JAMES TATE

Ankstesniame gyvenime buvau šuo…

Jamesas Tate’as (1943–2015) – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės amerikiečių poetų, keliolikos eilėraščių rinkinių autorius, buvęs Amerikos menų ir literatūros akademijos bei Amerikos poetų akademijos narys, tėvynėje apdovanotas visomis garsiausiomis literatūros premijomis: Pulitzerio (1992), Nacionalinės knygos (National Book Award, 1994), Wallace’o Stevenso (1995) ir kt. Tate’o poezija – skaitytojo sąmonę sprogdinantis siurrealizmo, absurdo ir tragikomizmo mišinys.

 

 

Beždžionės mokinimas rašyti eilėraščius

 

Nebuvo daug vargo
mokinant beždžionę rašyti eilėraščius:
pirmiausia ją priveržė diržais prie kėdės,
tada pririšo prie delno pieštuką,
(popierius jau buvo prikaltas).
Tuomet dr. Bluspajeris pasilenkęs per petį sušnibždėjo į ausį:
„Šitaip sėdėdama atrodai kaip dievas.
Kodėl tau ko nors neparašius?“

 

 

Nuotolis nuo artimųjų

 

Kai numirė vyras, Zita nusprendė pasidaryti plastinę operaciją, kurios visada norėjo. Operaciją įpusėjus, ėmė kristi jos kraujo spaudimas, todėl operaciją teko nutraukti. Kai prieš liūdną kelionę namo Zita mašinoje segėsi diržą, išsinarino petį. Toje pačioje ligoninėje ją apžiūrėjęs gydytojas petyje, rankoje ir visur kitur aptiko išvešėjusį vėžį. Tada gydymas spinduliuote… O dabar Zita sėdi savo grožio salone nuplikusia galva ir verkia, verkia be perstojo.

Mama man visa tai pasakoja telefonu, todėl klausiu: „Mama, kas ta Zita?“

Aš esu Zita, atsako mama. Visą gyvenimą buvau Zita, verkiau nuplikusia galva. O tu, sūnau, turintis mane pažinoti geriausiai, manei, kad aš tik tavo mama, ir niekas daugiau.

Bet, Mama, sakau, aš mirštu…

 

 

Pasvajok

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Yra žmonių, kurie per visą gyvenimą
neparašo nė vieno eilėraščio.
Savotiški žmonės, kurie nedvejodami
persmeigs kam širdį arba suskaldys kaukolę.
Jie kuo ramiausiai vaikšto į beisbolo varžybas
ir sumeta porą golfo partijų lyg niekur nieko.
Tie patys žmonės pėdina į bažnyčią,
lyg tai būtų kuo natūraliausias dalykas gyvenime.
Pinigų investavimas – antroji jų prigimtis.
Jie aukoja politinėms kampanijoms,
kurios absoliučiai nepoetiškos
ir ničnieko nežada ateičiai.
Vakarais jie sėdi aplink stalą valgomajame
ir dedasi, kad nieko netrūksta.
Jų vaikus pagauna vagiliaujant prekybos centre,
bet nė vienas nepripažins, jog tai ir yra poezija, kurios taip stinga.
Šeimos šuo vienišas kaukia per naktį,
alkdamas daugiau poezijos savo gyvenime.
Kodėl jiems taip sunku suvokti,
kad be poezijos jų gyvenimas – viso labo tik tvaikas?
Kas be ko, jie turi savo banketus, šventes,
kroketą, lapių medžioklę, pajūrius ir saulėlydžius,
kokteilių siurbčiojimą balkone, šunų lenktynes,
o kur dar visi bučinukai ir glėbesčiavimasis, be to,
nepamirškit gerų jų darbų, labdaringos veiklos,
voveriukų priežiūros kiaurą naktį,
lesyklėlių pildymo ištisą žiemą,
pagalbos nepažįstamajai keičiant ratą.
Bet vis tiek tas atkarus puvinio kvapas, vos juntamas, bet neišsisklaidantis.
Vaikšto jie pasitempę lyg čempionai.
Saldžiabalsiai, mandagūs ir sąmojingi.
Likę vieni, – taip nutinka retai, – suglumę
valandų valandas spokso į veidrodį.
„O jeigu raganosio skulptūrą pastatysim
prie žnyplių ir triskart apeisime patalpą,
išmoksim tiroliečių dainavimo, nusiskusime galvas,
prikelsim iš numirusių protėvius…“ –
lyg norėjo jie pasakyti, bet nepasakė.
Poezijos požiūriu vis tiek susimovė, bankrotas.
Nė žodelio niekur nesukeverzojai.
Pasimetėlis, niekada neįkvėpęs
tikro gyvenimo, besiblaškantis
tarp tuščio ir kiauro, ir vėl iš pradžių.
Bet ateitis nesitęs amžinai.
Švytinti vaikystės meilė,
neišsenkančio džiaugsmo ir sielvarto šifras,
anapus vokų vaizduotėje krebždanti plunksna:
meditacija dieną ir naktį, užsimezgus viltis,
grūdas troškimų, vaiskus gyvenimo paprastumas,
poezija siekiant palaimos ar bent lovos prigulti, susijungti, atskleist,
tyrinėti, dienos triūsą prisotint prasmės.
Ir vis dėlto žiauru tikėtis per daug.
Tai retas paukštis,
atsisakantis būti klasifikuotas.
Jo giesmė sunkiai sugaunama.
Panašu į sapne regimą laumžirgį:
žiūrėk, buvo čia, o po mirksnio – jau ten,
gintariniais sparnais iš pažemės šauna aukštyn
ir iš akių.
O gėla slepias giliai sapno širdy,
stebuklai kurios neišmatuojami,
ar bent taip sakoma.

 

 

Darbo jėga

 

Ar turi darbui tinkamų jaučių?
Ne, mano jaučiai netinkami.
Tai kiek tau jaučių reikėtų tinkamam darbui?
Man reikėtų dar dešimties, kad galėčiau tinkamai dirbti.
Pažiūrėsiu, gal pavyks jų tau gauti.
Būčiau dėkingas, jeigu pagelbėtumėt.
Savaime suprantama. Ar vyrams turi užtektinai bandelių su žuvimi?
Mes turime penkiasdešimt bandelių su žuvimi, o tai mažiau nei užtektinai.
Rytoj jų pristatydinsiu.
Ar jums reikia kalnų ir požemio žemėlapių?
Mes turime kalnų žemėlapių, bet stokojame požemio žemėlapių.
Tai aišku, stokojat požemio žemėlapių, tokių iš viso nebūna.
Ir, beje, tu nenorėtum leistis į požemį, ten trošku.
Aš ir neketinau leistis į požemį nei kur kitur.
Tiesiog paklausėt, ar nereikia žemėlapių…
Taip, taip, tai mano kaltė, užsimiršau.
Tai sakyk tada, ko jums reikia?
Mums reikia sėklų, reikia plūgų, reikia dalgių, viščiukų, kiaulių, karvių, kibirų ir moterų.
Moterų?
Mes neturime moterų.
Tai jūs apgailėtini bėdžiai.
Apgailėtini bėdžiai, pone.
Ką gi, negaliu jums parūpinti moterų.
Taip ir maniau, pone.
Ką gi jūs darysit be moterų?
Kankinsimės, pone. O paskui išmirsime vienas po kito.
Ar kas nors iš jūsų moka dainuoti?
Taip, pone, tarp mūsų yra daug puikių dainininkų.
Prisakyk jiems tučtuojau uždainuoti.
Arba moterys jus šitaip suras, arba mirsite radę nusiraminimą. O kol kas neapleiskit prasmingųjų užduočių, kurias esate sau išsikėlę.
Pone, nenuleisime rankų, kol nepasirodys mažulės.

 

 

Paaukštinimas

 

Ankstesniame gyvenime buvau šuo, labai geras šuo, ir už tai buvau paaukštintas iki žmogaus. Man patiko būti šunimi. Tarnavau neturtingam ūkininkui, ganiau ir saugojau jo avis. Vilkai ir kojotai kone kasnakt taikydavosi prasmukti pro mane, bet aš nepraganiau nė vienos avies. Ūkininkas man atsilygindavo geru maistu, maistu nuo savo stalo. Gal jis ir buvo vargšas, bet maitinosi gerai. O jo vaikai, kai neidavo į mokyklą ar nedirbdavo laukuose, žaisdavo su manim. Aš patyriau pačią tikriausią meilę, kokios šuo tik gali tikėtis. Kai pasenau, jie įsitaisė kitą šunį, ir aš mokinau jį savo amato gudrybių. Jis greitai jas perkando, todėl šeimininkas pasiėmė mane gyventi su savimi į trobą. Kai ėmė senti kaip ir aš, rytais atnešdavau jam šlepetes. Aš gesau pamažu, po truputį karšdamas. Ūkininkas tai suprato, todėl kartais įleisdavo naująjį šunį manęs aplankyti. Tas linksmino mane, raičiojosi ant žemės ir baksnodavo nosimi. O paskui vieną rytą aš nepakilau. Mane gražiai užkasė prie upelio medžio paunksnėje. Tai buvo mano šuniško gyvenimo pabaiga. Kartais jo pasiilgstu, tada atsisėdu prie lango ir paverkiu. Gyvenu aš daugiaaukščiame name, iš kurio matyti kiti daugiaaukščiai. Darbe triūsiu atitvertame plotelyje, per visą dieną retai su kuo šnekteldamas. Tai mano atlygis už tai, kad buvau geras šuo. Žmonės vilkai manęs net nemato. Manęs jie nė kiek nebijo.

 

 

Šventa pareiga

 

Sulaukiau skambučio iš Baltųjų rūmų, iš paties Prezidento; jis klausė, ar padaryčiau jam paslaugą. Man patinka Prezidentas, todėl atsakiau: „Žinoma, ponas Prezidente, ką tik liepsit.“ Jis tarė: „Tiesiog elkis taip, lyg nieko nevyktų. Elkis normaliai. Man tai neapsakomai svarbu. Ar galėsi, Leonai?“ – „Kokia kalba, ponas Prezidente, – galėsiu! Elgsiuos kuo normaliausiai. Ir niekam nieko neprasitarsiu, net ir kankinamas“, – atsakiau, tučtuojau pasigailėdamas dėl to kankinimo. Jis keliskart padėkojo ir padėjo ragelį. Aš tiesiog miriau iš troškimo pasigirti kam nors skambučiu iš prezidentūros, bet žinojau, jog to nevalia daryti. Staiga užgriuvęs spaudimas elgtis normaliai buvo kankinamai sunkus. O ir kas gi dabar vyko? Neturėjau žalio supratimo. Vakar mačiau Prezidentą per televizorių. Jis spaudė ranką kažkokiam fermeriui. O kas, jei ten iš tikrųjų ne fermeris? Man reikėjo nusipirkti pieno, bet staiga pasidarė baisu kur nors eiti. Nužvelgiau save, kaip apsirengęs. Sau atrodžiau „normaliai“, bet gal labiau panėšėjau į tokį, kuris stengiasi būti normalus. Tai gana įtartina. Atidariau duris ir apsidairiau. Kas gi vyksta? Priešais mano mašiną stovėjo mašina, kurios anksčiau nebuvau matęs, mašina, kuri stengėsi atrodyti normali, bet manęs neapgausi. Jeigu tau reikia pieno, turi jo gauti, nes kitaip žmonės ims manyti, jog kažkas vyksta. Įšokau į mašiną ir nurūkau gatve. Jaučiau, kaip iš už kiekvieno medžio ir krūmo pyškina radarais, bet jiems, ko gero, buvo įsakyta manęs nestabdyti. Įpuoliau į Kirsten parduotuvę. „Leonai! Kas gi čia vyksta?“ – paklausė Kirsten. Ji labai maloniai šypsojosi. Turėjau prisiversti meluoti. „Nieko nevyksta. Tiesiog perku pieno katei“, – atsakiau. „Nežinojau, kad turi katę“, – nustebo jinai. „Norėjau pasakyti, kavai. Tu teisi, aš neturiu katės. Kartais kavą pavadinu kate. Čia toks asmeninis juokelis. Atsiprašau.“ – „Tau viskas gerai?“ – paklausė ji. „Aš tau sakau, Kirsten: nieko nevyksta. Viskas kuo normaliausia. Prezidentas paspaudė ranką fermeriui, tikram fermeriui. Didelio čia daikto“, – atsakiau. „Aš irgi tai mačiau, – tarė ji. – Bet tas vyras tikrai nebuvo fermeris.“ – „Aha, žinau“, – atsakiau su palengvėjimu.

 

 

Iš: The Oxford Book Of American Poetry. Oxford University Press, 2006; poetryfoundation.org
Vertė Andrius Patiomkinas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.