WILLIAM CARLOS WILLIAMS. Eilės

Williamas Carlosas Williamsas (1883–1963) – amerikiečių poezijos klasikas, lakoniška šnekamąja kalba fiksavęs daiktišką, juslišką aplinkos ir kasdieninio gyvenimo patirtį, vėliau formos ir technikos eksperimentais stengęsis sukurti specifiškai amerikietišką poetinę dikciją. W. C. Williamsas, taip pat rašęs ir istorines esė, romanus, apsakymus, pjeses, visą gyvenimą, neskaitant paauglystės ir studijų metų, pragyveno gimtajame Raderfordo miestelyje, Naujajame Džersyje, kur dirbo gydytoju. (Laužtiniuose skliaustuose po eilėraščiais nurodome jų sukūrimo metus.)


Moters portretas

Tavo šlaunys – tai obelys,
kurių žiedai liečia dangų.
Kokį dangų? Dangų,
kuriame Vato pakabino moterišką
basutę. Tavo keliai –
pietų vėjelis… arba
pūgos šuoras. Ach, kas per
žmogus buvo Fragonaras?!
…lyg tai ką
paaiškintų. Ak, taip… žemiau
kelių, – nes gama
besileidžiančios tvarkos, –
blyški vasaros diena,
aukšta tavo kulkšniukų žolė
blyksi krante…
Kokiam krante?..
smėlis limpa prie mano lūpų…
Kokiam krante?
Ach, gal tai žiedlapiai. Iš kur
man žinot?
Kokiam krante? Kokiam krante?
Aš sakiau, obels žiedlapiai.

[1920]


Sąjunga

Kokie skirtingi
Šis vyras ir moteris:
Upelis, srūvantis
Lauku.

[1916]


Pastoralė

Jaunesniam
man buvo akivaizdu,
kad gyvenime privalau kažko pasiekti.
Dabar, vyrėlesnis,
vaikščioju šalutinėm gatvelėm
ir žaviuosi didžiausių
varguolių namais:
suklypusiais stogų šlaitais;
senais vieliniais gardų tinklais
ir sulūžusiais baldais
užgriozdintais pelenuotais kiemais;
iš statinių šulų
ir dėžių lentų suręstom
tvorom ir išvietėm, nutepliotom,
jei turiu laimės,
melsvai žalia spalva,
kuri, kaip reikiant išblukusi,
džiugina mane
labiausiai iš visų spalvų.

Niekas
šito nelaiko
tautai begalinės svarbos dalyku.

[1917]


Ugnies dvasia

Aš sena.
Šildotės prie šių laužų?
Liepsnų vidury
Sėdžiu aš, kalendama dantimis!
Į ką man kreiptis paguodos?

[1916]


Tarp sienų

Ligoninės
Užkabory

Kur niekas
Neaugs

Krūva pelenų
Kurioj

Žvilga
Žalio

Butelio
Šukės

[1938]


Terminas

Suglamžytą rudo
Popieriaus lapą
Maždaug

Žmogaus dydžio
Ir formos lėtai
Vartydamas

Vėjas rito
Gatve kol
Jį pervažiavo

Mašina ir
Priplojo prie
Žemės. Kitaip

Nei žmogus
Popieriaus lapas
Pakilo ir

Vėjas toliau
Rito jį kaip
Iki tol.

[1937]


Ketvirtadienis

Turėjau svajonę… panašią į kitas…
ir ji nuėjo niekais, taigi
dabar išsiblaškęs
remiuosi kojomis į žemę
ir žvelgiu į dangų…
jausdamas prigludusius drabužius,
kūno sunkį batuose,
skrybėlės ovalą, pro nosį įeinantį ir išeinantį
orą… ir nusprendžiu daugiau nesvajoti.

[1921]


Iš ciklo „Breigelio vaizdai“

II. Kraštovaizdis
su krentančiu Ikaru

Ikaras
anot Breigelio
krito pavasarį

žemdirbys arė
lauką
visos metų

atgijusios puošmenos
virpėjo
ties

pakraščiu jūros
užsiėmusios
savimi

prakaituojančios saulėje
kuri ištirpdė
sparnų vašką

ne per toliausiai
nuo kranto
niekieno nepastebėti

tyškantys purslai
tai
skęstantis Ikaras

[1962]


Skiriama žemės lopinėliui

Šis žemės lopinėlis
netoli jūros užutėkio
yra atsidavęs šioje vietoje tebegyvai
Emilei Dikinson Velkam*,
kuri gimė Anglijoj, ištekėjo,
netekusi vyro, su
penkerių metų sūnum
išplaukė dvistiebiu į Niujorką,
buvo nublokšta į Azorus,
užplaukė ant Ugnies salos seklumos,
Bruklino nakvynės namuos
sutiko antrąjį vyrą,
iškeliavo su juo į Puerto Riką,
pagimdė dar tris vaikus, neteko
antrojo vyro, aštuonerius
metus sunkiai vargo Šv. Tomo saloj,
Puerto Rike, Santo Dominge,
pãskui vyriausiąjį sūnų
persikėlė į Niujorką,
neteko dukters, neteko savo „mažylės“,
paėmė globon du berniukus,
vyresnėlio iš antrosios santuokos sūnus,
įsivaikino – juos, likusius
be motinos, – kovojo dėl jų
su kita senele
ir tetomis, kas vasarą
atsiveždavo juodu čionai,
gynėsi čia nuo vagių,
nuo audrų, saulės, gaisro,
nuo musių, nuo šniukštinėti
atlendančių mergiočių, nuo
sausros, nuo piktžolių, potvynių,
kaimynų, į vištas įsisukusių šeškų,
kovojo su savo rankų silpnumu,
su vyriškėjančiais berniukais,
su vėju, akmenimis, su įsibrovėliais,
su mokesčiais už žemę, su savo pačios protu.

Ji savo rankomis iškedeno šią žemę,
primetė savo valią šiam žolės lopinėliui,
prispyrė vyriausiąjį sūnų
jį nupirkti, pragyveno čia penkiolika metų,
sulaukė galutinės vienatvės ir…

Jeigu tu į šią vietą gali atnešti
tik savo kaulus, geriau nesirodyk.

[1917]

_____________

* Emily Dickinson Welcome – poeto senelė iš tėvo pusės. Niekaip nesusijusi su amerikiečių poezijos klasike Emily Dickinson (1830–1886). Eilėraštyje greičiausiai aprašoma E. Dickinson Welcome žemės valda Vest Heivene, Konektikuto valstijoje. (Vert.)

Iš: The Collected Poems of William Carlos Williams, Volume I: 1909–1939; Volume II: 1939–1962, New York: New Directions Publishing Corporation, 1991
Vertė Andrius Patiomkinas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.