Restauracija: „Būrys“, 1985; „Sūnus palaidūnas“, 1985; „Nakties paklydėliai“, 1986; „Visi prieš vieną“ 1986; „Vilkolakio pėdsakai“, 1986; „Savaitgalis pragare“, 1987; „Pabudimas“, 1989; „Žuvies diena“, 1990

Nepriklausomybės priešaušriu, nuo 1985-ųjų, mūsų Kino studija pagamina gerą dešimtį keistų keisčiausių filmų: beveik niekieno ir beveik apie nieką. (Išimtis – „Amžinoji šviesa“.) Nesėkmių procentas dabar tiesiog veria akį.

„Sūnus palaidūnas“ tarsi tęsia režisieriaus Marijono Giedrio nuo senų laikų mėgstamą bubniadą – „Perskeltą dangų“ ir „Nesėtų rugių žydėjimą“. Nors šis filmas padarytas pagal Raimondo Kašausko apysaką „Žaliuojančios kalvos“ (plg. rašytojo sūnaus dailininko Arvydo Kašausko ekspresyvūs peizažai!). Deja, kino peizažai su žmonių figūromis išeina be vidinės ekspresijos, beskausmiai, su tiesmukomis autocitatomis (visa giminė per Šv. Baltramiejų susirenka prie stalo). Sūnus palaidūnas, po ilgo prapuolimo mieste grįžęs namo, palaidoja jo užsilaukusią motiną ir imasi tašyti akmenį. Turtingas brolis greit prasigers, jo žmona jį paliks – kaip palieka ir meilužė. „Jums trūksta karo ir bado, kad dulkes nuo smegenų nukrėstum.“

Gyvenimo blankybė – gera tema dramai. Tvarką drumsčiantis chuliganėlis netgi sako: „Aš neturiu ką veikti namuose. Per daug gaivus gimtinės oras!“ Turtėjančio, bet dvasiškai skurstančio kolūkio linija vingiuoja pamažu, tačiau šita apysakos (1982) ir filmo slapta energija nežino išeities, dar neturi tikslo. Nežino, kas atsitiks dešimtmečio pabaigoje!

Filmą „Būrys“ stato – kaip pokariniais „kūdais“ režisierių laikais – režisierius Aleksejus Simonovas iš Maskvos (ir iš garsaus rašytojo Konstantino Simonovo šeimos). 1941-ųjų vasara Lietuvoje, iš apsupties miškais į Baltarusiją besitraukiantys rusų kareiviukai, žinoma, yra humaniški, o karštą dieną išsirengiantys ir girtaujantys vokiečių kareiviai – nehumaniški. Jono Griciaus nufilmuotą spartų veiksmą ir šiandien stebi įsitraukdamas; tiesa, rusų aktoriai anemiški, režisieriaus su jais nepadirbėta.

Tačiau įdomu šiame filme kas kita. Staiga ima ir iššoka toks kino paliudijimas: jaunas teatro režisierius Eimuntas Nekrošius – po Girėno vaidmens filme „Skrydis per Atlantą“ (1983) – kažkodėl imasi suvaidinti epizodinį kunigą (23 filmo minutė). Beje, dar egzistuoja tais pačiais 1983-iaisiais nufilmuotos „Neapykantos pamokos“ – Maskvos centrinės televizijos užsakymu debiutanto Antano Maciulevičiaus pagal Romualdo Granausko scenarijų susukta istorija vaikams apie karą, kurioje Nekrošius vaidina gana didelį herojaus tėvo vaidmenį. (Deja, filmas nebesurandamas, gali perskaityti tik kritišką Sauliaus Macaičio atsiliepimą.) Nepriklausomybės pradžioje Eimuntas dar šmėkštelės Šarūno Barto filmuose „Koridorius“ ir „Mūsų nedaug“. Taigi peršasi išvada: režisierių, teatre jau pastačiusį „Kvadratą“ ir „Pirosmanį“, turėjusį aibes darbo, traukė kinas! Negi taip galėjo atsitikti? Juk filmavimo aikštelėje, žinia, visą dieną reikia stoviniuoti nieko neveikiant, o po visai visko – tavo filmas išeina šiek tiek panašus į sumanytąjį arba išvis žlunga… Bet Nekrošius teatro scenoje ieškojo kitokio teatro, kūrė kitokią sūkuriuojančią atmosferą – taigi, galbūt kinematografas iš šono gali kažką pasiūlyti, gal jis išvis yra pajėgesnis? Nežinia, ką 30-metis maestro tada galvojo – ypač „Skrydyje per Atlantą“ praleidęs daugybę valandų – ir pagaliau nusprendė, kad kino Atlanto neįveiks. Ką gi, teatras laimėjo.

LKS planuose kurioziniu 9-uoju dešimtmečiu atsiranda „Nakties paklydėliai“, kurį pasiūlyta režisuoti žydų kilmės lietuvių rašytojui Isaakui Fridbergui, baigusiam kino kursus Maskvoje ir rašiusiam scenarijus su Grigorijumi Kanovičiumi (sėkmingiausias „Lizdas vėjyje“ „Tallinnfilme“). Scenarijus ir čia efektingas, aktualus: nuo vestuvių stalo pakilusi pora važiuoja į Maskvą parsigabenti jiems paskirto deficitinio automobilio ir patiria žiaurius nuotykius. Sudėtingo naktinio filmavimo pasiekimus reikia priskirti operatoriui žvaigždei Vladimirui Nachabcevui, kurį Vytautas Žalakevičius pasikviečia iš Maskvos. Didelį vaidmenį rutuliojanti jaunutė Ingeborga Dapkūnaitė yra tik gundančiai prasižiojusi žuvelė, kurios režisierius nemoka tinkamai pakreipti. Filmas beviltiškai nuskęsta, tačiau Fridbergas sėkmingai pasiekia „Mosfilmą“ ir ten jam pasiseka sukurti populiarų filmą apie profesionalų sportą „Lėlytė“, o vėliau atsidėti darbui Rusijos televizijoje ir radijuje.

Tame pačiame silpną režisierių gelbstinčio, vien operatorinio meno sraute pasiliko ir kito debiutanto Artūro Pozdniakovo filmas „Visi prieš vieną“. Net dviejų serijų detektyvo šiandien tiesiog fiziškai neįmanoma žiūrėti jo greičiau neprasukant kompiuterio ekrane. Stambūs ir lėti, vėlgi kažkodėl naktinio ar aptemdyto, uždaro ir paviljoninio filmavimo planai (operatorius Aloyzas Jančoras) kriminalą greitai nugesina. Netipišką advokatą mėginančio vaidinti Juozo Budraičio grimasos erzina. Užsikabinti nėra už ko. Filmas gali pretenduoti į „Didįjį svogūną“, jei turėtume sveiko proto tokį įkurti visose srityse. Tiesa, beveik tuo pačiu metu režisierius filmavo ir klijavo muzikinį videofilmą „Kažkas atsitiko“, kuriam buvo lemta tapti legenda politiniu, bet tikrai ne meniniu atžvilgiu. Vėliau A. Pozdniakovas, išvažiavęs į Suomiją, tapo montažo režisieriumi.

Nelemtasis dešimtmetis po LKS meno vadovo V. Žalakevičiaus sparnu (ar presu) tęsiasi pagreitintai artindamas kažkokią pabaigą. Į gamybą paleidžiami „Vilkolakio pėdsakai“, tematiškai pratęsiantys maestro talentingą ankstesnio dešimtmečio trilogiją, kuri, manau, meniškai dar nebuvo atitinkamai įvertinta: „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970), „Tas saldus žodis – laisvė“ (1972), „Kentaurai“ (1978).

Naujas maskviečių žurnalistų scenarijus apie Argentinos verslininką, norintį sukurti nacionalinę ekonomiką ir susiduriantį su neofašizmu, padrikas. Žinoma, Almanto Grikevičiaus filmas nereklamuojamas taip garsiai kaip kadaise V. Žalakevičiaus kuriamos, finansiškai pajėgesnės kino dramos, jis nebedarys įtakos Lotynų Amerikos išsilaisvinimo kovai, kaip, reikia manyti, tikėjosi aukštuose postuose sėdintys. Vis dėlto peržiūrint LKS 9-ojo dešimtmečio kino produkciją „Pėdsakai“ šiandien nesukelia gėdos jausmo (nors pats A. Grikevičius vėliau yra prisipažinęs: „Buvau priverstas kurti labai neįdomų filmą, kad išsaugočiau studiją“). Režisierius, operatorius Donatas Pečiūra, dailininkai Mikas Malkovas ir Zita Gustienė ir visa filmavimo grupė iki pat užsienyje sunkiai besidarbuojančio direktoriaus (prodiuserio), manau, susitvarkė su užduotimi profesionaliai. Jeigu praleidi pro akis į visas puses tampomus siužeto viražus, tai veiksmo paralelinis montažas – Buenos Airių vitrinos ir magistralės drauge su Tušetijos kalnynais – netgi maloniai svaigina. Iš daugybės nesėkmių – tai viena mažiausių.

Čia pat lyg tas tęstinis šiuolaikinis projektas prasidėjęs ir dramatiškai (dėl ligos ir susikeitusių režisierių) užbaigtas „Savaitgalis pragare“ – jau su abiejų V. Žalakevičiaus ir A. Grikevičiaus vardais titruose – dešimtmečio kontekste tampa filmu ne tiek apie karą, kiek apie… kino bendruomenę, filmo gimimo procesą. Lietuviškai felinišku „8 ½“. Galbūt jame paslėpti sluoksniai, kuriuos sugebėsime (aš dabar nesugebu) – kaip ant seno mūro sienos – nusivalyti dar po tam tikro laiko. Kinas, tikiu, pasigamina tokio tipo mistikos.

Skirtingai nei E. Nekrošius, teatro režisierius drąsuolis Jonas Vaitkus nieko nepaisydamas žengė į svetimą kino teritoriją – Maskvos televizijos užsakymu LKS sukūrė miksuotą dokumentikos, dramos ir baleto viziją „Zodiakas“ (1986) ir gana gryną kino operą „Don Žuanas“ (1987). O tada po sėkmingos inscenizacijos teatre Antano Škėmos pjesę „Pabudimas“ mėgino ekranizuoti.

Švelniai juokaudama sakyčiau, kad filmas „Pabudimas“ vėlgi labiau opera nei kinas. Na, opera atvirkščiai. Čia ne įkvepiama ir dainuojama, o nuolat iškvepiama, kvapas gniaužiamas, dantimis griežiama, cypiama neprašnekant; veidai-kaukės įsirėmina ir dingsta tamsoje… Na, toje tamsoje galima įžiūrėti režisieriaus įdvasintus ir gerai aktorių Algimanto Zigmantavičiaus, Virginijos Kelmelytės, Liubomiro Laucevičiaus, Juozo Kisieliaus atliktus tragiškus vaidmenis.

Paskutinis LKS vaidybinis filmas, kurį finansavo Maskva, – „Žuvies diena“ Jolitos Skablauskaitės kūrybos motyvais. Ir pirmas mūsų vyrų režisierių bandymas atskleisti šiuolaikinės moters uždarą vidinį pasaulį! Nei daugiau, nei mažiau. Cenzūros barjerai smarkiai siūbavo, pinigų dar buvo (po to jų nebus visai), todėl režisierius Algimantas Puipa, paėmęs keistą jam literatūrinę medžiagą – gal iš baimės, gal trokšdamas kiek atpalaiduoti rašytojos painius mazgelius, – nusprendžia šitą dramą sužaisti stilistiškai lengvai. Panašiai kaip savo debiute „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1979).

Pradedanti rašytoja Veronika (akt. Daiva Stubraitė) kelis kartus apsinuogina prieš veidrodį; bendrauja su tokiu pat niūriai bohemišku partneriu ir kvatokle drauge („Nekreipk dėmesio, nepatiks – išvarysi“), cinišku redaktoriumi („Literatūrą užpuolė moterys“). Ekrane – tik minčių ir jausmų nuotrupos; net tris kartus reikia nereikia išklojami ilgiausi sapnai; pilką moters dienos tėkmę paįvairina povandeniniai plaukiojimai ir avių bandos kalnuose; V. Žalakevičiaus „Savaitgalio pragare“ (!) filmavimas pajūryje; Kosto Smorigino intermedija… Įsimintiniausias šiuose dzinguliukuose man dabar pasirodo senis Jokūbas (akt. Antanas Mackevičius), vienintelis išties susirūpinęs Veronika ir atsargiai lydintis ją per visą istoriją.

J. Skablauskaitės raštuose tokie tariamai lengvi moters pasąmonės šnarėjimai, pliūpsniai – žuvies kalba? – išrašomi susikaupus, o A. Puipos ekrane – vos ne komiškai. Vis dėlto filmas tampa savotiška būsimos moterų kūrybos ir kūrybos apie moteris kine uvertiūra. Toliau jos apie save filmuos pačios, o ir vyrai stengsis būti dėmesingesni.