Iš Dresdeno užrašų

Įmetu eurą ir pompa, skirta dviračiams, atsirakina. Atsuku kameros ventilį, pridedu, bandau pūsti – neveikia. Nuimu pompą, bandau pūsti į delną. Privažiuoja vaikinas, sako: „Sveiki, servise!“, šypteli. Sakau, kad pompai kaputt. Sako: „Tikrai? Nieko baisaus, netolies kita.“ Klausia, ar žinau, kur studentų aikštė, – nežinau. Ištraukiu telefoną, paprašau įvesti vietos adresą. Staiga jo draugė (spėju, mergina) tarsteli, kad arčiau yra kita pompa, be to, ir jiems reiktų ten nuvažiuoti. Pakviečia prisijungti, tad netrukus išriedam. Bevažiuojant vaikinas atsisuka ir, demonstratyviai pasiūbavęs ant dviračio, taria: „Gerai, kai nepripūstos – šauniai amortizuoja!“ Įsukam į kažkokį kiemą, sustojam prie garažo durų. Paprašo pūstis pirmas, sutinku, bet kažkodėl pumpuoti tenka man – jis laiko prispaudęs žarnelę. Klausia, iš kur aš. Aus Litauen, sakau. From Lithuania, dėl visa ko priduriu angliškai.

– Nepyk už klausimą, bet jūs ten šnekat rusiškai?

– Ne.

– Tikrai? Tuomet kaip?

– Lietuviškai.

– Lietuviškai? Oho!?

– Sena kalba.

– Seniausia Baltijos šalyse?

– Ne, sako, viena senesnių Europoj, pasauly…

– Na jau… Tai kaip pasakysi: „Dabar esu ofise?“

– „Dabar esu ofise?“ Bet čia svetimybė, tas ofisas.

– Tai ir biurą turit?

– Jo. Bet yra ir daug senos leksikos.

– Pavyzdžiui?

– Na, tarkim, avis.

– Hm.

 

Dabar jau jis perima pompą, man atrodo, nori, kad sprogtų.

 

– Aš pusiau inžinierius, o mano draugė jau inžinierė visa.

– Mhm, tai dėl to ir atlieki pūtiko vaidmenį?

– Jo, esu fonas, kalbu visokius mėšlus.

– …

– Ką tu studijuoji?

– Literatūrą.

– Literatūrą? Eik sau, rimtai? Vokiečių?

– Ne, lietuvių.

– Tai ką čia veiki?

– Ieškau medžiagos PhD.

– Nu geras. Tai daugiausia laiko leidi bibliotekoj?

– Taip.

 

Liepia laikyti draugei. Atrodo, kad mane pamiršta. Nepaisant to prieš nuvažiuodamas klusteliu, kokie jų vardai.

 

– Aš Karlas, čia Sarah. Tavo?

– Saulius.

– Zaulius?

– Ssssaulius. Pagal reikšmę – kaip Sonne, kaip sun.

– O, geras!

 

Dabar jau pučia draugės dviračiui.

Tik už poros kilometrų pastebiu palikęs pirštinę.

Vis dėlto nusprendžiu negrįžti.

***

Susidedu knygas, renkuosi, ką skaitysiu pirma. Įsijungiu kompiuterį. Ateina instituto sekretorė.

 

– Ar galiu sutrukdyti?

– Prašom.

– Mes norime savo internetiniame puslapyje įsidėti trumpą informaciją apie jus. Ar galėtume?

– Žinoma!

– Tai reikės trumpo aprašymo, kontaktų, nuotraukos…

– Gerai.

– Nuotrauką padarys mūsų fotografas.

– O mano atsiųsta netiktų?

– Ne, čia specialiai darom.

– Gerai.

 

Kurį laiką ji tyli, bet stovi greta, lyg ruošdamasi kažką pasakyti, bet vis nedrįsdama.

 

– Žinot, mano mama buvo iš Klaipėdos. Su kitais pabėgo į Vokietiją…

– O… įdomu!

– Turiu ten giminių…

– Tai esat buvus?

– Ne, vis neprisiruošiu.

– Jaukus miestas, Klaipėda!

– Reikės nuvažiuoti.

 

Po trijų mėnesių, prieš man išvykstant, ji klaus, ar į Lietuvą keliauti pavojinga, ar jai (vokietei) reikia vizos.

***

Minu dviračiu į kalbos kursus, kuriuos rekomendavo pažįstama. Skubu, nes laiko nedaug. Privažiuoju vietą, nurodytą žemėlapy, – nepaprasto grožio evangelikų liuteronų bažnyčia su įspūdingomis arkomis ir šachmatiniais takais šventoriuje. Tikrai čia? Matau, kaip kažkas varosi dviratį. Paklausiu, kur vyksta vokiečių kalbos kursai. Čia, sako, rodydamas į šonines bažnyčios duris. Prirakiname dviračius, einame vidun, į nedidelį tamsų senovinį kambarį, kuriame mokytojas jau dalina lapelius su užduotimis ir ima aiškinti šios dienos įžanginę temą – būdvardžių laipsniavimo niuansus. Susirandu pažįstamą, ji moja ranka, prieinu ir užimu laisvą vietą šalia jos. Po kokių dešimties minučių esame paprašomi susėsti poromis su „mokytojais“ – daugiausia pensinio amžiaus jau sulaukusiais žmonėmis, savanoriškai mokančiais vokiečių kalbos. Prie manęs prisėda maždaug 65–70 metų moteris. Klausia, ką veikiu Vokietijoje. Pasakoju. Sako, tai domitės vokiečių literatūra? Na, sakau, mane labiau domina Rytų Vokietijos literatūros tyrimai, bet net pats nepajuntu, kaip vietoj Rytų (Ostdeutschland) pasakau Pietų (Süddeutschland) ir užsikertu nė nedvejodamas, kad pasakiau gerai. Klausia, kokie rašytojai man įdomūs. Sakau, pavyzdžiui, Erichas Kästneris. Kästneris? Nustemba. Tai iš kur jis? Na, gyveno Dresdene, lyg gimė čia, negi painioju?.. Bet ar Dresdenas, jūsų nuomone, Pietų (o aš, kaip supratote, girdžiu – Rytų) Vokietijos miestas? Na, mano nuomone, taip. Ji sutrinka, nueina iki spintos ir grįžta nešina žemėlapiu. Prašom parodyti, kurioje vietoje, jūsų manymu, Dresdenas. Baksteliu pirštu. Jaučiuosi kaip geografijos pamokoje prie lentos prieš kokius penkiolika metų (mokykloje turėjome labai žavią mokytoją, tad dalis mokinių labiau stebėjo ją nei žemėlapius). Ir čia pietūs? Klausia. Pagaliau suprantu supainiojęs žodį, patikslinu, atsiprašau, sakau, supainiojau žodį… Šypteli, sako, gerai, kad tik žodį. Pasakoju toliau. Sunku dėstyti daugiau teorinius dalykus, trūksta šnekamosios kalbos įgūdžių… Staiga ji prisistato. Buvusi dėstytoja, tyrinėjusi sovietmečio vaikų literatūrą! Stažavosi Maskvoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia buvo atvykusi į konferenciją. Meras, sako. Icchokas, klausiu. Taip, sako, – geras rašytojas. Dar pamini Sluckį. Tik pokalbiui baigiantis klausia, kur gyvenu. Sakau, kad universiteto Gasthaus. Ji juokiasi. Sako, negalite gyventi Gasthaus. Kodėl, sakau. Nes Gasthaus yra knaipė, užeiga. O, sakau, tai ne taip ištariau, ir tuoj pat ištariu aiškiau artikuliuodamas umliautą – Gästehaus.

***

Šįsyk kalbamės su buvusia ekonomiste, profesinės mokyklos dėstytoja. Greit prasitaria, kad vienas jos sūnų tyrinėja Rytų Europos istoriją ir, pasitaikius progai, norėtų mus supažindinti. Pati buvus Lietuvoje, nors vis pamini Taliną, regis, šis – toje kelionėje po Baltijos šalis – patiko labiau. Pasak jos, dabar Vokietijoj situacija nėra labai gera. Žmonės vis labiau bijo rytojaus, nėra tikri dėl savo darbų tęstinumo, perspektyvų, kas kelerius metus turi keisti darbo vietą. Tiesa, apie tai kalba labai maloniai, kruopščiai rinkdama žodžius, įsiklausydama į pašnekovą. Sako, jau gaunanti pensiją, kurią tikrai užsitarnavo. Apskritai žmonės čia, Dresdene, turėjo labai daug dirbti – „po Antrojo pasaulinio šio miesto gyventojams nebuvo kada ilsėtis!“ Klausiu, ką veikia, turėdama daug laisvo laiko. Sako, kad vis kur išvažiuoja, netrukus trauks į Romą. Taip pat labai maloniai ateina čia pamokyti kalbos, suprasdama imigrantus, kuriems sunku adaptuotis. Taip pat nerimauja dėl politinės dešinės stiprėjimo, ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulyje apskritai.

Taip bekalbant pro duris įžengė du naujokai. Kadangi nebebuvo daugiau laisvų mokytojų, prisijungė prie mūsų. Mergina iš Kazachstano, jos vyras – iš Ukrainos. Jis jau dvidešimt metų gyvena Vokietijoje, tad kalba puikiai, atėjo paprašytas žmonos (jos padrąsinti, vis rusiškai į ausį ką pakuždėti, patarti). Toji žmona – itin energinga ir optimistiška – entuziastingai užsipuolė mane tipiniais klausimais: „Ką valgai, kokie tavo hobiai, mėgstamiausias rašytojas, filmas“ etc., – tuo tarpu jis, sakykime, nuosaikesnis ir kiek skeptiškesnis pašnekovas, nors ir dalyvavo pokalbyje, tai darė vangokai, be didelio susidomėjimo. Abu juokavo, kad tai idealios poros modelis: jis pasiskolina jos energijos ir pozityvumo, o ji jo dėka ima matyti pasaulį kiek „realiau“. Ir išties – atrodė gana laimingi. Tiesa, paklaustas, ar ketina kada nors grįžti į Ukrainą, atsakė gana kategoriškai – to daryti tikrai neplanuoja.

***

Po diskusijos apie šalių stereotipus, vykusios universitete, prieina vienas vyrukas ir sako: „Pamaniau, kad tu vokietis. Ir šukuosena, ir barzda kaip vokiečio.“ Nusišypsau ir klausiu, ar žino, kur Lietuva. „Oooaaah, žinoma, puiki, graži šalis!!!“ Kodėl? „Mano mergina iš ten!“

Jo kortelėje, kur turėtų būti vardas, užrašyta „Human“. O, sakau, čia taip į diskusijos temą, juokais užsirašei? Jis kiek sutrinka ir paaiškina: „Ne… čia labai senas persiškas vardas.“

Kurį laiką abu tylime.

***

Nutariau išklausyti paskutinius konferencijos, skirtos vokiečių ir žydų rašytojui Paului Adleriui (1878–1946), pranešimus. Nenorėdamas vėluoti, atsikėliau gerokai anksčiau, susitvarkiau ir likus valandai iki pradžios jau stovėjau prie buto durų slenksčio. Staiga dėl visa ko pasitikrinau, kurgi toji sesija vyks (visas dienas vyko kur nors centre): Hellerau sodų rajone, už gerų 15 km… Nieko nepadarysi, pasižiūrėjau tvarkaraščius, turėčiau spėti. Taigi, stotelėje prie Europos meno centro atsiradau laiku – lygiai 10 val. Maždaug 10:02 įžengiau pro duris. Viduje didžiuliai plotai, gerai, kad palikta nuoroda…

Einant nurodyta kryptimi, laiptais besileidžianti darbuotoja sako, kad įėjimas užlipus aukščiau, priešais kavos stalelį. Išgirstu plojimus ir sumoju, kad jau prasideda. Užlipu, prieinu prie durų – neatsidaro. Prieinu prie kitų durų – rezultatas identiškas. Pasitikrinu internete – auditorija tikrai ta (nors dėl puikios garso izoliacijos sunku girdėti, kas viduje). Galiausiai, išmėginęs visas koridoriuje esančias duris ir nieko nepešęs, lipu laiptais atgal ieškoti pagalbos. Deja, gal dėl to, kad savaitgalis, ilgiausiuose koridoriuose nesutinku nė gyvos dvasios. Užeinu net į pravirą kabinetą, kur dega šviesa, bet jis irgi tuščias. Po velnių, galvoju, nesąmonė, auditorija juk ta, reikia mauti atgal. Grįžtu ir vėl bandau atidaryti visas tas duris keistom apvaliom rankenom… Kai kantrybė trūksta, t. y. maždaug 10:15, sumoju dar ir patuksenti. Staiga, mano nuostabai, durys atidaromos ūsuoto akademiko, moderuojančio sesiją, o aš, įkišęs galvą pro duris, atsiduriu pačiam įvykių epicentre – visų (įskaitant ir pranešėją) akys įsmeigtos tiesiai į… patirdamas didelę gėdą, pusbalsiu tarsteliu entschuldigung ir, kaip tūlas lietuvis, nuleidęs galvą sprunku į auditorijos galą. Tačiau beregint paaiškėja, kad visos vietos gale užsėstos, o auditorija tokia mažytė, kad stovėdamas atrodyčiau dar kvailiau. Susivokus tenka grįžti į priekį, atsisėsti pačioj pirmoj eilėj ir dar kurį laiką klausytis, bet negirdėti pranešimo tęsinio.

***

Šiandien Šv. Mikalojaus diena – tradiciškai vaikai turi gerai nusiblizginti batus, palikti už durų ir laukti dovanų. Po kalbos kursų esame kviečiami kavos su vietiniu Stollen pyragu. Ant stalo sudėtos eglišakės ir žvakės. Johannesas, kuris čia vienas aktyvesnių bendruomenės narių, bandė uždegti žvakes, bet pirmieji degtukai nenorėjo įsižiebti.

 

– Naaahhhh, visada yra problemų su ta Europa, – tarstelėjo jis.

 

Pasirodo, ant degtukų dėžutės užrašyta EUROPA.

***

GPS’as nepadeda suprasti, kur, po velnių, ta Muzikos akademija. Tenka klausti žmonių. Ten, tiesiai už jūsų, – parodo ir, regis, nusijuokia. O man visai nejuokinga – vėluoju, lekiu, kertu gatvę per raudoną, vos nepametu mobilaus. Iasonas stovi prie durų, pamatęs mane iškart ragina paskubėti. Iasonas – graikas, čia studijuojantis operinį dainavimą. Giriasi, kad atrinko iš kelių šimtų, pirmiausia į Berlyną, tada – Dresdeną. Čia geresni profesoriai, sako. Kai prašo antro nemokamo bilieto, jaučiuosi nejaukiai. Matau, kaip esu nužiūrimas pardavėjos. „Čia svečias“, – sako Iasonas. Pardavėja sutinka nebent padaryti tam „svečiui“ nuolaidą. Gaunam bilietus skirtingose vietose. Iasonas dar bando suderinti, kad sėdėtume šalia, bet aš patikinu, kad tai nebūtina. Koncertas prasideda. Vienas po kito, akompanuojant orkestrui, į salę, kurios dešimties metų atidarymo proga šis renginys ir vyksta, įeina studentai – būsimi ir esami operos solistai. Scenoje nestinga vaidybos elementų – po kiekvieno pasirodymo pokalbis tarp ką tik dainavusio ir dainuosiančio. Labiausiai publika juokiasi iš vokiečių solisto, negebančio ištarti korėjiečių solisto pavardės: „Šan-kvin-čū“, „Švy-kvam-mu“… Netyli ir po to, kai viena dainininkė prisipažįsta dar visai neseniai pinigus uždirbusi picerijoje, tik kai priduria, kad čia ne vaidyba, o realybė – „tokia (magistro) studento tikrovė“, – publika aprimsta. Kažką pridūręs dirigentas vėl sukelia juoką (jis irgi laido juokelius, įdomu stebėti, kaip solidaus muziko vaidmenį keičia komiko ir atvirkščiai). Trumpa pertrauka. Antroje dalyje jau atsisėdame kartu su Iasonu. Šis po pasirodymų vis šūkteli „bravo“ ar „bravissimo“, taip atkreipdamas į save aplinkinių dėmesį ir vėl versdamas mane jaustis kiek nejaukiai. Po koncerto sako, kad šiandien priėmė dvi couchsurferes, kad galim su jomis ir kitais muzikais nueiti kur į miestą.

Po valandos sėdime prie lauko staliuko pigioj picerijoj su keliais jaunais Dresdene studijuojančiais pianistais, lingviste iš Sankt Peterburgo ir mergina, kurios profesijos taip ir neperprantu, iš Prahos. Iasonas mane visiems pristatinėja kaip gerą draugą ir pirmą žmogų iš „mistiškosios Lietuvos“, kurį pažįsta. Tokia jo retorika mane kiek glumina, tad persėdu prie couchsurferių. Nejučia pradedu klausinėti apie literatūrą, knygas, mat turiu tokią ydą. Paklausiu, koks čekės santykis su Hrabalu, Kundera, Kafka, Hašeku ir kitais didžiaisiais. Atšauna, kad Hrabalas nelabai, ir priduria apskritai knygų nebeskaitanti ir norinti susigrąžinti anksčiau praskaitytą – prarastą – laiką!.. Dar priduria, kad Hrabalas jai vaikiškas. Bandau teisinti, kad ta, pavadinkim, naivi pasakotojo kaukė ir specifinis sakinys yra Hrabalo privalumai. Ji nei sutinka, nei nesutinka. „O filmas pagal „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ – totalus mėšlas!“ – šūkteli. Dėl Kunderos, sako, apskritai baisu. „Nepakeliama būties… Kaip ten? Nepaskaitoma, banali knyga!“ (Jaučiu, kaip tarp mūsų kyla įtampa.) Staiga priduria, kad jis apskritai tėvynės išdavikas – išvažiavo ir dar juodino čia likusius. Niekšas, sako ji. Lingvistė dar bando švelninti situaciją, bet netrukus prieina Iasonas ir sakosi pasijutęs mieguistas bei norįs keliauti namo. Atsisveikindamas čekei palinkiu nesapnuoti košmarų – nesapnuoti Kunderos.

***

Momentas bibliotekoje, kartkartėmis pasikartojantis: pasigirsta tylus barbenimas, kuris vis intensyvėja, skaitytojai vienas po kito pakelia galvas, žvelgia į viršų, akimirkai atitrūkdami nuo savo temų ir problemų, kol supranta, kad tai paprasčiausias lietus.

 

(Įdomus tas trumpas laiko tarpas tarp fikcijos ir tikrovės, neapčiuopiamas, nepastebimas, inertiškas – tarsi akimirka „niekur“.)

***

Lėktuvų meistras iš Irano neatliko namų darbų ir nepasidomėjo tragedijos Indonezijoje aplinkybėmis. „Boingai, – darsyk užtikrintai sako jis, tarsi neįstengdamas patikėti pačiu faktu, – nekrenta! Jie – patys patvariausi lėktuvai. Tokia įmonė sau neleistų daryti klaidų!“ Po kelių minučių prisimena vieną nuotykį iš asmeninės darbo istorijos (kai sugenda viena ar kita detalė, jis vadovauja jos keitimo procedūrai, stebi, kad procesas vyktų sklandžiai): „Seną detalę pakeitus nauja, atliekamas skrydis-testas, natūralu, be keleivių. Kadangi keleiviai paprastai sudaro nemenką dalį bendro lėktuvo svorio, vietoj jų šio skrydžio metu naudojami smėlio maišai (po 50 kg). Kartą mane norėjo pasodinti į kalėjimą už tai, kad komanda pamiršo tuos maišus išimti. Taigi jau kito reguliaraus reiso metu pilotas, užuot pakilęs numatytoje pakilimo tako vietoje, sugebėjo atsiplėšti nuo žemės tik pačioje pabaigoje. Šiaip ne taip, sunkiai kontroliuodamas lėktuvą, jis pasiekė kelionės tikslą. Nusileidęs paprašė patikrinti, kas ne taip. „Tu skridai su smėliu!!“ – jam nedelsiant paaiškino darbuotojai.“

***

Prie Frauenkirche stovi ir staiposi angelu persirengęs vyras. Atrodo komiškai: balta sutana auksinėmis linijomis, baltom pirštinėm ir išbalintu veidu, ant galvos užsimaukšlinęs idiotišką peruką su aureole, negana to, kairėje rankoje laikantis mažytį, tuščią (nedegantį) žibintą, o ant kojų – „Adidas“ bateliai baltomis juostelėmis… Vaipydamasis vaizduoja Dievo tarną ir prašo pinigų. Pašaipiai nužvelgia jo prašymus ignoruojančius praeivius. Kai prieina policininkai ir paklausia, ar turi kokį oficialų leidimą, šypteli ir parodo pirštu į dangų.

***

Pagaliau sulūžo lova. Rašau pagaliau, nes kažkur viduje nujaučiau, kad kažkas negero jai vis tiek nutiks. Paprastai nemoku nieko nesulaužyti. Sėdausi ir tik… brmmmmšššš… Vis dėlto kurį laiką negalėjau tuo patikėti. Ką reiks sakyti sekretoriatui? Ar patikės, kad lūžo tiesiog sėdant? O gal manys, kad turiu pomėgį ant jos pašokinėti? Arba miegojau ne vienas (aha, juk buvau prašęs antros pagalvės, tikrai).

Ryte apsvarsčiau, ką sakysiu. Galvoju, reikia išvengti žodžio „kaput“. Na, kad lova tik įlūžo, kad jai kažkas negerai, tik tiek. Ateinu (šiandien sėdi nematytas vaikinas), papasakoju, parodau foto. Sako, okey, ateis pažiūrėti. Toldamas girdžiu, kaip kolegai tarsteli: „403-iojo lovai kaputt.“

Ateina ūkvedys. Linksmas, liesas, aukštas, maždaug 60-ies. Sakau: „Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal čia varžtai atsilaisvino…“ Šypsosi, sako: „Turbūt dėl jūsų svorio.“

***

Kartą per savaitę pradėjau lankyti kuklų tarptautinį chorelį, vadovaujamą operos solistės iš Pietų Korėjos. Žmonės jame nuo kaimynų – latvė, dvi ukrainietės – ar vietinių vokiečių iki šrilankietės ar kinės. Šiandien buvo mūsų pirmasis koncertas – senelių namuose. Repetavome koridoriuje, iš narvelio pritariant papūgoms. Man ir vienai hamburgietei buvo liepta kartu padainuoti solinę partiją. Ji buvo nedrąsi, na, ir aš nespindėjau drąsa, bet neturėjome kur trauktis. Nemėgstu soliuoti dėl to, kad paprastai vienas švariai neišlaikau tonacijos, ypač kai dainuojama be instrumento.

Kai įėjome į sceną, emocijos buvo dvejopos. Tačiau džiugu daryti gerą ir dalintis muzika bei energija su čia susirinkusiais senoliais, tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai gali juos ir džiuginti, ir liūdinti, o dar blogiau – palikti abejingomis akimis. Visgi kai kurie šypsojosi ir plojo, tad mano skepsis buvo kiek perdėtas.

Po koncerto rengėmės koridoriuje, o viena močiutė praeidama demonstratyviai pradėjo šokti ir dainuoti. Ar taip ji bandė atkreipti į save dėmesį? Išeidamas pagalvojau, jog kitąsyk norėčiau apsikeisti ir užleisti jai savo vietą ant scenos.

***

Grįžtu į bendrabutį ką tik nubėgęs aštuonetą kilometrų ir net truputį tuo besidžiaugdamas. Prie liftų sutinku vaikiną su dviem pilnais šiukšlių maišais. Jis sutrikęs, pasižiūri, nedrąsiai klausia:

 

– Sprechen sie englisch?

– Yes, sure.

– I have a problem… aaahh… my keys… you know, I… closed my door and… the keys… inside…

 

Gana greitai perprantu jo iškalbos prasmę: paliko kambarį raktus ir uždarė duris. Klasika.

 

– This is last day here for me… You know… A lot of to do… Nervous…

– Don’t worry, it could happen to anyone, – staiga imu įsivaizduoti save jo situacijoj. Net pamirštu, kuris čia iš mūsų aš. Nuo pirmosios dienos, kai čia atsikrausčiau, nuolat nerimauju dėl raktų.

Netrukus imam ieškoti telefono numerio. Kam galima prisiskambinti naktį? Omaras – toks jo vardas – vis dar apimtas panikos, nelabai orientuojasi. Ant sienos surandu lyg ir tinkamą kontaktą. Skambinam. Atsiliepęs vyras neatrodo patenkintas skambučiu. Sako, atskambins už dešimties minučių. Pasiūlau Omarui užsukti pas mane ir palaukti, kol situacija bus išspręsta. Padėkoja.

Omaras atvyko iš Saudo Arabijos mėnesį pasimokyti vokiečių ir pastudijuoti medicinos. Omaras nori būti gydytoju, dar neturi specializacijos ir svarsto, kuri medicinos sritis jam labiau tiktų. Rytoj iš čia išvažiuoja, kelias dienas dar paatostogaus, tada grįš į gimtinę. Po to vėl ketina parskristi. Klausiu, ar planuoja dirbti Dresdene. Sako, kad mieliau norėtų Dortmunde. Klausiu, ar nebijo kasdien susidurti su ligoniais, mirtimi. Sako, prie to nesunku priprasti, nežiūrėti emocionaliai. Taip ir kalbamės, kol jam paskambina. Balsas kitam (norėjau rašyti „laido“) ryšio gale klausia, ar turite 80 eurų, in cash. Omaras pasimuisto ir sako, kad neturi iš ko rinktis. Raktininkas pasako greit atvažiuosiąs, tad Omaras atsisveikina ir padėkoja už pagalbą. Jam išėjus svarstau, kad neblogą sumelę – tik ar oficialiai, legaliai? – čia tas studentų raktininkas nulups ir kad gal tai nėra labai sąžininga, net ir galvojant, jog už žioplumą ir išsiblaškymą tenka mokėti atitinkamą kainą.

***

Netikėtas atradimas – merginos, su kuria susipažinau kalbos kursuose, prieš beveik dešimtmetį rašyti ir į rankraštį susegti pasakojimai apie „Erasmus“ patirtis Vilniuje, kuriuos ji man pasiūlė paskaityti. Nemažai vietų (kavinių, barų ir kt.), kurie čia minimi, jau nebėra. Kelis istorijos veikėjus pažįstu. Daugiausia tekstų apie jausmų sferą, emociškai sekinančią saviiešką, naktinio ir akademinio gyvenimo sampynas. Manydamas, kad tai asmeniškas skaitinys, nors ir susegtas ir įformintas kaip knyga, daugiau niekuo dalintis negaliu. Gal tik pridurti, kad viskas aprašyta puikia anglų kalba! Su frazeologizmais, sklandžiai, gerai jaučiant, kur pradėti / pabaigti vieną ar kitą istoriją. Perskaičius apėmė jausmas, lyg įlindau į jos galvą ir dabar jau galėčiau sakyti, kad esam geri pažįstami, artimi draugai. Ir vis dėlto keista skaityti gyvų, jaunų žmonių dienoraščius.

***

Vakar pagaliau išsiruošiau pašokti. Pagal rekomendacijas studentų forumuose išsirinkau šokių barą „Der Lude“ („Suteneris“). Gerai nežinojau, ko tikėtis, atėjau kiek prieš vienuoliktą, kol dar buvo nemokamas įėjimas. Ant sienų kabėjo įvairios erotinės-pornografinės foto, ant lubų prikabintas sukosi disko rutulys ir medinis ventiliatorius, virš baro lentynos buvo pasodinta pripučiama guminė lėlė. Patalpa nedidelė, tuščia maždaug 40–50 kvadratų erdvė, baras ir odinė sofa kampe. Viduje, kaip ir daug kur Dresdeno skylėse, rūkoma. Žmonių dar beveik nebuvo, tad, nors pasikabinau paltą ir išgėriau alaus, apėmė nuobodulys ir buvau besvarstąs išeiti, taip ir nesulaukęs šokių pradžios. Po akimirkos DJ pagarsino muziką, įjungė disko šviesas, taip mane sulaikydamas.

Netrukus ėmė rinktis jaunimas – daugiausia, mano nuostabai, vaikinai. Kadangi buvo vadinamasis šokių stulpas, viena mergina pradėjo provokuoti draugą, siūlydama pažaisti, kuris geriau juo nusileis. Ji parodė, kaip reikia, – lėtai, erotiškai nuslydo stulpu. Vaikinas, tikras raumenų kalnas, ilgai ruošėsi ir vaidino kietuolį, bet, užuot slydęs, tiesiog nukrito, skaudžiai trinktelėdamas į grindis. Už kokios valandos, kai jau buvau išgėręs porą kokteilių, užsikūrė tikras vakarėlis. Tačiau merginų buvo mažuma, o jei kalbėtume apie žavesį, tai plius minus trys ir visos jos, mano nelaimei, turėjo vaikinus. Nepaisant to, vos man pakilus nuo baro, viena jų sumanė pašokdinti savo vaikiną ir jo draugus už parankių ir nusišypsojusi pasuko ir mane. Pagalvojau, gera pradžia, ir išsirinkęs tinkamą vietą, pradėjau šokti pagal 8–9 dešimtmečio daugiausia vokišką muziką, į kurią pramaišiui įsiterpdavo vienas kitas tarptautinis hitas, įskaitant Jacksono, „Pink Floyd“ ir kitų žymiųjų kūrinius, be kurių retai apsieina tokio pobūdžio diskotekos. Netoli šokusi mergina trumpu baltu sijonu ir juodom pėdkelnėm sumanė pastarąsias nusimauti. Tai padarė atsisėdusi ant kampinės sofos, taigi, bemaž šokių sūkury, sutraukdama keliolika girtų ir alkanų žvilgsnių. Ir ji, ir kitos dvi žaviosios, nors pradžioje ir rodė lojalumą saviesiems, mielai leidosi šokdinamos kitų. Kadangi daugiau nebuvo iš ko rinktis, o ir alkoholis jau veikė, mikliai virtau vienu aktyviausių šokdintojų. Šypsenos, emocijos, energija, kūnai, „netyčiniai“ susilietimai, plaukai, kvepalai, cigarečių dūmai, prakaitas… Kai vyrai apsvaigo ir tapę patinais ėmė labiau saugoti savąsias pateles, sumojau, kad gali baigtis blogai. Todėl nustatęs, kurie iš čia esančių panašiausi į nuolatinius klientus, turinčius autoritetą, sumaniau turįs tapti jų draugu. Tai buvo gana paprasta – keli akių kontaktai, liudijantys abipusį supratimą ir palaikymą, ir jau buvau beveik „savas“. Netrukus turkui, kuris čia atrodė esąs bosas, pasiūliau išgerti, o jis, paaiškėjo, geriąs tik pepsį, taigi mano jam pastatytas pepsis įtvirtino mūsų sąjungą. Nuo tada galėjau būti ramus. Jei tik koks piktesnis vaikinas prie manęs priartėdavo, budrusis turkas išdygdavo iš už kampo ir, prireikus, tiesiog nustumdavo jį šalin. Asmens sargybinis leido jaustis drąsiau ir šokdinti visas tris pramaišiui, kol vieną išsivedė vaikinas, o aš pasijaučiau išsekęs ir nutariau patraukti namo. Su turku ir jo bičiuliu atsisveikinom lyg geriausi draugai.

***

Dar vienas tipinis garsas Dresdeno bibliotekoje: akimirka, kai atidaromos tualeto durys, o iš ten pasigirsta garsėjantis (atsižvelgiant į atidarymo greitį) signalas, panašus į pavojų skelbiančią miesto apsaugos sireną. Iš tiesų tai elektrinio rankų džiovintuvo keliamas garsas atsimuša į kelias sienas, kol pasiekia nuobodžiaujančias skaitytojų ausis.

***

Ne pirmą sykį orų programėlė ryte rodo, jog vakare bus gerokai šilčiau. Žiūrėdamas, kad ryte vos trys laipsniai, o vakare, tarkim, vienuolika, beveik pradedi tikėti, kad Dresdene šildo ne saulė, o mėnulis.

***

Skubu į choro koncertą pagrindiniam Dresdeno Kalėdų miestely Strieselmarkt. Bėda – vėluoju penkiom minutėm. Čia vėluojančių niekas nelaukia, tad daina jau sudainuota, o aš, apsukęs kelis ratus, šiaip ne taip surandu choristus, geriančius nemokamą karštą vyną. Gaunu ir aš, matyt, ne už pavėlavimą. Dar sykį padainuojam, nors tenoras, be manęs, tik vienas ir, deja, abu nepagaunam pradinės tonacijos, todėl kurį laiką tyliai klaidžiojam, kol pagaliau įsitraukiam. Nepaisant to, po dainos, kai pasakiau, kad už savaitės išvykstu, visi ima klausinėti, kada grįšiu: sausį? Vasarį?.. Ne taip lengva atsakyti – negrįšiu…

***

Kelios dienos prieš išvykstant Dresdene pradėjo bėgti vanduo su pelėsio poskoniu. Vietinė spauda rašė, kad sveikatai jis nekenksmingas, o poskonį labiau junta tik jautrūs žmonės.