Rašymas dreifuojant po pasaulį

Kasmet pagal mainų programą išsiunčiu tam tikrą skaičių Milane vertimą studijuojančių savo studentų į Angliją. Prieš keliolika metų jie būtų lankę bendruosius anglų ir amerikiečių literatūrų kursus, vėliau šie buvo pakeisti pokolonijinės literatūros studijomis, o dabar jie mokosi „pasaulio literatūros“. Žvelgiant į itin plačią geografinę ir chronologinę literatūros sąrašų aprėptį – nuo Gilgamešo epo iki Ernesto Hemingwayaus, nuo „Sakmės apie princą Gendži“ iki Jorgės Luiso Borgeso – sunku įsivaizduoti, kaip stiprus socialinės ir kultūrinės aplinkos, kurioje šie tekstai buvo parašyti, jausmas galėjo atsirasti kiekviename iš šių atskirų kūrinių. Arba, tiksliau sakant, vienintelis tiesiogiai su jais visais susijęs kontekstas yra žmonių rasė, Žemės planeta po 5000 m. pr. m. e. Ir aptariant šiuos kūrinius veikiau akcentuojami esminiai ir universalūs dalykai, o ne vietiniai ir antraeiliai; kaip neseniai „Little Star“ spausdintoje polemikoje dėl šiuolaikinės literatūros tvirtina Montaigne’į cituojantis Davidas Shieldsas, „kiekviename žmoguje esama visko, kas būdinga visai žmonių giminei“.

Bet ar tikrai?

Dalyvaudamas minėtoje mainų programoje mokau studentus iš Anglijos, kurie studijuoja kūrybinį rašymą. Jie dabar taip pat keliauja po tarptautinį pasaulį, gyvena jame, ką liudija ir tai, kad jie atvyko dirbti pas mane, į Italiją. Jie taip pat lankė pasaulio arba bent jau pokolonijinės literatūros kursus. Jiems pažįstami garsūs tarptautiniai vardai – Kundera, Pamukas, Eco, Vargasas Llosa, Rothas, Murakami. Jie žino, kam atiteko Nobelio premija, kas laimėjo tarptautinį „Man Booker“ apdovanojimą, IMPAC ir Pulitzerio premijas. Nors tai ir labai įdomu, nė vienas iš šių skaitinių nėra jiems kuo nors ypač naudingas. Pamukas, pavyzdžiui, sugeba perteikti stiprų aprašomos aplinkos pojūtį, bet jo kūryba vis labiau skirta žmonėms, gyvenantiems už Turkijos ribų, o ne patiems turkams; argi jaunam anglų rašytojui kalbėti apie Angliją užsienio skaitytojams? Rothas, priešingai, labai užsiėmęs amerikietiška patirtimi, jis kviečia jaunąjį rašytoją patirti tą viską persmelkusį antrąjį gyvenimą, kurį, būdami pasyvūs amerikiečių kultūros stebėtojai, gyvena daugelis pasaulio gyventojų, – šis gyvenimas paprastai turi mažai arba nieko bendra su kasdiene patirtimi kitose šalyse. Šių laikų Europoje vis mažiau skaitoma apie visuomenę, kurioje gyvenama. Padėdamas jauniems rašytojams, kurie stengiasi atrasti savo balsą, stilių, prisotinsiantį jų tekstus būtinybės ir aktualumo, prisimenu tai, kas yra ar buvo literatūros kanonas ir kokiems tikslams jis buvo skirtas.

Daugumai mūsų elgsenos modelis, kurį vadiname asmenybe arba individualybe, iš pradžių susiformuoja trijų, keturių ar penkių asmenų šeimoje, o toliau vystosi veikiamas platesnių mokyklos ir, tikriausiai paauglystėje, miesto ir šalies pasaulių. Mūsų atskirų individualybių turtingumas yra mus palaikančių ryšių sudėtingumo matas. Namie ar mokykloje ištartas žodis gali būti prisodrintas tokių atspalvių ir bendro žinojimo, koks vargiai ar atsirastų kalbantis su kuo nors geležinkelio stotyje ar oro uoste, kad ir koks tas neįprastas bendrakeleivis būtų įdomus ir patrauklus. Nesakau, kad reikia sėdėti namuose, bet juk reikia turėti namus, iš kurių gali išvykti.

Viena iš kanono ar nacionalinės tradicijos funkcijų buvo pateikti gerai žinomų praeitį ir dabartį apimančių esminių bendruomenei tekstų, kurių atžvilgiu rašytojas gali nusistatyti savo poziciją, pabrėžti savo panašumą ar skirtumą nuo buvusių prieš jį ir jį supančių autorių. Niuansas ir atspalvis šiuo atveju pasako daugiau nei absoliuti naujovė; kuo didesni panašumai, tuo reikšmingesni tampa esantys skirtumai. Todėl jaunam anglų rašytojui gali būti naudinga geriau pažinti, sakykime, Evelyną Vaugh, Elizabeth Bowen, Anthony Powellį, Barbarą Pym, taip pat rašytojus, iš kurių jie sėmėsi įkvėpimo, ir vėlesniąją kartą, kurią jie įkvėpė, o ne skaityti pramaišiui Primo Levi ir Chinuą Achebę. Tai, žinoma, ne pamąstymai apie šių rašytojų lygį ar reikšmingumą – tiesiog pastebėjimas: daugybė mano studentų skaitė tokius skirtingus ir nesugretinamus autorius, kad menkai nutuokia apie jų pačių kultūrą apimančių tekstų korpusą, kuriame ir jie galėtų rasti vietos savo rašomiems kūriniams.

Daugelis teigia, kad visi kūrybinio rašymo studentai rašo panašius ir vienodai lėkštus tekstus, – tai netiesa. Mano patirtis sako ką kita. Vis dėlto, nepaisant visos įvairovės, akivaizdžios dvi ryškios tendencijos – pateiksiu jums kraštutinius jų pavyzdžius. Vienas mano studentas rašo istorinį literatūrinį trilerį, kurio veiksmas vyksta XII a. mongolų imperijoje. Jis talentingas, susirinko reikiamą medžiagą, žino, kaip kurti pasakojimo ritmą, kaip derinti dialogus ir aprašymus, kaip palaikyti susidomėjimą ir vis didinti įtampą. Bet tik tuomet, kai jis rašo, kaip jo veikėją karį baugina jo žmona ir traukia jo mirusio sūnaus našlė, staiga pajuntu, kad tekstas tampa įdomus, kad šie dalykai svarbūs autoriui. Ši vargana šalutinė siužeto linija egzistuoja atskirai nuo visų į planuojamą knygą sudėtų ambicijų ir pastangų ir galėtų tapti visiškai kitokio romano, kuriam anglų literatūra siūlo tikrą modelių įvairovę, branduoliu. Bet mano studento pasakojime šis siužetas rizikuoja nuversti nuo bėgių jo rašomos sagos lokomotyvą. Studentas pameta tą siužetą ir laikosi plano – aprašinėja puikybės padiktuotus poelgius ir spalvingus mūšius. Esu visiškai įsitikinęs, kad jis ras leidėją.

Esama ir priešingo kraštutinumo – kitas studentas stengiasi rašyti apie tai, ką reiškia šių laikų Anglijoje priklausyti tam tikrai šeimai ir tam tikrai draugų grupei. Jis turi siužetą: jaunasis knygos veikėjas užsikrečia AIDS, kai girtas atsitiktinai tampa neištikimas moteriai, kuriai, regis, likimo buvo skirta tapti jo žmona. Romanas parodo, kaip pertvarkomas tarpusavio santykių tinklas, kai veikėjas ir jam artimi žmonės labai pamažu išmoksta priimti pasikeitusią tikrovę ir su ja susitaikyti. Labai specifiniai draugų ir šeimos kalbos įpročiai ir ypatybės yra esminiai, įtvirtinant bendruomenę, norint, kad ji būtų gyvybinga ir atspari pokyčiams. Tai, kaip pakinta dviejų žmonių elgesys vienas kito atžvilgiu, įgyja ypatingos reikšmės ir skaudumo. Todėl ši knyga, jei tik bus kada nors išleista, bus daug suprantamesnė skaitytojams – jie galės atpažinti kalbos manieras ir įpročius ir jausti, kad šie dalykai jiems suprantami ir artimi. Šiam jaunam rašytojui sunkumų kėlė tai, kad, nors pasižymi puikia klausa ir gera atmintimi kalbos išskirtinumams, jis nežinojo, kad egzistuoja platus pasirinkimas modelių, kurie būtų jam padėję medžiagai suteikti struktūrą ir nustatyti tinkamą pasakojimo tempą. Didžiąją dalį savo laiko su juo praleidau siūlydamas jam paskaityti panašius dalykus ir panašias dramas vaizduojančių knygų ir pjesių, senų ir naujų, ir dažniausiai parašytų anglų. Shieldsas prieš tradicinį romaną arba, tiksliau tariant, prieš tuos, kurie juos rašo (nors jis mano, kad tokie romanai prarado savo reikšmę), nukreiptoje polemikoje dažnai atkreipia mūsų dėmesį į fragmentišką šiuolaikinio gyvenimo būdą ir padidėjusią jo spartą, naujosios žiniasklaidos – ypač tinklaraščių, feisbuko ir kitų socialinių tinklų – iškilimą ir reikšmę. Jis susieja šiuos dalykus su noru rinktis tai, kas yra itin šiuolaikiška ir „tikra“ ar bent jau „dokumentiška“, o ne tradicinę prozą. „Pagrindinis dalykas, su kuriuo teks susigrumti intelektualiai griežtam rašytojui, – sako jis, – bus tai, kad literatūrą į šalį nustumia technologiškai sudėtingos ir todėl geriau vidinius dalykus išreiškiančios formos.“

Man sunku suprasti, kodėl technologiškai sudėtingi dalykai geriau išreiškia vidinius. Viduriai yra vidinis dalykas, seni geri tvirti viduriai: šis skausmas, šis malonumas, tai, kas vyksta šią akimirką. Tačiau man, kaip ir Shieldsui, yra nusibodę romanai, kurie, nors labai elegantiški ir protingi, atrodo apsimestiniai, parašyti formaliai ir visų pirma skirti sudaryti tokį įvaizdį, kuris leis tapti įžymiam pasaulyje ar bent jau pelnys komercinę sėkmę (nors šie du dalykai yra beveik tas pats).

Jei romanas ir turi problemų, o aš sutinku su Shieldsu, kad turi, tai tikrai ne dėl to, kad jis nedalyvauja moderniose technologijose, apie jas jame nekalbama ar jis su jomis nesusijęs; per keletą sekundžių į savo skaityklę galiu parsisiųsti romaną, kuris visas sudėtas iš elektroninių laiškų ar teksto žinučių. Problema veikiau kita – palaipsniui silpsta jausmas, kad esi susijusius ir tarpusavyje konkuruojančius įsivaizdavimus apie pasaulį turinčioje visuomenėje ir kad rašytojas prie jos prisideda savo būtinu pasakojimo indėliu; tai pakeitė rašytojai, lankę kursus, mokančius pateikti universaliai patrauklų produktą, galintį plūduriuoti pasaulio maišalynėje, o ne tučtuojau tapti vienos kultūros žmonių patirtimi. Taip „įpakuotas“ tekstas gali būti daug kam priimtinas – manau, kad taip nutiks su mano studento rašomu pasakojimu apie neramumus mongolų imperijoje – jame esama protingų minčių ir universalių problemų. Deja, toks pasakojimas mūsų taip giliai nepaveiks, kaip galėtų paveikti kito mano studento pasakojimas, jei jis sugebėtų jį tinkamai pateikti. Ir priežastis ne ta, ar knygos veiksmas vyksta namie ar svečiose šalyse, ji slypi kitur – ar rašytojo naudojama medžiaga nuoširdžiai rūpi jam ir tai kultūrai, kurioje jis dirba.

Kai mano italai studentai po šešių mėnesių grįš iš Anglijos, jie turės parašyti savo darbą, paprastai tai būna šiuolaikinio romano vertimas ir prie jo pridedama to romano analizė. Aš jiems paprastai sakau, kad pasaulio literatūra tam dalykui ne itin pravers. Dabar jie turės skaityti tiek italų šiuolaikinių tekstų, kiek tik įmanoma, ir nesvarbu, tai grožinė ar dokumentinė proza, žurnalistiniai tekstai ar esė, tai nesvarbu: juk jų verčiamas romanas išleistas tučtuojau atsidurs vietinėje ir šiuolaikinėje tikrovėje, pilnoje savų idėjų, pasakojimų ir ginčų; būtent šioje siauroje nacionalinėje aplinkoje, šiandienos Italijoje, jų darbas turės rasti savo vietą ir įgyti prasmę.

Iš: Tim Parks. Where I’m Reading From: The Changing World of Books. New York: New York Review of Books, 2014

Vertė Marius Burokas