O jeigu

O jeigu žmonių gyvenimus pabandytume traktuoti kaip sakinius? Tarkim, atsižvelgdami į struktūrą, skirtume:

              – vientisinius [daugmaž nuoseklus gyvenimas]; 
              – sudėtinius sujungiamuosius [mažiausiai dvi lygiavertės gyvenimo dalys, etapai];
              – sudėtinius prijungiamuosius [būta pagrindinio ir šalutinio, mažiau matomo, gyvenimo];
              – mišriuosius [komplikuoti, retesni atvejai].

Toliau, pagal gyvenimo būdą, galėtume skirti šiuos tipus:

             - tiesioginis [„standartinis“ gyvenimas, daugmaž prisitaikant prie sociumo diktuojamų normų, čiumpant populiarius pasiūlymus];  

              – skatinamasis [ryški įtaka kitiems; siekis paaiškinti, padėti, mokyti, kontroliuoti, įkvėpti ar  pan. – nuo politikų ar pedagogų iki vadinamųjų influencerių];  

              – klausiamasis [intensyviai ieškoma „tiesų“ – mokslininkai, visų pirma humanitarai,           pasmerkti tų „tiesų“ nerasti; filosofai, rašytojai];

              – šaukiamasis [įvairaus plauko radikalai, tvirtinantys tas „tiesas“ atradę; taip pat dvasininkai, šventikai].

Savaime suprantama, kad dalies gyvenimai – vienanariai, kitos dalies – (bent) dvinariai. Pastarieji persimainė su kitų gyvenimais ir juose užėmė veiksnių, pažyminių ar papildinių vietą.

Vieniems konkretaus kito gyvenimas tapo esmingiau nieko nekeičiančiu įterpiniu, kitiems – reikšminga, struktūrą pakeitusia dalimi.

Visa kita tik – vietos, laiko, priežasties, tikslo, sąlygos ir kt. – aplinkybės.