Praraja

Specialybės mokėmės trise, du lietuviai ir estė. Vėliau likau viena – mergina susirgo tuberkulioze, o vaikinas sukūrė šeimą ir grįžo į Lietuvą. Pabaigusi trečią kursą, vasaros atostogų metu aplankiau Leningradą, Maskvą ir Budapeštą. Fotografavau, grįžusi rodžiau skaidres, pasakojau įspūdžius, gyvenau kelionės nuotaikomis. Sukūriau linoraižinių pagal savo eskizus, nedidelio formato figūrinių kompozicijų su tekstais, atspaudusi raižinius odoje, įrišau penkias knygas ir išsiunčiau į Vengriją draugams, lydėjusiems mane kelionėje.

Vieną dieną koridoriuje sutikau katedros vedėją. Artimi santykiai su dėstytojais nesusiklostė dėl kalbos barjero. Prisimenu šrifto dėstytoją – aukštas elegantiškas vyras rusiškai kalbėjo truputį geriau nei dėstytojos moterys, žodžius tarė tęsdamas, lyg niūniuotų pro nosį. Nemėgo džinsuotų studenčių, eidamas pro duris demonstratyviai nepraleisdavo jų į priekį. Šrifto darbus atmesdavo iki dešimties kartų, radęs vatmano lape skriestuvo adatos skylutę, numesdavo darbą, atsainiai burbtelėdamas:

– Perdaryti, uhu-u-u-u…

Raulis Koikas visų specialybių studentams dėstė šriftą, o man dar ir akvarelės užsiėmimus vedė; egzaminų metu pereidavome per auditorijas, peržiūrėdavome ekspozicijas, buvo įdomu klausytis jo vertinimų. Peržiūros metu ištraukti laimingo bilieto dailės studentas negali, nes visus darbus nuo pirmos užduoties iki paskutinės privalo iškabinti ant sienos: žmonės apžiūrinėja, vertina, komentuoja ir nesuvaidinsi talentingesnio ar darbštesnio, nei esi iš tikrųjų. Laiku atlikti užduotis sunku, pirmame kurse per žiemos sesiją nemiegojau savaitę. Neturėjau patirties, nemokėjau paruošti darbų eksponuoti, o dar šriftą atmetė keturis kartus. Gyvenau nedideliame aštuonių kambarių merginų bendrabutyje Talino centre. Aukštesniųjų kursų studentės lietuvės, pamačiusios miegančią prie darbo stalo, nuvedė į dušą, atsukusios šaltą vandenį pažadino, po to padėjo pasiruošti. Peržiūra praėjo sėkmingai, tik grįždama į bendrabutį užmigau gatvėje. Pamenu, nepažįstama moteris purto už peties, atsimerkiu, žiūriu į ją, nesuprantu, ką sako:

– Nemiegokite, nemiegokite, pateksite po automobiliu…

Padėkojau, praėjus keletui minučių senukas budina, per gatvę palydėjo. Vėliau stengiausi užduotis atlikti laiku, bet paskutinę naktį prieš peržiūrą dažnai nemiegodavau.

Stovėjau ant kėdės, ją buvau užkėlusi ant stalo, kabinau piešimo eskizus. Į auditoriją įėjo šrifto dėstytojas. Įdėmiai peržiūrėjo ant sienų išeksponuotus darbus, atsisukęs išdainavo pro nosį:

– Šį semestrą jūs visiškai nedirbote, uhu-u-u-u…

Jo pastabas nutylėdavau arba atsakydavau juokais, bet tą kartą nuovargis paėmė viršų, nepajutau, kaip skruostais pasruvo ašaros. Nosinės neturėjau, verkti neketinau. Jėgos apleido – tupiu ant kėdės palubėje lyg pašto karvelis su balto popieriaus skiaute rankose ir tyliai, be menkiausio judesio verkiu, neslėpdama ašaroto, snarglėto veido. Vyras sutriko, bandė kažką sakyti, staiga apsisuko ant kulno, jo eisena, priminė kareivišką marširavimą – viena iš legendų apie Raulį Koiką bylojo jaunystėje jį tarnavus vokiečių SS dalinyje. Po dešimties minučių grįžo ir atsiprašė:

– Jūsų darbai nėra blogi, pasakiau tai tyčia, norėjau paskatinti daugiau dirbti, prašau man atleisti.

Šį „skatinimo“ būdą taikė jo dėstytojas – mane įtarumas ir priekaištai gniuždė. Po peržiūros nusprendė vesti akvarelės užsiėmimus, nors porą metų šios disciplinos niekam nedėstė. Leido tapyti modelius, kuriuos išsirinkdavau, susitarė su pozuotojomis, kad galėčiau savaitgaliais ateiti į Dailės institutą dirbti rytais (tai buvo mano idėja), paprašė nulieti jo portretą, kantriai pozavo dvi valandas. Man patiko lieti akvarelę, bet visiškai apleidau šriftą – nemėgau šios disciplinos, nemokėjau rašyti plunksnomis, – dėstytojas manęs neklausė, aš taip pat tylėjau, neužsiminiau apie šriftą, per pusmetį turėjome tik dvi paskaitas. Artėjo peržiūra, liko paskutinė naktis, paskambinau jam paklausti, kokios šrifto užduotys.

Jis nustebo, išsigando truputį:

– Jūs dar nieko nedarėte?!

– Ne, – sakau.

– Aš pats parašysiu.

Prieš peržiūrą padavė susuktą ritinį ir atsiprašė:

– Seniai nerašiau, ranka atpratusi…

Nustebau – susukti šrifto darbus į ritinį?!. Jei aš būčiau taip pasielgusi ar bet kuris kitas studentas, darbus būtų atmetęs, net nežvilgtelėjęs į juos. Dėstytojas neturėjo aplanko, atrodė pavargęs, nemiegojęs, bet kostiumas gulėjo nepriekaištingai, kaip visuomet. Iškabinau šrifto darbus šalia savo kompozicijų, Koikas dalyvavo vertinimo komisijoje, priėjęs po peržiūros pranešė:

– Parašiau jums ketvertą, nesu patenkintas šiais šrifto darbais, uhu-u-u-u… – negalėjau patikėti, kad jis sumažino pažymį sau.

Apie dėstytoją sklandė neįtikėtinos legendos, paklaustas, ar tiesa, ką studentai kalba, juokėsi, prašė nepaneigti gandų, mielai kūrė naujus.

Katedros vedėja nepakvietė manęs užeiti į dėstytojų kambarį, pokalbis įvyko atsitiktinai susitikus koridoriuje. Tiesą sakant, pokalbis nesusiklostė, moteris sunkiai rinko žodžius, aš neįdėmiai jos klausiausi. Tai buvo garbaus amžiaus dama, kaip visi estai prastai kalbanti rusiškai; bandė išsiaiškinti, kodėl vėluoju su užduotimis, specialybės dėstytoja pasiskundė, kad, grįžusi iš Vengrijos, praleidžiu užsiėmimus. Pokalbio metu tarp nerišlaus teksto išgirdau frazę „padirbėti fabrike“ – ištarta su siaubingu akcentu, frazė nuskambėjo lyg grasinimas. Aš įsižeidžiau. Žodžiai „padirbėti fabrike“ pasirodė kvaili, netgi juokingi, ir pasakyti jie buvo ne vietoje, jau geriau būčiau sekundei apkurtusi – kas užaštrino mano klausą ir išdidumą? Privalėjau atsiprašyti, pažadėti kuo greičiau atlikti visas užduotis; galėjau pameluoti, suvaidinti, kad apgailestauju, – būtų pakakę menkiausio atgailos gesto ir mes būtume taikiai išsiskyrusios, kaip dešimtys kitų studentų, kuriems vedėjai teko priekaištauti, bet aš nei pamelavau, nei suvaidinau, nors tikrai sugebu. Stovėjau kaip druskos stulpas: „Man, talentingai ir sumaniai studentei, drįsta priekaištauti, gąsdinti fabrikais?!. Aš nesižeminsiu ir neprašysiu – jiems tik blogiau…“

Garsiai neištariau nė žodžio, praradau amą; po šio pokalbio nebedariau nieko, mane lyg dalgiu pakirto. Grupę panaikino, o mane, vienintelę studentę grupėje, metams eksmatrikuliavo, tai reiškė – pašalino iš aukštosios mokyklos už nedrausmingumą. Nežinau, kokį šis sprendimas turėjo juridinį pagrindą, pas dekaną nėjau ir nieko nesiaiškinau. Jei būtų pašalinę už nepažangumą, gal būtų ne taip skaudu, bet trečią kursą baigiau aukščiausiais balais, o ketvirto kurso žiemos sesijos nesulaukiau, grįžau namo. Nesupratau, kas vyksta, nemokėjau apibūdinti, kaip jaučiuosi, tik stovėjau ir žiūrėjau, kaip viskas, ką branginu, garma į prarają. Nebuvo kaip paaiškinti pokyčių, kurie įvyko per tokį trumpą laiką: aiškumas, paprastumas ir džiaugsmas, kurį anksčiau jaučiau, dingo. Bandymai pasipriešinti naujai būsenai buvo desperatiški ir tušti, jaučiau tuštumą, kurios nepajėgiau užpildyti jokia veikla; tai blogiau nei kūno mirtis, nes tuomet tavęs nėra visai, o čia tu esi, judi, kalbi, netgi juokiesi, bet viskas netikra…