JULIUS KELERAS

Iš „Aguonų“

  

du žiedlapius

neša avis

tarsi prisiminimą

 

kambarys pilnas

aguonų

kas ištvertų jų tylą

 

gal gyvename tam

kad mus prisimintų

aguonos

 

aguonos žaidžia ugnim

vos nubudęs matau ją

pro langą

 

naktinių drugelių kapas

šlapioj žolėj

tyli aplink aguonos

 

nė garso rugpjūčio naktį

beirklė valtis toli ežere

sode laukia ryto aguonos

 

nulinkę vainiklapiai

dvi moterėlės kuždas

prie kapinių vartų

 

ak aguonų brangmuo

prisimenu

stebėdamas lapkričio debesis

 

kniūbsčios aguonos

sekmadienio vėjuose

atlaidai pivašiūnuos

 

prilipus prie irklo

nesuprantu iš kur tamsiuos ežeruos

rados šis žiedlapis rausvas

 

virpančios liepsnos krosny

ugnis

raudona aguonos sesuo

 

aguonos

paskutiniai vasaros

puslapiai

 

aguonų rašmenys

tiktų bet kuriam

meilės laiškui

 

ką sako aguonos kaip žydi

nesuprantu

gal meldžias

 

kopėčios atremtos į obelį

net per skynimą

nesuprastų aguoniškai

 

dvi aguonos tarp čiobrių

norėčiau patirti

apie ką jos galvoja

 

kregždžių kreivės

virš lauko aguonų

pabels žemėn lietus tuoj

 

tarp griuvėsių

žydi aguonos

karaliaus griaučiai šešėly

 

už benzino kolonėlės plynėje

dvi aguonos

skaitau romeo ir džuljetą

 

dvi aguonos štai

ir niekam nežada

jokios amžinybės

 

parėjau namo

žiedlapiai ant grindų

vėjas atplėšė langus

 

tvindantis nakties lietus

aguonos šoka

mums nematomą šokį

aguonos kvėpuoja dangum

rupšnoja žolę

pririštos karvės

 

metu ežeran akmenuką

panašiai virpa aguona

artėjant šienpjoviui

 

stovi viena lauke

atminimas tiems

kurie nieko neužkariaus

 

maža raudona slėptuvė

vabalas lipa vidun

lis netrukus

 

spaudžiu aguoną saujoje

o kažkada maniau

nebesapnuosiu kraujo

 

išmuša pusiaudienį

spalio sekmadienis

anglimi bandau piešti aguoną

 

aguonos senesnės

už visus šimtmečius

žiūrėk ir kitą vasarą pasklis neatsiklaususios

 

šaligatvis ir aguona

kas sieja

bėganti mergaitė suplėšiusi veliumą

 

rūke ištirpusi jūra

o vis tiek aguona gražesnė

kai segu tau miegant į plaukus

 

aguona odaliska mano

prabėk laukais pakėlus

suknelę tik kad niekas daugiau neišvystų

 

pro kareivinių tvorą

matau pasvirus aguona

lyg raudona rašalo dėmė dienorašty

 

mariose atsimuša saulėlydis

prisimenu aguonas taip

tarytumei kažko gėdyčiausi

 

iš toli tokios gražios

iš arti tarsi jų nematau

degina akis tarytum gaisras

 

išgersiu butelį vyno

žiūrėsiu į tavo pieštas aguonas

lyg praradęs atmintį

 

pats gražiausias peizažas

avių banda

slėny tarp aguonų

 

norėčiau žydėt

tiktai vasarą ir pasaulį matyt

per raudonas akis

 

aguona laukymėje

lyg sužadėtinio lauktų

temstant

 

prie surūdijusio pienvežio

aguona

nedžiūstantis kraujo lašas

 

aguonų daugtaškiai pievoje

kaipgi po to kalbėt

apie meilę tau –

 

vidiniam kieme skleidžias

aguona

raudonas smėlio laikrodis

 

atvirukas iš Italijos

įkalniui trys aguonos

meilės vėliava pasauliui

 

iš balkono jų nematau

žydi kažkur

mano aguonos

aguonos žaidžia su ugnimi

vos nubudęs matau ją

pro langą

 

veda karvę ganyklon žmogus

palei kelią aguonos

vakarop pažadėjo liūtį

 

naktinių drugelių kapas

šlapioj žolėj

tyli aplink aguonos

 

močiutė paklaustų

aguona

kokios išmieros tavo suknelė

 

valties tamsa

kur plauktum, aguona

jei įsegčiau mielajai tave į plaukus

 

plaštakė žolėj negyva

o aš vis dar noriu

dovanot tau aguonų lauką

 

smėlėtas takelis

nubarstytas nuorūkom

aguonos liepsnoja greta

 

vyriškis aklinai susagstytu paltu

plaukai nuo kaktos aukštyn

aguonos formos antkapy

 

aguona prie geležinkelio

miško stotelė

nesustos tamsūs debesys

 

paauglė kumelaitės kojom

šviesiaplaukė bekrūtė

pina svajonių aguonas

 

išsiilgtoji vasara

be žiedlapio mėnesienoj

guli nulaužta aguona

 

 

Bernardinai

 

1.

 

maldaknygės lapai

verčias kaip žiedlapiai

išdaužytam antkapy saulėlydis

 

2.

 

lyg girtos raudonžiedės galvutės

dvi moterėlės kalbas

prie pat kapinių vartų

 

3.

 

nušienautos aguonos

rugsėjo kvapas

girgžda varteliai į kapines

 

4.

 

raudona skarelė

Viešpaties angelas apreiškė

samanoti sutrešę kryžiai

 

5.

 

vienuolės melsis kas rytą

aguonos kažkur žydės

atsitiks kada nors vėl pavasaris

 

 

po liūties

 

peršlapusios kojos

aguonos nesuprastų

apie ką mes čia kalbam

 

 

karmelitė

 

juoda svaigiai besišypsanti aguona

per Rotušės aikštę

na kas dar skubėtų tamsoj varškės ir degtukų

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.