Stebuklas

Stebuklas yra neįmanomas – štai kur neįmanomas stebuklas.

 Donaldas Kajokas

Gaila žmonių, kurie atsiriboja nuo bet kokio nukrypimo nuo logikos. Iš tikrųjų, mąstant logiškai, stebuklų neturėtų būti. Bet kažkodėl smelkiasi nuojauta kita – iš kur tada poezija šventa ir šventas jausmas ją sutikus, net jeigu tai iliuzija keista, iš kur tas keistas jausmas imas? Pasaulis ėmėsi, ištarus Žodį, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Šitie apaštalo Jono žodžiai daug ką apverčia aukštyn kojom, ir tada imi galvot, kad stebuklas yra įmanomas. Nes kaip pasaulis iš Žodžio? Logika sakytų – nesąmonė, viskas atsirado iš… Iš kur? Ogi iš nieko. Kaip iš nieko? O iš kur niekas? Ar ne per daug klausimų? Kartais atrodo, kad žmogus atsirado tik tam, kad užduotų klausimus, tegul ir neatsakomus. Neatsakomas džiaugsmas, neatsakomas skausmas, neatsakomas mirtį pažinęs kaip kirtį… Viską norisi eiliuot, tada užplūsta jausmas, kad pavyks. Kas pavyks? Atsakyt į neatsakomą klausimą? Nė velnio nepavyks, visi poetai tą seniai žinojo. Bet vis tiek rašė. Neatsakomus atsakymus į neatsakomus klausimus. Nes klausimas, kai jis atsakytas, lieka nuoboda, stūma kažkoks, pilkėsis nelaimingas. Va kai klausi ir žinai, kad jokio atsakymo nebus (o gal vis dėlto?), tai lieka intriga-paslaptis, masonas-pasislėpėlis, pusiau sniego žmogus-kad jį kur velniai. Neik su velniu obuoliauti… Ką norėjo pasakyt sugalvoję šitą patarlę? Ar tik su velniu, ar tik obuoliaut? O jeigu riešutaut, o jeigu su burtininku-žyniu? „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – viena iš Rimvydo Stankevičiaus trilogijos knygų. Skamba magiškai, kone iš burtininko-šamano lūpų. O tai juk viena iš priežasčių, kodėl rašoma poezija. Tūlas egzistencialistas taip pat klausia kodėl. Kodėl viskas yra, jeigu galėtų nieko nebūt? Tai uždavė klausimėlį Martinas Heideggeris, kad jį kur… Iki šiol Arvydas Šliogeris galvoja ir nežino atsakymo. O aš atsakymą žinau – todėl, kad žmogus suprastų, jog yra stebuklas. Aaa, stebuklas, reikėjo iškart pasakyt. Mhm, ne taip lengva, iš pradžių reikia tokį klausimą iškelt, paskui tik galima pabandyt atsakyt.

Skeptiškai žiūrintiems į stebuklą jau kuris laikas rekomenduoju perskaityti amerikiečių hipnoterapeuto Michaelo Newtono knygas „Sielų kelionės“ ir „Gyvenimas tarp gyvenimų“. Jose dialogo forma su jį aplankiusiais klientais jis kalba apie šio ir ano pasaulio ryšius. Stulbinanti tų žmonių patirtis tiesiog eliminuoja klausimą apie stebuklo neįmanomybę. „Esame dieviškos, tačiau netobulos būtybės, gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Mums lemta nuolatos per laiką ir erdvę judėti pirmyn bei atgal tarp šių dviejų erdvių ir tuo metu tobulėti bei įgyti vis naujų žinių“ („Sielų kelionės“, p. 310). Perkratę atmintį, manau, kiekvienas rastume patirčių, kurias būtų galima pavadinti stebuklais. Man pats didžiausias stebuklas yra žmogaus gimimas – iš dviejų mikroskopinių ląstelių randasi žmogus. Jo gyvenimas gali būt pats įvairiausias. Nuo baisiausio nusikaltėlio iki Romos popiežiaus. Nuo Stalino iki šv. Pranciškaus. Dieve mano, argi dar reikia daugiau įrodymų, kad stebuklas egzistuoja? Labai knieti papasakot apie vieną savo patirtį prieš dvidešimt dvejus metus Ažvinčių girioj. Tokias patirtis Sigitas Geda vadino egzistencinėmis atvertimis. Tada klajojau miške, prisėdau ant išvirtusio medžio, pažvelgiau į dangaus mėlynę. O ten – begalinėje aukštybėje suko ratus paukštis, gal suopis, gal erelis. Ta jo ramybė buvo tokia įtikinanti, jis matė tokias grožybes – ežerus, neaprėpiamus miškus, kad aš pagalvojau: Viešpatie, kad nors akimirką galėčiau pamatyt tai, ką jis mato. Ir… įvyko stebuklas – aš buvau su tuo paukščiu. Mačiau savo tėvynės grožį – ir ne tik tai, kas plytėjo po mumis, bet ir visą savo šalies istoriją, nuo Mindaugo iki mūsų dienų. Nuo ledynų iki S. Gedos eilėraščių.

Jeigu skaitantysis šias eilutes turės kantrybės, gal pamanys – religingo žmogaus paistalai. Ir tegul. Bet noriu pacituoti A. Šliogerio mintį: „Tikintysis [...] siekia išminties, vadinasi, yra filosofas pirmaprade šio žodžio prasme. Kiek filosofui absoliuti transcendencija nėra tik kultūrinis simbolis, o yra aukščiausia, tačiau tiesiogiai neregima būtis, jis tiki ja, taigi yra religinis žmogus. Tikėjimas yra šiek tiek filosofinis, o filosofija – tikinti. Didžiųjų mąstytojų mąstyme, kuris išauga iš individualaus, vadinasi, pirmapradžio atvirumo absoliučiai transcendencijai, įvyksta tas nuostabus religijos ir filosofijos susitikimas“ („Transcendencijos tyla“, p. 68). Susitikimas… Kuriančiojo ir skaitančiojo, mąstančiojo ir rašančiojo, tikinčiojo ir abejojančiojo. Ko žmogui reikia šitam pasauly? Sakyčiau, tik tikėjimo. Tikėjimo bet kuo – savimi, artimu, savo šalies ateitim, net, pagaliau, netikėjimu, tegul jis būna apleistas… Bet žmogus be tikėjimo negyvas. Negyvi jo tėvynės akmenys, negyvi protėviai, taip graudžiai žvelgiantys iš anapus, negyvas jo gyvenimas, kai su savo artimaisiais stovi prie kapo duobės. Tad ką siūlo tie vargetos netikintys – tik dykrą, kurioje švilpauja vėjai, ir joks paukštis neužburia žmogaus žvilgsnio. Mano mąstantis draugas Dainius Razauskas kartą išsitarė, kad Dievas yra Akyje. Kai perskaičiau jo straipsnį „Kur yra Dievas?“, likau įtikintas. Nes gal ne veltui Dievo Apvaizda yra vaizduojama Akimi. O jis rašo labai paprastai. Reikia tik įsižiūrėt į artimo žmogaus žvilgsnį, ir pamatysi Dievą. „Dievas gyvas tik tyloje“, – tai S. Gedos žodžiai. Jeigu apie tylą taip rašo poetas, turėtume juo pasikliaut. „Transcendencijos tyla“ – viena iš svarbiausių iki šiol parašytų A. Šliogerio knygų. Svarbi jo įžvalga šioje knygoje – reikia mąstyti apie bekalbę daiktų būtį. Vadinasi, būtį, glūdinčią tyloje. Galbūt gerbiamas filosofas taip papildė poeto įžvalgą. Jeigu apie tylą taip rašo filosofas, turėtume juo pasikliaut. Poetas ir filosofas buvo draugai, gal jie vaikštinėdami ne sykį kalbėdavosi apie tylą ir apie tai, kas joje glūdi? Žinoma, vienas iš didžiųjų paradoksų yra tai, kad apie tylą ir joje esantį Dievą, apie bekalbę daiktų būtį galime pasakyti tik žodžiais. Bet prieš ištariant žodį visada būna jo vaizdinys, pirmavaizdis, kaip pasakytų Platonas.

Kaip sakė mano minėtas amerikiečių hipnoterapeutas M. Newtonas, mes gyvename dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Ir nuolat tarp jų keliaujame. Vienu metu žmogus labiau atsiduria materialiame, kitu – dvasiniame. Tik nuo jo priklauso, kuriame labiau nori būt. Bet viena tik galima pasakyt – žmogus, kartą patyręs, kad svarbesnis yra dvasinis pasaulis, to niekada neužmirš. Nors ir supras, kad abu šie pasauliai negali būti vienas be kito. Kartkartėmis prisimenu Marcelijaus Martinaičio pasakojimą, kaip jo tėvai, po sunkių dienos darbų prisėdę ant slenksčio, žvelgdavo tylėdami kažkur į tolumas. Ką jie ten matė, apie ką galvojo? Į tokį klausimą turbūt galima atsakyt tik eilėraščiu, muzika ar paveikslu. Tebūnie šis klausimas neatsakytas, o tie, kurie jį kelia, atsakymą nujaučia.