Pamainomasis vertėjas

Italijoje gyvenantis anglų rašytojas ir vertėjas Timas Parksas (g. 1954) šį tekstą („The Expendable Translator“) amerikiečių žurnalo „The New York Review of Books“ internetiniam portalui parašė šių metų kovo pabaigoje.

 

Ar vertėjas iš tikrųjų yra teksto bendraautoris ir ar vertėjui turi būti mokamas autorinis honoraras, kaip ir autoriui?

Po mano knygos – tiksliau, jos vertimo – pristatymo Berlyne įsitraukėme bare į diskusiją su dviem patyrusiomis vertėjomis Ulrike Becker ir Ruth Keen. Diskusiją įžiebė ne tiek vertėjo bendraautorystės klausimas, kiek akivaizdi tiesa: netgi Vokietijoje, kur leidėjai yra įpareigoti vertėjams mokėti autorinį honorarą [tam tikrą fiksuotą mokestį nuo kiekvienos parduotos knygos, angl. royalty], apčiuopiamos naudos iš to gauna labai mažai vertėjų. Per ilgą vertėjos karjerą Ruth gražią papildomą 10 tūkst. dolerių sumelę buvo gavusi vieną vienintelį kartą, kai netikėtai išpopuliarėjo knyga apie Napoleono žygį į Maskvą. Ulrike vienąkart buvo sulaukusi poros tūkstančių priedo, jos verstam romanui patekus į bestselerių sąrašus. Visais kitais atvejais – šnipštas.

Kodėl?

Kaip ir daugelyje kitų šalių, Vokietijoje literatūros vertėjams yra mokama už išverstą kiekį – maždaug 20–25 doleriai už puslapį. Nedaug. Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje literatūros verčiama kur kas mažiau, o įkainis labai varijuoja. Jei autorinis honoraras ir būna numatomas (aš, pavyzdžiui, Valstijose niekada nesu jo gavęs), tai paprastai jis yra susietas su pradiniu atlygiu, mokamu už išverstą kiekį. Tarkim, jei vertėjui už knygos vertimą sumokama 8 tūkst. dolerių ir dar nustatomas 1 proc. dydžio autorinis honoraras nuo parduoto egzemplioriaus, kainuojančio 20 dolerių, papildomų pajamų vertėjas gautų tik tada, kai būtų parduota per 40 tūkst. knygos egzempliorių. O toks tiražas yra neįprastai didelis.

Vokietijoje, kaip paaiškino Ruth, įstatymai vertėjams palankesni: neseniai priimtu teismo sprendimu pradinis vertėjo atlygis neturi atstoti dalies autorinio honoraro. Tačiau teismas neuždraudė leidėjams nusistatyti tam tikro knygos tiražo „slenksčio“ (paprastai 5–8 tūkst. egz.), kurio neperžengus autorinis honoraras (tesiekiantis vos 0,6–0,8 proc.) nebūtų mokamas. Kadangi Vokietijoje nedažna knyga parduodama didesniu nei 5 tūkst. tiražu, vos vienas kitas vertėjas gaunąs naudos iš tokio teisinio reglamentavimo.

Vis dėlto galimybė kada ne kada sulaukti „premijos“ yra geriau negu nieko. Bent taip atrodytų. Bet Ulrike man papasakoja savo herojės, vertėjos Karin Krieger, 1999 m. padavusios Piperio leidyklą į teismą dėl autorinio honoraro, istoriją. Krieger buvo išvertusi į vokiečių kalbą tris italų rašytojo Alessandro Baricco romanus. Kai prekyba šiomis knygomis davė gerų rezultatų, vertėja paprašė leidėjo vykdyti gana aptakią sutarties sąlygą – leidėjo įsipareigojimą su vertėja „sąžiningai dalintis pelnu“ (autorinis honoraras tuo metu nebuvo teisiškai privalomas). Leidėjo atsakas buvo netikėtas ir gana neįprastas: tas pačias italų autoriaus knygas išvertė kitas vertėjas leidėjui palankesnėmis sąlygomis.

Po penkerių bylinėjimosi metų Krieger laimėjo bylą ir prisiteisė jai priklausančius pinigus, bet ši istorija vis dėlto atskleidžia esminį skirtumą tarp vertėjo ir autoriaus: Piperio leidykla niekada nebūtų galėjusi ginčyti Baricco teisės į autorinį honorarą, nes be autoriaus nebūtų buvę nei knygų, nei knygų pardavimo. Rašytojo nebūtų kuo pakeisti. O štai kad ir kokie puikūs būtų Krieger vertimai, leidėjui pasirodė, kad tokios pat komercinės sėkmės bus galima pasiekti ir su kitu vertėju. Nesakau, kad vertėjo darbas lengvas, priešingai. Tiesiog labai retais atvejais vertimui būtinas išskirtinis talentas. Krieger nebuvo nepamainoma. Ją buvo galima pakeisti.

Čia verta prisiminti, kaip ir kodėl autorinis honoraras atsirado. Iki XVIII a. rašytojai savo kūrinį spaustuvininkui parduodavo už tam tikrą vienkartinę sumą, o pastarojo uždarbis priklausydavo nuo gebėjimo parduoti kuo daugiau spausdintų kūrinio egzempliorių. Rašytojai, pamatę, kaip spaustuvininkai (ar dalis jų) turtėja, panoro tam tikros dalies pajamų, generuojamų šaltinio, kuriam pradžią, rašytojų įsitikinimu, davė būtent jie. Taip XVIII a. Britanijoje pirmą kartą rašytojų kūriniai buvo pripažinti tuo, kas vėliau buvo pavadinta „intelektine nuosavybe“, taigi pripažinta ir rašytojų teisė į tam tikrą nuošimtį nuo kiekvieno parduoto jų kūrinio egzemplioriaus.

Galima prieštarauti, kad toks susitarimas, nors ir „sąžiningas“ spaustuvininkų ir rašytojų santykių atžvilgiu, vargu ar atspindi rašytojo veikalo kokybės, įdėtų pastangų ir už veikalą gaunamų pajamų santykį, t. y. kažin ar toks susitarimas sąžiningas tam tikra absoliučia prasme. Šiandien visame pasaulyje pardavinėjamas koks nors Dano Browno ar Stephenie Meyer blokbasteris autoriams sukraus milijonus, o už subtilų poetinį veikalą kūrėjui bus sukrapštyta pora šimtų dolerių. Būtų galima tarti, kad autoriniu honoraru rašytojai buvo paskatinti savo kūriniais taikytis į kuo platesnę auditoriją, įperkančią masinės leidybos knygą plonais viršeliais.

Kita vertus, kad ir kokio turinio, knyga yra autoriaus kūrinys. Autorius turėjo sėsti prie stalo ir parašyti apčiuopiamos apimties tekstą, iš anksto nežinodamas, ar jam pavyks, neturėdamas garantijų, kad leidėjas jo kūrinį nupirks, o nupirkęs sugebės parduoti. Trumpai tariant, autorius turi užpildyti tuščią erdvę, sukurti tai, ko iki tol nebuvo. Vertėjas savo ruožtu daugeliu atvejų yra samdomas atlikti darbo. Išversti populiaraus skaitalo ar poezijos. Sakinys po sakinio iki pabaigos. Kaip ir kaip sudėtinga būtų perkelti kūrinį į kitą kalbą, vertėjams nereikia pradėti nuo nulio, ir jie retai kada, bent jau profesinės veiklos pradžioje, gali rinktis, kokį kūrinį versti. Kas be ko, iš savo patirties žinau, kad vertėjo ir rašytojo darbo diena yra du iš esmės skirtingi dalykai.

Jau ne vieną dešimtmetį dedamos pastangos vertėjo atlygį papildyti autorinio honoraro prievole yra grindžiamos dviem idėjomis. Pirmoji iš jų – praktinė: kadangi leidėjai nelinkę vertėjams mokėti padoraus atlygio – tokio, kuris atlieptų profesionalius jų įgūdžius ir ilgas triūso valandas, – autorinio honoraro sąlygos įtraukimas į sutartį užtikrintų vertėjui šokių tokių papildomų pajamų bent tais atvejais, kai išversta knyga duoda didelį pelną. Antroji idėja – konceptuali: kiekvienas vertimas yra skirtingas, kiekvienam būtinas didesnis ar mažesnis kūrybiškumas, taigi vertimas yra „intelektinė nuosavybė“, todėl laikytinas autoriniu darbu ir atlygintinas taip pat kaip ir autorių atveju.

Pirmoji idėja problemiška tuo, kad vertėjo autorinis honoraras visiškai priklausytų nuo leidėjų pasirinkimo, kam užsakyti vertimą. Įsivaizduokime du tokio pat pajėgumo vokiečių vertėjus, kurių vienam užsakoma išversti 5-ąją „50 atspalvių“ dalį, o kitam – debiutuojančio Naujosios Zelandijos rašytojo apsakymų rinkinį; pirmasis gautų kalną pinigų, antrasis – ko gero, išmaldą. Tas pats, kaip jau minėjome, būtų ir su autoriais. Jei abiem būtų pažadėta po 10 proc. nuo kiekvieno parduoto knygos egzemplioriaus, E. L. James pasakiškai praturtėtų, o Naujosios Zelandijos novelistui, kad ir kokiam talentingam, būtų pasiūlyta geriau nemesti įprastinio darbo. Vis dėlto autorinio honoraro klausimas nekursto nesantaikos tarp rašytojų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad, nepaisant nuomonių dėl tokių kūrinių kaip „50 atspalvių“ vertės įvairovės, niekas neginčija, kad būtent E. L. James sugalvojo ir surizikavo parašyti tokį romaną. Tai jos kūrinys, jos minčių atspindys. Atiduokime jai tuos 10 proc.

Tačiau to paties nepasakysi apie vertėją, kuriam „50 atspalvių“ vertimas su numatytu autoriniu honoraru bus tiesiog iš dangaus nukritęs laimikis, nes tai, ko gero, pelningesnis darbas už kur kas geriau apmokamus kitų knygų vertimus. Negana to, jam net nereikės prisiimti atsakomybės už galbūt konfūzijantį romano turinį! Šiuo atžvilgiu autorinio honoraro praktika gali suskaldyti vertėjus. Vertėjas italas pasakojo, kaip visi Dano Browno vertėjai europiečiai buvo sukviesti į romano Inferno pristatymą ir instruktuoti jo vertimo klausimais. Browno vertėjas prancūzas buvęs pakilios nuotaikos, nes Prancūzijoje, kaip ir Vokietijoje, leidėjai jau įpareigoti vertėjams mokėti autorinį honorarą. Kitiems vertėjams beliko susitaikyti su tuo, kad už 600 puslapių gaus vos kelis tūkstančius dolerių, kad ir kaip puikiai eitųsi jų verstos knygos prekyba.

Antrasis, konceptualusis, argumentas kur kas įdomesnis, bet ne mažiau problemiškas. Kad verčiant būtinas kūrybiškumas – neginčytina tiesa. Pats būdamas vertėjas anaiptol netrokštu sumenkinti garbingo vertėjo amato. Tačiau ar minėtasis vertėjo kūrybiškumas prilygintinas „autorystei“? [...]*

Galima be galo be krašto lyginti subtilius vertimų skirtumus, aptarinėti jų santykį su originalu ir vertimo kalbos sąsajas su tuometiniu kultūriniu kontekstu, nagrinėti vidinį kiekvieno vertimo nuoseklumą. Tačiau iš visų keturių vertimų mes atpažįstame tą patį tekstą. Visuose juose nenumaldomai išryškėja stilistinė Dostojevskio maniera [...]. Iš tiesų: kuo daugiau to paties kūrinio vertimų turime, tuo labiau įsitikiname, kaip tekste neištrinamai įsispaudusi išskirtinė Dostojevskio autorystė. Tad ar turi prasmės kalbos apie vertėjo „bendraautorystę“? Kodėl vertimas turėtų būti prilyginamas tam, kas jis nėra? Galima, žinoma, įrodinėti, kad Dostojevskis jau seniai miręs ir autoriaus teisės jau nustojusios galioti, todėl leidėjai autorinį honorarą galėtų mokėti bent vertėjui. Bet tai labiau praktinio nei konceptualaus pobūdžio klausimas. Keturi beveik bet kurio teksto – senų laikų ar šiuolaikinio – vertimai duotų tokį pat rezultatą.

Praėjus kelioms dienoms po mūsų pasisėdėjimo Berlyne, Ruth Keen el. laiške pasidalino su manimi Vokiečių vertėjų sąjungos apklausos, kuria siekta išsiaiškinti vertėjų gaunamą užmokestį, rezultatais. Klausimyną užpildė 598 vertėjai, o gauti statistiniai duomenys labai intriguojantys: pavyzdžiui, net 60 proc. knygų buvo versta iš anglų kalbos; moterys sudarė 80 proc. visų vertėjų, tačiau jų uždarbis buvo maždaug 1,10 dolerio (už puslapį) mažesnis nei vyrų; už sunkiais laikomų kūrinių vertimą buvo atlyginta tik nežymiai daugiau nei už sąlygiškai lengvais laikomų kūrinių vertimą (nors prie sudėtingo teksto vertimo gali sugaišti dvigubai, trigubai ar net dešimteriopai daugiau laiko). Bet labiausiai ataskaitoje buvo apgailestaujama dėl to, kad menki parduodamų knygų tiražai ir leidėjų nustatyti aukšti autorinių honorarų „slenksčiai“ vertėjams iki minimumo apriboja galimybes pasipelnyti iš autorinių honorarų.

Kur šie apmąstymai mus veda, kalbant apie pripažinimą ir atlygį už tą nuostabų darbą, kurį atlieka vertėjai? Man atrodo, kad problema yra ne tokia kebli, kokią ją norima matyti; man atrodo, tikrai nebūtų sudėtinga suvesti redaktorių, vertėją ir, tarkim, vienos ar kitos kalbos vertimo ekspertą tam, kad būtų įvertinta, kokio sunkumo verčiamas tekstas, kiek laiko būtų užtrukta jį verčiant ir kokio atlygio šis darbas iš tikrųjų vertas. Galbūt vertėjams ir vertėjų susivienijimams atėjo laikas susitelkti į tokio bendradarbiavimo įtvirtinimą, užuot vėlusis į sunkiai išnarpliojamą autorystės ir autorinių honorarų klausimą.

 

www.nybooks.com

Vertė Andrius Patiomkinas

 

* Praleidžiame straipsnio dalį, kurioje autorius pateikia keturis skirtingus Fiodoro Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“ pirmosios pastraipos angliškus vertimus, atliktus skirtingų vertėjų 1918, 1972, 1991 ir 1993 m., ir nagrinėja tų vertimų skirtumus.