Baimė, arba Didžiosios nežinomybės vaikai

Yra dalykų, kurie sėlina nepastebimi, tarsi vakaro šešėliai. Jie ištikimi savo šeimininkui, nuolankūs kaip šunys, visur ir visada sekantys iš paskos. Kas jie yra, žmogus ne visada susimąsto, nes bet koks įtarumas ar abejojimas jų egzistavimu tik pagilina prarają, žiojinčią tarp jo ir jų. Dažniausiai ir gyveni, nesuvokdamas tos prarajos, nes jeigu ją suvoksi, tai išnyks ir tie šešėliai, o ar be jų gyvenimas bus patikimesnis, nežinai. Nežinia visada yra nepageidaujama žmogui, jo smalsumas ir noras viską sužinot dar šiapus nutrina bet kokią abejonę dėl to žinojimo prasmingumo. Bet jeigu žmogus žinotų, kad su juo pasibaigia bet kokia egzistencija, bet kokia svajonė apie Anapusybę, tai kažin kaip būtų su Moraliniu dėsniu. Nes, kaip sakė Fiodoras Dostojevskis, jeigu Dievo nėra, tai viskas galima. Tada gali draugiškai šnekučiuotis Hitleris su šv. Pranciškum, Stalinas su šv. Kazimieru, Kaligula su šv. Jonu Paulium II. Kas būtų? Būtų gili juoda pragarmė žmogaus galvoje, jis nenorėtų sūpuoti savo vaiko, nenorėtų laidoti savo mirusiųjų, nematytų prasmės lankyti savo sergančios motinos, neimtų į rankas ginklo, kai jo šalį užpultų atėjūnai. Žmogus būtų zombis. Ir tada juo būtų galima manipuliuot.

Bet, dėkui Dievui, yra kitaip. Jau kelerių metų žmogutis klausia, kodėl po žiemos ateina pavasaris, kodėl reikia lankyti kapus, kodėl negalim dabar nuskristi į tą žvaigždę, antai ten šviečiančią dangaus pakrašty. Paskui, jeigu susiklosto palankios aplinkybės, pats mums į tuos klausimus ir atsako. Tik nereikia manęs gąsdinti, tarsi sako jis, aš pats viską žinau, o jeigu dar nežinau šiandien, tai rytoj žinosiu tikrai. Bet, laikui nenumaldomai bėgant, srūvant į Stikso upę, ir jį pradeda kamuoti neatsakomi klausimai – kodėl yra rytas ir vakaras, vasara ir žiema, kodėl reikia eiti kariaut, kodėl meilė moteriai ir tėvynei yra tokia stipri, kad gyvybę už ją atiduotum, pagaliau kodėl viskas yra, jeigu galėtų nieko nebūt? Ir tada jis susitaiko su mintim, kad žmogui taip jau skirta, kad jį neišvengiamai seka tie vakaro šešėliai, ta BAIMĖ, kurią dar būtų galima įvardyti DIDŽIĄJA NEŽINOMYBE. Bet…

Bet pasaulis sulaukė DIDŽIOSIOS KNYGOS, kurioje tiesiogiai arba užkoduotai pateikiama žinia, kad „štai aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“… Šita žinia įkvėpė nesuskaičiuojamą galybę piligrimų, įtikėjusių jos išganinga jėga, pasirengusių dėl jos paaukoti bet ką. Šimtai dainių ir filosofų, pradedant Sokratu ir Dante, baigiant Michaelu Newtonu ir mūsų Sigitu Geda ir Arvydu Šliogeriu (apie pastarojo išskirtinį mąstymą reikėtų kalbėti atskirai), nuolat mąstė ir mąsto apie ją, tą žinią. Ji nesuteikia galimybės ramiai užmigti, bet yra tarsi neišsenkantis mūsų visų svajonių šaltinis. O kas žmogus be svajonės? Jis sunyktų tarsi medis be pavasarinio lietaus, tarsi užkariauta tauta, kurios jėgos ima sekti, jeigu neatsiranda bent dešimtadalio drąsuolių ir svajotojų, pasiryžusių bet kam dėl laisvės. Nežinau, reikėtų atskirai pasidomėti, bet manau, kad didžioji dalis bet kurios tautos paminklų yra skirta savo identiteto gynėjams – dainiams ir karžygiams ar sukilėliams prieš vergovę. Laisvė – ontologinis žmogaus ir tautos egzistencijos pamatas. Ne veltui Dievas suteikė žmogui visapusišką laisvę – laisvę tikėti ar netikėti. Bet kuris mąstantis žmogus anksčiau ar vėliau supranta, kad galbūt nuo jo apsisprendimo priklauso Visatos ateitis, galbūt Dievas tik pastūmėjo pasaulį į savikūrą, ir dabar jau nuo mūsų priklauso, kur link pasuks pasaulio ateitis. Tai didžiulė atsakomybė. Ir, manau, reikia nuolat primint didžiojo Sokrato išmintį – jeigu Dievo nėra, tai aš paprasčiausiai miegosiu nieko nesapnuodamas, o jeigu jis yra, tai, manau, jis mums paruošė kažką nuostabaus. Būtų galima įsivaizduot dvi lygiavertes kariuomenes – Baltųjų Angelų ir Juodųjų Pranašų Legioną. Šis įsivaizdavimas – manichėjų filosofinis pagrindas, bet gal jie ir neklydo, pernelyg daug ženklų liudija jų mąstymo naudai. Pagaliau, panašiai mąstė ir Czesławas Miłoszas. O poetai dažnai neklysta. Mums reikėtų dažniau įsiklausyti į jų žodžius. Juk pirmieji poetai – magai, burtininkai, šamanai – prišaukdavo lietų, išmaldaudavo giedrą, gydydavo.

JAV mokslininkas, psichologijos daktaras, hipnoterapijos specialistas Michaelas Newtonas, kurio trys knygos išleistos ir Lietuvoje („Sielų kelionės“, „Sielų lemtis“, „Gyvenimas tarp gyvenimų“), rašo, kad aname pasaulyje viskas labai panašu į šį – ten yra net ir bibliotekos ir kiti įvairūs šio pasaulio dalykai (jam tai pasakojo jo pacientai). Tada pagalvoji – Viešpatie, jeigu tai teisybė, tai gal mes matysime ir mūsų ainius, kurie gyvens po šimto metų, gal mes galėsim būti jų angelais sargais? Tai ko tada bijot? Nebent to, kad M. Newtonas klydo. Bet kažkokia nuojauta kužda, kad tokie žmonės neklysta. Kam, pagaliau, rašyti tokias knygas, kurias jis parašė, kam drumsti protą ir žlugdyti svajones kitiems? Kad ir kaip galvotum, prieini prie išvados, kad taip mąstantis žmogus negali (o ir neturi teisės) paminti po kojom viso pasaulio svajonę.

Bet, deja, žmogui lemta ir pavargt. Kas tai lemia, nuo ko priklauso, kad kartais ir jauną žmogų apninka abejonės dėl šio pasaulio teisingumo, prasmingumo, noro apgiedot jo grožį (bet ar tik)? Vytautas Mačernis savo draugui Pauliui Jurkui viename laiške parašė tokius žodžius: „Aš nebenoriu gyvent.“ Kas galėjo nulemti tokį poeto pasakymą? Na, taip, turint omeny, kad poezija – ne tik palaima, bet ir prakeiksmas, tai būtų galima ir suprast. Bet dauguma turbūt įsivaizduoja, kad poetas – nuolat džiūgaujantis paukštukas, visada giedantis giesmę kylančiai saulei. Deja, taip nėra. Užtenka prisiminti Charlesʼį Baudelaire’ą ar François Villoną, pagaliau mūsų Sigitą Gedą. Gal vieną kartą pagaliau bus suprasta, kad būti mąstančiam ir rašančiam – ne tik dovana, bet ir našta? Tad prisiminkim, gerbiamieji, ne visi ją pakelia. Koks nuovargis turėjo aplankyt Bronių Radzevičių, Antaną Masionį? Galima tik pavydėt Antanui Kalanavičiui, Stasiui Stacevičiui, kurie, būdami visiški atsiskyrėliai, turėjo savyje kažkokių paslaptingų jėgų.

Pagaliau, linkėtina prisiminti šv. Jono Pauliaus II žodį – „nebijokite“. Jeigu jis taip pasakė, vadinasi, žinojo, ką sako.