralinis seismografas? Prozininkas A. Jundzė tvirtina: jeigu jis rašytų romaną, jį domintų tik dvi praeities asmenybės – prozininko Vilio Lacio išdavystė ir poeto Mario Melgalvo susinaikinimas.

Mara Zalytė (Māra Zālīte) iš trijų dešimčių dramaturgijos kūrinių moralinio kriterijaus atskleidimui pasirinko savo dramą „Lacis“, kurioje atveriamos latvių tautos nelaimės praeityje priežastys, narpliojamas žymaus kūrėjo chameleoniškas fenomenas: „Iki šiolei Laciui nebuvo pareikštos nei moralinės, nei teisinės pretenzijos. Ir dabar nepareiškiamos. Mokyklose vaikai skaito jo „Vanagėlį“ ir verkia. Dėl tūkstančių vaikų, kuriuos su Lacio parašu išsiuntė myriop, nė vienas neverkia.“

Rusų rašytojas Roaldas Dobrovenskis, parašęs biografinį romaną „Rainis ir jo broliai“ (trejus metus šis prozos kūrinys buvo labiausiai skaitomas Latvijoje), klausia G. Repšės: „Ar tau neatrodo, kad dabar reikalingi nauji jaunalatviai? Tebūnie jų nedaug, kokia saujelė entuziastų, ugniagesių komanda, kurios vienintelis tikslas būtų gelbėti gimtąją kalbą, gelbėti tautos palikimą, visas tautos gelmes nuo išnykimo.“

Globalizmas, aptekęs didžiuliais finansiniais ištekliais, masių produkcija subtiliai naikina unikalias mažų tautų kultūras. Mūsų kaimynai rašytojai, nebeturintys meninio žodžio sklaidai periodinės spaudos, yra pažeminti ne tik prieš skaitytojus, bet ir prieš pasaulį. Literatūra, buvusi ideologijos įrankiu ir ideologijos duobkasiu, demokratinėje valstybėje, manding, pati nepastebimai guldoma į karstą. Ar nebaugu mums, kai tai vyksta pas artimiausius baltiškosios kultūros kaimynus, kurie G. Repšės knygoje atvirai atskleidė valstybės valdymo politikos metastazes, išplitusias nepriklausomos šalies kultūroje.

Tokioje literatūrinio gyvenimo kasdienybėje svarbu būti kartu su tais, kurie rūpinasi ir gina gimtąją kalbą, kaip tvirčiausią tautos išlikimo pagrindą, gimtojo žodžio perpetuum mobile.

Atsisveikinant – retorinė poetės, dramaturgės M. Zalytės ištarmė: „Tauta be rašytojų galbūt gali išsiversti. Bet ką veikti rašytojui be tautos?“