Žymiai daugiau klausimų negu atsakymų

 

Žymiai daugiau klausimų negu atsakymų

 

Iš ligoninės Roberta grįžo su ašaromis akyse. „Kas nutiko?“ – paklausiau, pastvėręs ir pabučiavęs. „Jis mirė“, – atsakė. „Kas mirė?“ – „Gydytojas. Įžengęs į motinos palatą jis taip apstulbo, kad ištiko širdies smūgis.“ – „Nesuprantu. Kas jį apstulbino?“ – pasidomėjau. „Mama, – paaiškino Roberta. – Ji ūgtelėjo iki dviejų su viršum metrų, veidas visas perkreiptas. Ji tikrai baisiai atrodo.“ – „Negi jai niekuo negãli padėti?“ – „Visi paskirti vaistai ją tiesiog sprogdina. Ligoninėj susirūpinę, kad ji nemirtų, bet atrodo, kad ji tik stiprėja. Jiems galva nebeneša, ką gi toliau daryti.“ – „Gal mums ją pasiimti iš ten“, – pasiūliau. „Bet ji tikrai netilps į šiuos namus, o ir į jokius kitus, man atrodo.“ – „Gal ją reiktų nuvežt į laukinę gamtą ir paleist“, – pasiūliau. Roberta nutilo ir ėmė krapštinėtis virtuvėj. Sudėjo indus ir nušluostė stalviršį. „Roberta?“ – „Aš galvoju.“ Ji pakišo po kriaukle šviežių pelių nuodų, to niekad nebuvau matęs ją darant. Mudu nuvažiavom į ligoninę ir išregistravom jos mamą. Ligoninėj tik džiaugėsi, mus išlydėdami. Įgrūdome mamą ant užpakalinės sėdynės, nors tai nebuvo lengvas išbandymas. Ji turėjo įsitaisyt gulomis, o sulenktas kojas prispaudėm kone prie smakro. Robertos mama klykė ir spardėsi. Vežėme ją į tyrlaukius už miesto, kur kadaise traukiau į pėsčiųjų žygį. Kratėmės duobėtu keliūkščiu, kol nebegirdėjome nieko, tik upeliuko gurgėjimą. Sustabdžiau mašiną. Su Roberta susižvalgėme. Jos motina visą laiką klykė. Išlipom ir atidarėm dureles. Motina man spyrė taip stipriai, kad neišsilaikęs ant kojų nuvirtau aukštielninkas. Tada ji pati išsikeberiojo iš mašinos ir suriaumojo. Sudrebėjo uolos ir išvirto medžiai. Šiaip ne taip, gūždamasis pakilau nuo žemės. „Mama, myliu tave!“ – sušuko Roberta. „Uhūūū! – atsiliepė motina. – Meilės niekada nebūna per daug.“ – „Mes tave lankysim“, – žadėjo Roberta. „Net neabejoju“, – atšovė motina žygiuodama link tamsuojančių kalvų. „Kaip manai, jai viskas bus gerai?“ – paklausė Roberta. „Ji pačioj mitybos grandinės viršūnėj. Tenai pasidaro ilgu“, – atsakiau aš.

 

Kūdikis

 

„Aš bijau naktį eiti į mišką, – pasakiau. – Prašau, nevaryk manęs į mišką.“ – „Bet kažkas pavogė mudviejų kūdikį ir nusinešė į mišką. Tu privalai eiti“, – atsakė ji. „Mudu neturim kūdikio, Sintija. Kiek dar turėsiu tau kartoti?“ – „Neturim? O aš buvau tikra, kad turim.“ – „Netrukus mudu turėsim kūdikį, dėl to neabejoju“, – patikinau. „Tada nėra prasmės tau naktį eiti į mišką, – sutiko ji. – Ką ten veikt, jei neieškosi kūdikio?“ – „Aš liksiu čia prie židinio, kur jauku ir saugu“, – pasakiau. „O aš eisiu, paguldysiu kūdikį į lovą“, – atsiliepė Sintija. „Kada nors čia bus kūdikis“, – tariau. „O iki tol aš paguldysiu jį į lovą“, – atsakė ji. „Daryk kaip išmanai.“ Ji išėjo iš kambario niūniuodama kažkokią dainelę. Aš įdėjau į židinį stambią malką ir išsitiesiau ant kanapos. Sintija įpuolė į kambarį klykdama: „Kūdikis dingo! Kažkas pavogė mudviejų kūdikį!“ – „Aš niekada nemėgau to kūdikio. Džiaugiuosi, kad dingo. Ir nė neketinu eiti į mišką. Net neprašyk“, – pareiškiau aš. „Geras tu tėvas, pasirodo, – ištarė ji. – Mano brangųjį kūdikėlį suėdė vilkai.“

 

Rašiau sau laišką

 

Prisėdau prie stalo ir parašiau sau laišką. O tada išmečiau jį. Parašiau laišką seneliui, ir tą irgi suplėšiau. Parašiau laišką mamai, bet šitą pasilikau. Pasijutau išsekęs. Trys laiškai vienu prisėdimu. Įsipyliau šnapso. Pažvelgiau pro langą. Snigo. Motina ir tėvas kėblino gatve stumdami vaikišką vežimėlį. Aukštai danguj ratus suko vanagas. Mano senelis buvo miręs, mama irgi. Bet tai nereiškia, kad mes negalėjom bendrauti. Su jais galėjau bent jau dalintis mintimis. Jie, aišku, neatsakydavo, bet koks skirtumas. Mano mama buvo slaugė, ir tai, žinoma, padėdavo. Mano senelis pjaustydavo lentas, ir tai nepadėjo, bet kam tai motais. Jis buvo geras žmogus. Laisvu metu meistravo lėktuvų modeliukus. Aš nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Mano tėvas pabėgo iš namų, kai buvau trejų. Mama niekad neaiškino kodėl. Daugiau apie jį negirdėjom. Bet aš apie tai negalvoju. Lauke buvo graži diena. Trys peliukėliai stypseno vejele. Vienas iš jų parišta ranka.

 

Sausainis

 

Aš miegojau ant kušetės ir išgirdau nesmarkų beldimą į duris. Galėjo ir vėjas baladotis, bet aš nuėjau patikrinti. Atvėriau duris, o už jų stovėjo ne kas kita, o mano mama, mirusi pastaruosius aštuonerius metus. „Mama, kaip smagu tave matyti, – ištariau. – Koks netikėtumas.“ – „Džekai, – prabilo ji, – aš ilgai galvojau. Aš neteisingai pasielgiau, pliaukšteldama tau, kai buvai aštuonerių. Dabar taip dėl to gailiuosi.“ – „Bet aš nė nepamenu“, – atsakiau. „Mudu buvome Tetos maisto prekių parduotuvėje. Man pasirodė, kad tu nukniaukei sausainį iš stiklainio, ir pliaukštelėjau tau. O tada Teta pasakė, kad pati tau jį davė. Man buvo taip gėda.“ – „Bet, mama, aš net neprisimenu.“ – „Tiek ir tenorėjau pasakyt“, – ištarė ji. „Gal išgersi arbatos?“ – pasiūliau. Ji pradėjo blukti. „Mama, neišeik. Mudviem dar reikia tiek daug apie ką pašnekėti, prašau!“ Bet ji išnyko. Bet pala pala, man ėmė šviesėti galvoj. Aš tikrai nušvilpiau tą sausainį, bet Teta norėjo sustabdyti mamą, kad nebepliaukšėtų man. Ta Teta buvo šventoji. O mama neturėtų tiek daug savo amžinojo poilsio laiko skirti tokiems menkniekiams kaip sausainis.

 

Senelė

 

Kai ėjau gatve persimetęs per petį skalbinių maišą, mane sustabdė toks vaikiščias ir paklausė: „Pone, ką nešatės tame maiše?“ – „Šiame maiše yra mano senelė“, – atsakiau. „Kodėl?“ – paklausė jis. „Praeitą naktį ji taip išsidirbinėjo, kad aptalžiau beisbolo lazda“, – atsakiau. „Ką gi su ja darysit?“ – pasidomėjo. „Nuplukdysiu valtimi ir išmesiu vidury ežero“, – atsakiau. „Galiu į ją pažiūrėt?“ – paprašė. „Ne, ji prastai atrodo.“ – „Nieko tokio.“ – „Jos galva perskelta“, – paaiškinau. „Filmuose dar ne to esu matęs“, – nuramino berniūkštis. „Gerai, – tariau, – luktelk.“ Aš numečiau maišą ant žemės ir atrišau. Palengva praskleidžiau. Maišas buvo pilnas baltų plunksnų. „Čia nėra senelės“, – tarė vaikigalis. „Nesuprantu, – atsakiau. – Prisiekiu, ji buvo maiše.“ – „Jūs krečiat išdaigas.“ – „Ne, ji tikrai buvo, prisiekiu.“ – „Gal ji nukeliavo į dangų ir tapo šventąja“, – tarė vaikiščias. „Ji nebuvo šventoji“, – paprieštaravau. „Gal ji buvo viščiukas?“ – „Ne, ne viščiukas.“ – „Tai gal kalakutas?“ – „Ne kalakutas.“ Berniūkštis pamąstė. „Viskas aišku. Strutis. Ji buvo strutis“, – pareiškė jis. „Manau, tu teisus. Ji buvo neįtikėtinai greita, o jos burna – kieta kaip snapas, o rankos – tarsi trumpučiai sparnai. Ji buvo strutis“, – patvirtinau. „Ką gi jūs veikėt su senele stručiu?“ – paklausė vaikigalis. „Nežinau“, – atsakiau.

 

 

Iš: James Tate. Dome of the Hidden Pavilion: New Poems. New York: HarperCollins, 2015

 Vertė Andrius Patiomkinas