IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Kūniškumas ir nuosprendis (poezijai) Dovilės Kuzminskaitės „Obsesijose“

 

Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos.
V.: Naujoji Romuva, 2018. 59 p.

Dovilės Kuzminskaitės eilėraščių rinkinys „Obsesijos“ dvelkia lengvumu ir ritmiškumu (kartais kiek ir per monotonišku). Jame atsiveria kontrastai – meilė ir mirtis, poezija ir kalba. Atsivertus rinkinį, pirmiausia tenka panirti į meilės eilėraščius, susipynusius su nebuvimo nuojauta („mano kūno tušti kambariai / pripildyti tavo alsavimo“, p. 9). Tai atspindi ir graikiškos sąvokos – Eros ir Thanatos (p. 12). Eros kaip gyvybinis principas ar meilės galia (judesys į viršų) susijęs su mirtimi – Thanatos (judesys žemyn). Turbūt nesuklysiu, sakydama, kad šių sąvokų pora yra užuomina į urugvajiečių poetės Ideos Vilariño kūrybą.

Teko skaityti įdomų D. Kuzminskaitės straipsnį „Lyrinio „aš“ kūniškumas Birutės Pūkelevičiūtės ir Ideos Vilariño poezijoje“ (Žmogus ir žodis / Literatūrologija, 2014, t. 16, Nr. 2, p. 43–52), kuriame akcentuojama meilės ir mirties įtampa, neatsiejama nuo kūniškumo I. Vilariño eilėraščiuose, tad kyla minčių, kad kūniškumas, jo jungtis su emocijomis D. Kuzminskaitės kūryboje veikiausiai ir yra įkvėpti urugvajiečių poetės („aš nemoku tavęs pasiilgti / sninga per daug / mano kūnas apeina / šerkšnu tarsi liūdesiu“, p. 16). Nors nebūtinai, tačiau ganėtinai akivaizdu, kad kūniškumas rinkinyje tampa tematinius poslinkius vienijančia plotme: jis susiejamas su gamta („tik dienos slenka / per odą it mažos sraigutės“, p. 28), taip pat ir su tekstu („plaunas / pasaulis / nuo mano odos / kai užmerksiu akis / ar mane parašysi“, p. 29).

Knygoje pasikartojantis tuščio kambario motyvas gali būti prilyginamas kūno vienatvei („iš ilgesio aš / negaliu padaryti nieko / jau metus rytui brėkštant / tuščiam kambary jaučiu tavo šilumą“, p. 17; „ar mokėsiu tave pasakyt / jei esu kambariai ištuštėję“, p. 22). Meilės ilgesio tematikos eilėraščiuose išryškėja įtampa tarp santykio ir vienatvės („tavo akys kurios man atvėrė / begalybę mano / vienatvės“, p. 9), o skausminga ištartis „tu išsiplėšei save iš manęs“ (p. 17) gali būti interpretuojama kaip visiško atsiskyrimo patyrimas, kad ir kas jį sukelia – mirtis, išsiskyrimas ar svetimumo pojūtis, persmelkiantis giliausius savasties klodus. Galima atrasti ir dievoieškos įtampą: kreipiamasi į tą, kurio tobulai nėra (p. 49). Taigi būtent tobulame nebuvime ir glūdi milžiniškas įtampos krūvis – viena figūra išreiškiami tarpusavyje nesuderinami dalykai. Skaitydamas knygą galiausiai įžvelgi du kontrastuojančius motyvus – gamtos ir miesto erdves, nors šias skirtingas plotmes galbūt vienija eilėraščių eilutės, sakančios: „Visa tik / vėjas“ (p. 46–47).

Nelieka nepastebėtas eilėraštis „Mielas dienorašti“ (p. 18–19). Jame ironiškai svarstoma apie moterų ir vyrų santykius šiuolaikiniame pasaulyje. Pats kūrinys, mano manymu, atrodo pernelyg gremėzdiškas bendroje knygos struktūroje, tačiau jį skaitant galima iškelti klausimus: ar moterys ir vyrai yra nepralaužiamos vienatvės, kurioms net Marsas ir Venera per arti? Ar vis dėlto jie yra vienijami universalių patirčių, dėl kurių įmanomas santykis? Ir ar santykis tikrai panaikina vienatvę, o gal dar labiau ją aktualizuoja, išradinėjant socialinius konstruktus?

Pažymėtina, kad vienas eilėraštis pavaizduotas lyg šachmatų lentoje (p. 24). Manau, būtų buvę logiškiau, jei tekstinė ir vaizdinė sintezė (kaip motyvas) pasikartotų ir kituose knygos puslapiuose. O kai jis yra vienišas, tai juodų ir baltų langelių raibuliavimas tik įkyriai nukreipia dėmesį nuo teksto.

Šiame kontekste vertėtų suabejoti ir knygos apipavidalinimu: keistokai atrodo lyg atšlietos nuo visumos paskiros mintys, sąvokos, „šachmatų lenta“. Kai kurie eilėraščiai tiesiog trokšta „išsisakymų“. Man pasirodė neužbaigtas eilėraštis 13 puslapyje („jis neateis prie miesto mūrų…“): asociacijos per daug nutolusios viena nuo kitos, trūksta loginio ryšio. Pasitaiko ir nieko nepasakančių teiginių, primenančių kasdienio mąstymo klišes: „viskas gerai / kad viskas gerai“ (p. 28) arba: „ir nieko / kaip visad / nevyksta“ (p. 45). Tebūnie tai ironija, bet…

Viena iš išryškėjusių rinkinio temų – santykis tarp poezijos ir poetų, atveriantis išties nenaują klausimą (kuris ne itin originaliai gvildenamas) apie poezijos kūrimo meną: ar poezija yra kalbos kalinė, ar ji (gal) pranoksta kalbą? Pateikiama labai paprasta kalbos samprata: „kalba reikalinga tam kad rašytum / konstruotum diskursą / sunktum prasmę iš visko“ (p. 33.), tiesa, eilėraštis pradedamas gana įdomiai: „kalba yra tam / kad išsiartikuliuotum / išsiluptum save iš savęs / mažą raukšlėtą ir kniurkiantį.“ Kūniškumas šiuo atveju suvokiamas per kalbą, nes iš jos ir per ją (at)gimstama, o buvimas, kuris yra „žodžiais įlytas“, parodo, kad kalba buvimą įprasmina: jei bandytum nulupti kalbą, ji ir vėl apliptų egzistavimą, neišvengiamai įklimpstantį joje.

Regis, autorė siekia parodyti rašymo ontologinį krūvį, nes „viskas yra viskas / yra / tik tol / viskas yra / tik tol / kol yra rašoma“ (p. 37), o tai tampa prieštara, nes eilėraštyje „kalbos riktai“ poezija supriešinama su žodžių banalybe (poetais), taigi ir rašymu: „iš poezijos būta naudos kol nebuvo poetų / kol nebuvo kam aiškinti pilstyt iš kiauro į tuščią“ (p. 35).

„Obsesijose“ atrasime ir eilėraščio „gamybos“ „instrukciją“ – paleisti viską pavėjui (eil. „kaip pasigaminti eilėraštį“, p. 36), nors toji „instrukcija“, mano manymu, subanalina poezijos kūrimo sampratą.

Krenta į akis, kad poezijos vaidmenį autorė pavaizduoja pesimistiškai: „…poezija yra ničniekam nereikalinga“ (eil. „poezijos dirbtuvės“, p. 55). Tai tiesa ar koketavimas? Šio straipsnio autorė įsitikinusi, kad poezija gali turėti bent jau terapinį poveikį, o poetė tvirtina, jog „poezija negali išgelbėti“, jog kūniškas buvimas yra raktas ir į pačios poezijos rašymą: „nes vienintelis dalykas kuris gali išgelbėt / tai sodint žibutes mylimose akyse / veikiausiai tai / taip pat yra vienintelis būdas / rašyti poeziją“ (p. 55). Kita vertus, ar tai nėra gera terapija?

Pabaigoje norisi pridurti, kad norom nenorom kyla neraminantis klausimas, aptikus grafiškai išreikštą „Eilėratį“ (p. 38): ar „Eilėratis“ yra autorės kūrybinio įkvėpimo „saulė“, išspinduliuojanti Homerą, Petrarcą, Vilariño ir kt., ar pretenzija „uždaryti“ poeziją? Jei taip, tai norėtųsi bent menkos išėjimo galimybės iš uždaro rato…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.