Skyrybų argumentai
Man visada tekdavo pats juodžiausias darbas, o tu šiepdavai dantis ir viliodavai savo liepsnom. Aš turėjau rinkt šiukšles, apsimesdamas, jog man tai pats maloniausias dalykas pasaulyje, o tu tuo tarpu gundančiai šypsodavaisi praeiviams tarsi laukdama pasiturinčių, plačiakišenių užsienio turistų. Tu švyturiuodama sudegdavai aistros kamuoly, o aš, gūždamasis iš skausmo, būdavau pametamas bet kur ir jei dar nors kiek kvėpuodavau, neatmestina, jog mane patrindavo ir prabangaus bato kulnu. Aš neperdedu. Taip, tu aukšta, iškilni blondinė, netgi albinosė, naivi, energinga, pasitikinti savimi, tačiau net ir neįtardavai, kad mūsų dienos, nepaisant mano žemo ūgio bei menko vienažodžio intelekto, baigsis kartu. Mus tiesiog švystels ant šaligatvio – tave, dar pusiau degančią, ir mane, perlenktą, parudavusiais, išklibusiais sąnariais. Gulėsime, laukdami rytinio šlavėjo. Gulėsim laukdami lietaus. Gulėsime laukdami abejingo pilko karvelio žvilgsnio. Nepakeičiamų nėra – paryčiu kažkokiame dar veikiančiame bare jie nusipirks kelis pakelius atsargai. Su negražiais, ligotais paveikslėliais, mano miela ekscigarete. Mano gyvenimo meile ir vilčių griovėja. Veltui prašiau tikėdamasis, kad tas paskutinis (ir pirmas) žiebtuvėlis neįžiebs tau aistros. Voilà! Taip, deja, neatsitiko. Galbūt taip neatsitiks ir tavo likimo sesėms (brolių, kiek žinau, tu neturi, išskyrus tuos storus kaip ruoniai plačiadančius pusbrolius kubiečius, kuriems, kaip murmėdavai, neprošal būtų burokėlių dieta). Noriu gražiuoju. Ilsėkis be pykčio ramiai dausose, nes, neslėpsiu, turėjom ir gražių akimirkų. Šitas laiškas tau tikrai yra paskutinis.
Jūsų kilnybe, prašau mus išskirti, nors atsakovė teisme ir nepasirodė.
