Laiškai apie Pomirtę

Sigitas Geda

Tokiu žodžiu – Pomirtė – poetas apibūdino pomirtinį gyvenimą. Gražiai, taikliai. Ką mes apie jį žinome? Ne ką. O taip maga sužinoti. Jeigu būtų galimybė nukakti į aną pasaulį, paskui bent trumpam sugrįžti, tai būtų neįkainojama dovana. Papasakotume… gyviesiems. Baigtųsi visi karai, nesusipratimai. Visi atsidurtume viens kito glėbyje. O dabar? Dabar dėl to nežinojimo klaidžiojame kaip kokios šmėklos, neišmanydami, ką galvoti. Laikas lekia savo keliais, erdvės skrieja savo takais, o žmogus paliktas likimo valiai. Taip ir išprotėti galima… Bet kažkaip laikomės, kažkaip prisimenam mums duotus pažadus, kad ištversim, išsilaikysim. „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, – pažadėjo Kristus. O jis savo pažadus tesi… Sigitas Geda savo knygoje „Žalieji pergamentai“ rašo, kad be galo sunku suvokti, ar Pomirtė yra. Tai, ko gero, pats didžiausias klausimas žmogaus gyvenime. Poezija mėgina į jį atsakyti. Tiek, kiek gali.

Žmogus ilgisi – ir to, kas nepažinta, ir to, kas pažinta ir nutolę. Jei galėčiau pripažint, kad niekada nesiilgėsiu to, apie ką svajojau, gyventi būtų paprasčiau. O kaip tada su nostalgija? Artimo, draugo, tėvynės? Kaip paaiškint reikėtų ilgesį tėvynės, kada brendi iš tos tremties, iš savanoriškos klampynės? Savo knygoje apie Maironio kūrybą Dainius Razauskas pirmas ėmėsi nagrinėti didžiojo dainiaus kūrybą, žvelgdamas į ją mitologiniu aspektu. Iš tikrųjų, Maironis, katalikų dvasininkas, stebėtinai sugebėjo „sujungti“ tai, kas, regis, nesujungiama, – katalikybę ir senąją lietuvių religiją (dabar religijotyrininkai sutaria, kad senasis lietuvių tikėjimas irgi pripažino vieną Dievą, kaip ir krikščionybė). Lietuva yra dvasinė tikrovė.

Žmogus veržte veržiasi į nesuvokiamas paslaptis, tikėdamasis rasti atsakymą į pagrindinį klausimą: ar yra anapusinė tikrovė, Pomirtė? Tai klausimas, kuris rūpėjo nuo seniausių laikų, nuo pranašų. „Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti“ (Jer 10, 23). Pranašų darbus nūnai tęsia poetai, filosofai, kunigai. D. Razauskas straipsnyje „Kur yra Dievas“ („Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 5) konstatuoja, kad Dievas yra kiekvieno žmogaus žvilgsnyje, akyje. Ne veltui Apvaizdos simbolis yra akis trikampyje. Dar pamąsčius – kas yra akis, žvelgianti į tai, kas matoma, ir į tai, kas nematoma? Gal tai dvasinės realybės metonimija, kuria šiuolaikiniam žmogui primenama, kad jis irgi yra dvasinė tikrovė?

Vienas iš pagrindinių filosofijos rūpesčių taip pat yra žmogaus ryšys su Anapuse. Sokratas teigęs, kad nors ir nežinome nieko apie aną pasaulį, bet jis nebijąs mirties – jeigu Dievo nėra, tai jis paprasčiausiai miegos nieko nesapnuodamas, o jeigu yra, tai Dievas bus mums paruošęs kažką nuostabaus… Aristotelis taip pat kalbėjo apie Pirminį Judintoją, be kurio būtų viešpatavusi tik amžina tuštuma. Arvydas Šliogeris, originaliai traktuojantis mūsų kultūros raidos santykį su krikščionybe, vis dėlto pripažįsta tylos svarbą žmogaus mąstyme ir santykyje su Pomirte. „Transcendencijos tyla“ – drįsčiau sakyti, išskirtinis veikalas apie egzistencinius žmogaus gyvenimo apmąstymus. „Taigi, norime to ar nenorime, transcendencija yra, bet, kaip minėjome, ji niekada nepasirodo tiesiogiai. Transcendencija slepiasi. [...] Už tų dviejų vienas kitam prieštaraujančių ir net vienas kitą neigiančių transcendencijos vaizdinių slypi dvi filosofinės orientacijos. Negana to, galėtum pridurti, kad už jų slypi dvi pamatinės žmogaus orientacijos šiame pasaulyje; vieną iš jų atitinka metafizinė, kitą – pragmatinė patirtis. [...] filosofas jai (esinijos sandarai – G. M.) atsiveria per nuostabą, tikėjimą, netikrumą ar baimę, nelygu koks transcendencijos vaizdinys iškeliamas į pirmą vietą. Šią pamatinę esinijos antinomiją galima pavadinti labai paprastai: tai daikto svyravimas tarp būties ir nebūties. Galbūt tiksliausiai šią antinomiją išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas?“ Šitas klausimas, XX a. iškeltas Martino Heideggerio, iki šiol nedingsta iš filosofų akiračio. Ir dingti jis negali. S. Geda taip pat yra pasakęs: „Dievas gyvas tik tyloje.“ Sakytum, kam tada žodžiai? Bet kaip be jų kalbėt apie tylą? Būtų galima pasakyti – žodžiai yra tylos broliai. O broliai vienas kitą supranta iš pusės žodžio.