Kai liucerna pražysta dykumoj

Giorgis Lobžanidzė. Šventofobija. Eilėraščiai. Iš kartvelų ir rusų k. vertė Nana Devidzė, Irina Jermakova, Ina Kulišova, Jonas Liniauskas, Viktoras Rudžianskas. Vertimų konsultantė N. Devidzė. K.: Kauko laiptai, 2020. 111 p.

Tarptautinio pripažinimo sulaukusio garsaus Sakartvelo poeto, vertėjo ir orientalisto Giorgio Lobžanidzės knyga „Šventofobija“ palieka dviprasmišką įspūdį – lengvai skaitomiems, įmantrybėmis neužgriozdintiems eilėraščiams būdingas daugiasluoksniškumas, filosofinių ir teologinių svarstymų dermė, nevengiama žvelgti ir į globalias problemas. „Šventofobijoje“ vyrauja dievoieškos linija, tačiau subjekto ieškojimai peržengia konkrečios religijos ribas, kai laisvai improvizuojama, pasitelkiant didžiųjų monoteistinių religijų – krikščionybės ir islamo – simbolius, priartėjama prie mistinės Dievo ir pasaulio pajautos.

Dera paminėti, kad G. Lobžanidzė yra apgynęs daktaro disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“, iš originalo kalbos į kartvelų išvertė Koraną, taip pat yra išvertęs Rumi, Kahlilio Gibrano, Sohrabo Sepehri ir kt. kūrinių. Tad nenuostabu, kad ir paties G. Lobžanidzės eilėraščiuose kartais šmėkšteli Rumi kūrybos šešėlis, esama įvairių intertekstinių nuorodų. Jo poezija atrodo labai atpažįstama, jauki, sykiu persmelkta paslapties, kurią knygos pratarmėje lietuvių literatūros vertėja į kartvelų kalbą ir viena šios knygos vertėjų Nana Devidzė pavadina „kartvelų dvasia“ (p. 10). Vis dėlto kalbėjimo būdai ir dėmesys aktualijoms, skausmingoms problemoms leidžia priimti šią poeziją kaip itin šiuolaikišką, be jokios abejonės, ji yra intelektuali, nors išankstinio skaitytojų pasirengimo nereikia. Netgi, sakyčiau, kai kuriems skaitytojams gali užkliūti itin sentimentalios ištaros ar pažįstami sugretinimai, tačiau įprastybes poetas derina su netikėtomis įžvalgomis, sentimentalokus įvaizdžius su šiurkštesnės raiškos priemonėmis, taip sukurdamas nepaprastai patrauklius eilėraščius, kurių rinkinyje esama ir naratyvinių, ir minimalistinių.

Kaip minėjau, knygoje vyrauja dievoieškos linija, kuri gražiai susipina su žemiškąja meile ir geismu, o mistiškumas koreliuoja su paprastomis kasdienėmis patirtimis. Dieviškosios ir žemiškosios plotmių jungtis – vyraujanti knygos ypatybė. Dieviškoji plotmė „įžeminama“, o žemiškoji orientuojama į sunkiai suvokiamus dalykus. Poetas kartkartėmis žaismingai demonstruoja, kad, esant glaudžiam santykiui su dieviškuoju „Tu“, įmanoma kone viskas, net ir pareikalauti iš Aukščiausiojo sukurti save, paprašyti jį būti šiek tiek „žemiškesnį“ (p. 75) ar išgalvoti meilę (p. 71), kad ir kaip tai banalu atrodytų. Tačiau meilė ir tikėjimas G. Lobžanidzės poezijoje pasirodo kaip vis iš naujo atgimstantys vidiniai subjekto įvykiai. Tiesa, santykis su anapusybe nėra vientisas, neretai jis pasireiškia aistringu kalbėjimu, paradoksaliomis įžvalgomis, kartais išnyra ir budistinės pasaulėžiūros motyvai. Vis dėlto prioritetas teikiamas intymiam santykiui su dieviškuoju „Tu“, o žmogiškoji meilė tampa neatsiejama šio santykio dalimi, nors į santuoką subjektas žvelgia nevengdamas pasijuokti iš savęs, neslėpdamas nei nusivylimo, nei egoizmo, kai sutuoktinė dingsta iš poetinio lauko: „[...] Po vestuvių kažkas atsitinka – / pajunti keistą nuovargį, / primenantį vaikišką ligą, – / vienu metu pavojingą ir nereikšmingą, / [...] o jos žvilgsnis byloja: / taip, aš už tavęs ištekėjau, / bet štai imsiu dabar ir išeisiu“ (p. 51–52). Kita vertus, žmogiškoji meilė kartais pasiekia kraštutinumą, kaip kad eilėraštyje „Lotoso varpeliai“: „[...] Viešpatie, palaimink senąją mano mylimąją – / kaip iš pelkės išnirusį lotosą, / baltai nušvitusį visa apimančioje tamsoje, – / neapsakomai išbujojusią, / padaryk, kad dar labiau išbujotų – / iki išsigimimo, / idant nė vienas mirtingasis jos negeistų“ (p. 59). Dėl tokio poetinio spontaniškumo neerzina išnyrantis emocionalumas, mat nesama susireikšminimo, tiesiog pasiduodama nuostabai.

„Šventofobijoje“ ne taip jau retai kalbama apie skausmingą realybę, jautriai žvelgiama į socialinius paribius, tačiau kalbančiojo tonas kupinas ramybės: į pasaulio riksmą neatsakoma riksmu, bet ir nepuolama į depresiją, nesitaikstoma su neišvengiamybe. Veikiau priešingai – užsispyrusiai stiebiamasi į šviesą, ką išreiškia paprasta paralelė – gėlės prasikalimas akmens įskilime (p. 17). Tokia subjekto laikysena – nepasidavimas nepalankioms aplinkybėms ir įžvalgumas prikausto žvilgsnį dėl to, kad kalbantysis nėra paveikiamas destruktyvių veiksnių. Galbūt čia ir slypi G. Lobžanidzės kūrybos žavesio paslaptis, nes joje ne griaunama, bet tik apšviečiama visa, kas naikina žmogų ir pasaulį, o poezija netampa publicistika. Pvz., kalbant apie Rugsėjo 11-osios tragediją, sykiu įdomiai svarstoma apie pasaulio kilmę ir sąrangą: „[...] Aš buvau tavo arabų kalbos mokytojas / ir tą, rugsėjo 11-ąją, dieną / stovėjau viename iš Niujorko / dangoraižių balkonų, / [...] O kaip dažnai glėbesčiuodamiesi / mes tarsi netyčia / traiškome vienas kitą. / Aš buvau tavo arabų kalbos mokytojas. / Išmokiau tave šokti pilvo šokį, / joti ant kupranugario, / sėdėti užstalėje / ir ramiai šnekučiuotis / apie tai, kad šį pasaulį sutvėrė Viešpats, / ir buvo šiame pasaulyje sukurta knyga / ir lėktuvas, / auka ir budelis… / Mokinį irgi Dievas sukūrė, / o svarbiausia, / štai tokį arabų kalbos mokytoją“ (p. 36–39). Eilutės sufleruoja, kad galbūt esama dvigubo kūrimo: paties pasaulio sukūrimo ir to, kas pasaulyje atsiranda, įskaitant „auką ir budelį“, tačiau kai tikrovė regima skirstant ją tik į „gėrį“ ir „blogį“, nesvarbu, kuo tas skirstymas remtųsi – tikėjimu, šventraščių studijomis ar kasdiene patirtimi, – toks supaprastintas matymo būdas neišvengiamai sukelia tragiškas pasekmes. Tikrovė yra kur kas sudėtingesnė arba priešingai – paprastesnė, tereikia pažvelgti į įvykius ir įvairiausias dichotomijas lyg iš šalies, nujaučiant, kad anapus jų yra „kažkas kita“. Šią mintį galima tęsti skaitant eilėraštį tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga. Jame išryškinama paviršutiniškai suvokto šventumo baimė: „Dieve, kaip bijau netikrų pranašų. / Teisingiau, aš asmeniškai bijausi šventųjų, / [...] Galvą apsiriša skarele / ir mano, kad maudosi aureolėje. // Kaip pažinti šventą tavo ranką, Viešpatie? / Juk aš Tave matau ten, / kur kiti niekaip Tavęs negalėtų įsivaizduoti: / pervargusiose, ligotose / prostitutės įsčiose, / [...] Kodėl Tu apgaubei šį pasaulį tokiu šventumu, / nuo kurio viskas visada turi vieną reikšmę, / o kalbą man davei – sinonimų: / ji visada bus atvira niuansams, / kad geriau išreikštų prasmę ir esmę. / [...] Mane kankina vienas sapnas: / tamsiuose mūsų kvartalo / užkampiuose, / tarp išmėtytų švirkštų, / basas tipena / kvailas aštuonmetis mano sūnus“ (p. 83–86). Viena vertus, tikrovė yra sudėtinga, kupina niuansų, kuriuos išreiškia kalba, kita vertus, neatmetama galimybė, kad pažvelgus anapus kalbos visa, kas egzistuoja, gali būti matoma kur kas paprasčiau, mat atsisakant kalbos dingsta ir reiškinių vertinimas. Subjektas „Šventofobijoje“, galima sakyti, apima dvikryptį matymo ir suvokimo būdą – žvelgia į skirtumus, nuo kurių neatsiejamos sąvokos, bet jam rūpi ir tikrovės Kūrėjas, visa persmelkiantis ir esantis net ten, kur, atrodo, jo negali būti.

Beje, subjekto tikėjimas kartkartėmis kelia šypseną, kai krikščioniškieji simboliai ir naršymas feisbuke atrodo itin susiję: „Aš toks vienišas, kad feisbuke / nupieštomis širdelėmis tikiu / kaip Dievu. / [...] Šokančioms vasario vandenų pursluose / žuvims būdinga / vaizduotę perlydyti į tikrovę / ir pliuškentis šitame lydinyje, / tarsi aliejaus pripiltoje keptuvėje… / [...] Ir tai yra taip primityvu, / kaip feisbuke pripiešti / kraujo spalvos širdžių. / Primityvu bent jau tol, kol ima / tos širdys / ir pradeda plakti“ (p. 92–94). Autorius tarsi be jokių pastangų kuria asociatyvius ryšius: įvaizdžiai itin sklandžiai susipina, o eilėraščių daugiasluoksniškumas leidžia mąstyti apie kelias interpretacijos galimybes vienu metu.

Keletą žodžių norisi tarti apie šiomis dienomis aktualų eilėraštį „Apkabinimas“ – jame kalbama apie koronaviruso pandemiją, išryškinant naivų ir palaimingą tikėjimą, bet sykiu ironiškai žvelgiama į pandemijos sukeltus rūpesčius ir pokyčius: „[...] …mano Dievas – senas, / jo imunitetas nusilpęs, / [...] Apsikabinkime, / mano mielas Seni! / Apie kokį tu čia atstumą kalbi?! / Duok ranką, aš nepavojingas, / niekuo nuo manęs neužsikrėsi. / Stipriai apkabink mane, Seni, / taip stipriai, lyg dabar būtum / 33-ejų vaikinas! // Drąsiau, aš nieko nebijau: / ką man gali padaryti virusas, / kuriam jau 2020 metų?!“ (p. 40–41) Ne tik šiame, bet ir kituose eilėraščiuose dievoieška neatsiejama nuo ieškančiojo kūniškumo, t. y. neišsižadama to, kas apčiuopiama, materialu, neneigiama žmogiškoji aistra ir jos žavesys. Tad subjekto jokiu būdu nepavadinsi griežtu asketu ar pernelyg užsiėmusiu saviplaka, net jei kartais jis nėra tikras, ar artėja dieviškojo „Tu“ link (p. 84). Tačiau poezijos stebuklas ne ką blankesnis už anapusybę: „[...] poezija / prasimuša kaip iš krikštinės, / savo karščiu / peržegnodama šią akimirką. // Ji manęs neapgaudinėja, / nesiginčija su mano gyvenimu, / viską mėgsta sakyti tiesiai: / ko lauki, / būtinai / sulauksi! / [...] kai užmerksi akis, / kai tau bus vis vien, – / sulauksi ar ne… / Kai liucerna pražys dykumoj…“ (p. 16) Vis dėlto kūrybos veiksmas nėra pernelyg išaukštinamas, o subjektas nelaiko savęs ypatingu, ypač tai iliustruoja poezijos sugretinimas su pagiežinga senute „maršrutkėje“ (p. 107).

Kad ir kokio pobūdžio tekstą skaitytum, įmanoma įžvelgti, kad subjekto tikrovė nuolat dūžta, pasitelkus tikėjimą ji suklijuojama, kol vėl dūžta ir šis nenutrūkstamas griūties ir atsinaujinimo procesas išnyra įvairiausiais pavidalais – nuo deginančios medūzos (p. 61–64) iki sielą draskančių vidinių kačiukų (p. 87–88). Kitaip tariant, kalbančiojo būsenos plaukia viena iš kitos – liūdesį keičia švelni ironija, nostalgija gali pavirsti nevaržomu gyvenimo geismu.

Taigi G. Lobžanidzės kūryba neturi nieko bendra su siekiu nustebinti ar pernelyg dideliu pasitikėjimu įmantrybėmis. Tiesiog pakanka kalbėti su savimi ir pasauliu, leisti laisvai plaukti žodžiams, kol pačioje banaliausioje dykumoje pražysta liucerna, o feisbuko širdys staiga pradeda plakti. Be poezijos tai būtų neįmanoma. 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba