JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Nataša

  

Nataša nesikeitė. Buvo tokia pat mažutė, užsispyrusi kaip ir jaunystėje, kai atvažiavo iš gimtojo Kansko į Maskvą stoti į institutą. Veidas neįsimintinų, išplautų bruožų, akinukai ir visada žvilgsnis kiek pasilenkus, dar įdėmiau, iš arčiau žvelgiant į sąsiuvinį, į savo laibus pirštus, į tai, kas yra šalia ir ne toliau. Sakoma, mato ne toliau savo nosies.

Dabar, po daugelio metų, papilnėjusiu liemeniu, išretėjusiais plaukais, taip pat lenkėsi prie lėkštės, pavalgiusi duonos gabalėliu ją išvalydavo. Virtuvės stalas buvo nedidelis ir Nataša kiekvieną mielą dieną nesunkiai iki pat kraštų apkraudavo jį indeliais su įvairiausiu maistu. Kažkaip taip japoniškai-rusiškai. Žiupsnelis burokėlių su riešutais, kąsnelis kalakutienos, šaukštas šiltos avižų košės, būtinai daug duonos, būtinai perpjautas obuolys prieš valgant. Kompotas ir tirpi kava su pienu. Kitokios kavos irgi buvo, bet ją saugojo dėžutėje – greta kitų neatplėštų užsienietiškų dėžučių su arbata, kurias jai nuolat dovanojo studentai iš Azijos ir Afrikos už tai, kad ruošdavo jų dokumentus, bardavo ir siųsdavo į kitus kabinetus.

Nataša dirbo tame pačiame institute, kuriame ir mokėsi. Į kurį stojo tris kartus, o dabar nenorėjo nė prisiminti, bet vis tiek prisimindavo, nes daugiau nebuvo ko. Nuo pirmo kurso mylimas dėstytojas, toks pats negražus ir apsiskaitęs kaip ir ji, kartą apskundė Natašą viršininkei, kad pernelyg dažnai užeina į jo skyrių ir pati lotyniška mašinėle imasi spausdinti raštus, užuot palikusi skyriaus merginoms. Kodėl apskundė?! Kai dėstytojas, atleistas iš pareigų, netikėtai numirė, ji net nenuėjo į cerkvę na otpevanije. „Įsivaizduok, jis į galą ėmė tikėti ir Dievu, ir Putinu.“ Nataša buvo vadinamoji karinga ateistė.

Bet labiausiai, žinoma, Nataša mylėjo mamą, kaip tame sename liūdname filme, prisegusią dukrą prie sijono. Mama pamojuodavo pro langą išeinant ir laukdavo skambučio „jau einu namo“. Mama jautė, kad kažką daro negerai, bet negalėjo užgniaužti besiliejančios meilės ir atstumti vaiką kaip kiti. Įstumti į baisų gyvenimo srautą už lango. Grįžusi Nataša išpasakodavo visas darbo dienos smulkmenas, visas savo skyriaus dramas, piktindavosi kasdieniais netikslumais popieriuose. Kalbėdama įsijausdavo, plonos lūpos raudonai paburkdavo – taip pat kaip mylimo dėstytojo, pasiekus temos kulminaciją.

Nataša žinojo apie visus įvykius savo šalyje ir nekentė tų įvykių kaltininkų. Valdžios. Ji klausėsi „Svobodos“, Svanidzės ir Šenderovičiaus. Televizorių po mamos mirties išjungė ir apdengė cerata, ir jis tapo bevardžiu antkapiu, nes išmesti buvo gaila, o parduoti neįmanoma. Tiesa, pianiną šiaip taip, už nieką pardavė.

Kadaise, vieną vienintelį kartą, Nataša nuėjo į mitingą, bet grįžtant ją sustabdė vyrukai su raiščiais, kažko paklausė, ji nesugebėjo įžūliai atsakyti, maldavo paleisti, vos parėjo namo ir tą reikalą užrišo amžiams. „Sugulėm kaip tos žuvys prie pat dugno.“ Ji buvo bailė ir užsivedusi apie politiką šaukdavo vis garsiau. Buvo gaila energijos, kuri sklinda ne minioje ir ne aikštėje.

Ta neapykanta Nataša apkrėtė ir jaunesnį brolį, šis galiausiai ėmė atitarti jai bosu. Broliui irgi nenusisekė jo – gryno mokslininko – gyvenimas ir dabar, palankiai susiklosčius socialinėms aplinkybėms, atsiradus aiškiam kaltininkui, palengvėjo. Dėl visai visko kalta valdžia. Ir tai buvo tiesa, bet ir melas, jei drauge tą visai viską sudėsi.

Nataša nenukabino nuo sienų kilimų. Suprato, kad nemadinga, bet jai buvo jaukiau. Niekas juk neužeidavo ir nematydavo. Už ilgos sekcijos stiklų stovėjo armija naminių figūrėlių: pradedant porcelianine storašlaune tarybine balerina, baigiant šuneliu iš IKEA. Seną čekišką krištolinę liustrą verkiant reikėjo parduoti, nes pasidarė aišku, kad ji ne žemalubiams butams. Tačiau tai, ką parsinešdavai, ką įsileisdavai, buvo gaila atiduoti, išmesti. Kaip vaikystėje išmokė tėvai, Nataša surašydavo ir suskaičiuodavo sumas iš kvitų. Baltus padėklus nuo mėsos ar daržovių išplaudavo ir suguldydavo vieną į kitą, šiugždančias popierines pakuotes sulankstydavo ir suverždavo, o polietileniniams maišeliams brolis sukūrė gudrų stovą-eglutę su skylutėmis. Taigi, ji stropiai rūšiavo šiukšles, kurias, deja, vis tiek reikėdavo išmesti į namo vamzdį, nes valdžia Rusijoje nepastatė atskirų konteinerių. Žinoma, pačias gražiausias tuščias dėžutes Nataša kolekcionavo.

Abiejuose įstiklintuose balkonuose laikinai, bet tvarkingai buvo apgyvendintos buitinės šios vartotojos atliekos. Namas stovėjo triukšmingoje Maskvos mikrorajono sankryžoje ir jį jau beveik siekė vienos metropoliteno atšakos paskutinė stotelė. Dar po metų kitų pasieks visiškai ir namas taps didžiausio Europos miesto patogaus požeminio tinklo dalimi.

Palyginti anksti, 55 metų, išėjusi į pensiją, Nataša niekur nedirbo, net nebandė užsikabinti, nes tūnoti namie buvo taip gera, kaip seniai nebuvo. Nebent sibirietiškoje vaikystėje, kai prie veltinių mama pririšdavo pačiūžas ir ji išeidavo į gatvę. Užsiėmimų namie ji vis tiek turėjo galybę, kruopščiai ruošdavo pusryčius ir vakarienę tebedirbančiam broliui (jis liko šalia jos!), apeidavo parduotuves savo rajone, metro nemėgo, jame užstrigdavo ir brolis bardavosi. Dažniausiai jiedu kalbėdavosi apie tetos palikto buto remontą, kuris judėjo lėtai. Jie norėjo gražiai sutvarkyti ir tik tuomet išnuomoti geriems žmonėms. Bet nesitvarkė, o už butą reikėjo mokėti.

Nataša lankėsi poliklinikoje už kampo – daktarai prieš keletą metų nutarė nupjauti krūtį, bet dabar viskas vėl buvo gerai. Ji darė tokią mankštą, kad kas nors pamatęs būtų nustebęs. Kovojo už gyvenimą. Iš tiesų ji buvo kovotoja.

Atsipūsdama nuo darbų ir žinių per radiją Nataša žiūrėdavo dailųjį čiuožimą ir braziliškus serialus. Čiuožė ir gyveno kartu su japonų auksiniu berniuku Hanyu. Išsiversdavo, ką tik radusi, apie jo suskaudusį raumenį iš anglų kalbos, vis norėjo ir nesiryžo imtis japonų. Portugalų mokėsi džiaugsmingai, nes serialuose greitai viską ėmė suprasti.

Kartą per metus nuvažiuodavo į centrą, į Tretjakovkę. Peržiūrėjusi atvežtas naujienas, visada užeidavo į nuolatinę ekspoziciją ir stovėdavo prie XVIII a. moterų portretų. Sakydavo, kad veidai vis dėlto mažai pasikeitė.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.