Nenutylanti sąmonė

„Kuris XX a. romano veikėjas yra pats įsimintiniausias?“

Taip skamba eilinis radijo laidos triukas šeštadienio ryto sąmonei užpildyti. Žmonės klusniai skambina. Studijos svečiai aptarinėja savo pasirinkimus. Patys akivaizdžiausi kandidatai: Leopoldas Blumas, Getsbis, šmaikštusis Redžinaldas Dživsas, seras Piteris Vimzis. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ bevardžio pasakotojo pasirinkimas implikuoja išprusimą. Kažkas, tikrai nebe vaikas, pasiūlo Harį Poterį. Tada – mis Marpl, Italo Svevo Dzenas, Džeimsas Bondas, Gustavas fon Ašenbachas, Ričardas Henėjus. Žmonės, žinoma, priduria kažką ir apie save. Jie nori kalbėti apie save. Ne taip jau sunku nustatyti, ar Frodas Beginsas tikrai svarbesnis veikėjas už Chosė Arkadiją Buendiją ar Bellow Hercogą. Tačiau Šerloką Holmsą galima drąsiai atmesti, nes knyga apie jį išleista XIX amžiuje, taip pat ir Lisbet Salander, kuri pasirodė tik 2005 metais.

Man pačiam nesinori dalyvauti rinkimuose. Esu linkęs susilaikyti nuo „geriausiųjų“ konkursų. Žinoma, visi šie personažai priklauso iškiliajai praėjusio amžiaus veikėjų trupei, visi jie turi savo vaidmenis kolektyvinės psyche dramoje. Bet staiga man dingteli, kad pats svarbiausias XX amžiaus literatūros veikėjas – tai nenutylanti sąmonė, kuri niekaip negali apsispręsti, sąmonė, nuolat dvejojanti dėl savo veiksmų ir geriausiu atveju paverčianti tas dvejones poezija.

Literatūroje buvo apstu įspėjimų apie šio veikėjo pasirodymą. Hamletas bene pats ryškiausias. Imtis veiksmų jam reikštų prisiimti tapatybę sūnaus, kuris keršija už savo tėvo mirtį. Tačiau Hamletas per daug susitelkęs į tėvo mirtį, jis per daug mąsto ir galų gale nesugeba kuo nors tapti – nei savo tėvo sūnumi, nei Ofelijos vyru. Hamletas kenčia dėl nesėkmės ir nelemtą delsimą išreiškia poezija. Komiškesnis pirmtakas būtų Tristramas Šendis, per daug sąmoningas dėl savo pasakotojo pozicijos, kad galėtų išvis ką nors papasakoti, o juo labiau veikti. Tiek Hamletas, tiek Tristramas yra veikėjai, kurie itin išpopuliarėjo tik XX amžiuje. Mes tapome tokie kaip jie.

Linkęs į apribojimus, prieštaravimą pačiam sau ir nesibaigiančias komplikacijas, šis naujas veikėjas apsireiškė grėsmingu pasakotojo pavidalu jau Dostojevskio „Užrašuose iš pogrindžio“. „Aš piktas žmogus, – taip prisistato bevardis romano pasakotojas. – Aš ne tik piktas, bet netgi joks nesugebėjau pasidaryti: nei piktas, nei geras, nei niekšas, nei doras, nei didvyris, nei vabalas.“*

Šio neapsisprendimo priežastis ir čia yra intelektualinės veiklos perteklius, kuris yra ir individo savivertės šaltinis: „[...] protingas devyniolikto šimtmečio žmogus, – dėsto pasakotojas, kurio balse girdisi pasitenkinimo ir nevilties mišinys, – turi ir morališkai privalo būti būtybė iš esmės be charakterio; o žmogus su charakteriu, veiklus, – iš esmės riboto proto būtybė.“

Šis šiuolaikinis žmogus, matydamas kiekvieno savo veiksmo pliusus ir minusus, yra paralyžiuotas ir beveik pavydi mažiau sumaniems, kurie beatodairiškai priima visus išbandymus: „[...] protingas žmogus ir negali rimtai kuo nors pasidaryti, o pasidaro kuo nors tiktai kvailys.“ Tiesą sakant, pasakotojo balse juntamas pasitenkinimas tokia formuluote. Jaustis pranašesniam už tuos, kurie laimingesni už tave, yra puikus jausmas.

Ši XX amžiuje siaubingai išdidėjusi sąmonė yra persmelkta kurtinančio modernaus gyvenimo triukšmo ir reiškiasi kaip varomoji modernistinės literatūros jėga. Galbūt tai prasideda tame kambaryje, į kurį ateina ir iš kurio išeina moterys, besikalbančios apie Mikelandželą. Netrukus Leopoldo Blumo nerimas dėl Molės neištikimybės susilieja su Dublino krautuvių iškabomis ir laikraščių reklamomis. Ponios Delovėj Londone gyventojų mintys apie savo gyvenimus sumyšta su danguje lėktuvų braižomų saldainių irisų reklamomis, mušančiais laikrodžiais, gatvės reklamuotojais, autobusais ir garsenybėmis su asmeniniais vairuotojais.

Žiūrint iš šiandienos perspektyvos toks entuziastingas šio naujojo herojaus priėmimas atrodo netikėtas. Nors Prufroko sąmonė įkalinta, neįgali ir beviltiška, ji vis dėlto nuostabiai poetiška. Aš niekada nepamiršiu, kaip karštai apie Prufroką kalbėdavo mano mokytoja. Nors Blumas, besiblaškantis tarp iliuzijų ir nevilties, gal ir bejėgis išsaugoti savo santuoką, Molei ruošiantis jį išduoti, o Stivenas Dedalas negali išsivaduoti nei iš konfliktiškų santykių su tėvu, nei iš varginančio darbo, tačiau „Ulisas“ šlovina neišsenkantį šių veikėjų sąmonės produktyvumą, stumiantį į priekį per komercijoje paskandintą Dubliną viso pasaulio literatūros ir mito kontekste. Visa tai nuramina, nes vis dar yra kuo džiaugtis. Kokia neįtikėtina mūsų sąmonė, net jeigu niekur neveda ar verčia mus jaustis nelaimingus.

Virginia Woolf viską piešia tamsesnėmis spalvomis, perspėdama, koks pavojingas mūsų mintims gali būti modernaus pasaulio skubėjimas. Tačiau galų gale net išprotėjęs ir kenčiantis nuo psichinės karo traumos Septimas Vorenas Smitas puslapis po puslapio sugeba kalbėti poetiška proza prieš iššokdamas pro langą (šį poelgį Klarisa Delovėj supranta kaip impulsyvų kilnumo įrodymą). Regis, sąmonės srautas buvo išrastas tam, kad nenutylančios ir kontrolei nepasiduodančios sąmonės skausmas galėtų virsti kažkuo nauju ir gražiu, tuo, kas leidžia susitaikyti su vienintele išeitimi šiame uždarame rate: savižudybe.

 

Per visą XX amžių šitokio estetinio susitaikymo idėja vis kito. Faulkneris neturėjo laiko lyriškai aprašinėti miestuose klydinėjančios sąmonės. Nenutylantis balsas liguistai vis grįžta prie traumų, kurios neleidžia judėti į priekį: praeities klaidos, seksualinė prievarta ir išdavystė, kraujomaiša, institucijų užtraukta nemalonė ir diskriminacija. Vis dėlto šioje sąmonės patiriamoje nelaimių grandinėje esama kažko didingo – tiek asmeniškai, tiek kolektyviai. Pamažu ateina suvokimas, kad būtent kančia ir atsidūrimas aklavietėje leidžia būti oriam ir kilniam. Mūsų XX amžiaus autoriaus tiesiog nedomina sąmonė, kuri nepatiria kančios, paprastai išreikštos ištęsta sintakse, kaip nedomina ir pačių trauminių įvykių dramatizavimas; jį domina tik įkalinta ir kenčianti sąmonė, kuri gimsta iš tokios patirties.

Beckettas tam priešinasi ir kartu su tuo sutinka. Jis supranta šį savotišką iškrypimą, kai malonumas patiriamas per nelaimingumo išgyvenimą: „Ar gali būti nelaimė, didingesnė už manąją?“ – pirmosiose „Baigmės“ eilutėse klausia jis Hamo lūpomis. Beckettas demonstruoja, kaip sąmonė, atsidūrusi aklavietėje, pradeda didžiuotis savo suvokimu, kad yra neįgali. O kuo giliau ji grimzta ir kuo labiau jai skauda, tuo sunkiau surasti žiupsnelį savivertės, kad galėtų bent apibūdinti savo nuopuolį. Ir taip toliau. Tačiau suprasti šiuos spąstus ir tokios saviguodos iškrypimą (kuris tik paliudija, jog esi spąstuose) – tai dar nereiškia, kad radai išeitį; suprasti šią literatūrinę paguodą ir susitaikymą yra tiesiog dar viena saviguodos atmaina: telieka džiaugtis, kad bent supratau ir puikiai dramatizavau savo bejėgiškumą ir savo didingų paieškų beviltiškumą.

Butoras, Sarraute, Robbe-Grillet, Thomas Bernhardas, Phillipas Rothas, Updike’as, Davidas Fosteris Wallace’as, Jamesas Kelmanas, Alison Kennedy, Willas Selfas, Sandro Veronesi ir dar tūkstantis kitų – visi jie randa vis naujų būdų erzinti ir mėgautis šiuo sąmonės čiauškesiu: tamsoje per purvą šliaužianti sąmonė, sąmonė, įkalinta šviesos ir šešėlių grotose, skylanti į atskirus balsus, sąmonė, kalbanti su savimi antruoju asmeniu, seksualinės aistros sužavėta sąmonė, sąmonė, jaudrinanti save visais įmanomais svaigalais, užsimiršti trokštanti sąmonė, bet to nepajėgianti ir bijanti, kad užmaršties nepasieks net mirusi.

Pasibaigus šeštadienio ryto radijo laidai likau sėdėti paskendęs savo apmąstymuose ir išgirdau radijo pranešėją aiškinant plačiai žinomą Budos istoriją apie „antrąją strėlę“. Kartą mokinys atėjęs pas Budą ir pradėjęs jo klausinėti apie skausmą, meditaciją ir kančią. Į tai Buda atsakęs klausimu: „Ar skauda, kai perveria strėlė?“ – „Taip“, – atsakęs mokinys. Tuomet Buda uždavęs kitą klausimą: „Kai perveria antra strėlė, ar skauda?“ – „Žinoma, skauda“, – atsakęs mokinys. Tuomet Buda tarė: „Nėra jokios galimybės išvengti pirmos strėlės. Žmogui lemta patirti skausmą. Tačiau antroji strėlė yra nulemta tavo pasirinkimo. Tu gali atsisakyti būti pervertas antrosios strėlės.“

Sėdėjimas dešimt dienų sukryžiavus kojas, užmerkus akis, siekiant pašalinti žodžius iš savo sąmonės – tai akivaizdus įrodymas, kaip stipriai sąmonė siekia kurti savo tiesą, kaip pasiruošusi domėtis savo skausmu ir kaip džiaugiasi dėl tokios refleksijos produktyvumo. Nuolat tauškiantis balsas netgi džiaugiasi savo vis gilesnėmis įžvalgomis, kaip sunku nutildyti sąmonę ir iš jos išguiti jos pačios svarstymus. Tačiau sėdėjimas sukryžiavus kojas nejaučiant skausmo reikalauja įgūdžių visiškai atpalaiduoti kūną, kuris, naujausių neurologinių tyrimų duomenimis, įsitempia sąmonei generuojant žodžius. Tarsi kokioj laboratorijoj esi priverstas išbandyti riziką ir malonumą to, ką Buda vadino antrąja strėle, – sąmonės, kuri pati save skaudina.

Tačiau neprivalu rinktis tokio kelio. Galima nekreipti dėmesio į tą bjaurų minčių klegesį – atsisakyti antrosios strėlės. Kaipgi kitaip mus supantys žmonės būtų išmokę taip tyliai, ilgai ir taip romiai sėdėti? Sunku įsivaizduoti Becketto Neįvardijamąjį, Dostojevskio „Užrašų iš pogrindžio“ veikėją ar Bernhardo „Grimzdėjo“ pasakotoją panirusius į meditaciją, besimokančius sėdėti tyliai ir romiai, tramdyti nesibaigiančius svarstymus.

Arba įsivaizduokite, kad pasaulio literatūrinei bendruomenei visa tai staiga nusibosta, suvokus, jog tai niekur neveda. Įsivaizduokite, kad kritikus ir akademikus pradeda varginti žmogiškųjų kančių narpliojimo amatas (kai Beckettas knygų apžvalgininkui atsiuntė antrąjį savo romaną Watt, šis pakomentavo: „Matau, nė kiek nepatobulėjote“). Įsivaizduokite, kad leidėjai (pavadinkime juos „Antrosios strėlės“ leidybos korporacija) visiems didiesiems autoriams, negailestingai tauškiančios sąmonės meistrams, praneša nutraukiantys su jais visus reikalus: leidėjai suvokę tiesą, todėl daugiau nebespausdins sapalionių apie sąmonės kančias, prarastą meilę, žlugusias svajones, kad ir kaip tai išradingai ir sąmojingai būtų aprašyta. Įsivaizduokite! Visi didieji kankiniai, Budos išganyti, atsisako antrosios strėlės: tyla vietoj Rotho, ramybė vietoj McCarthy, laimė vietoj D. F. Wallace’o?

Ar mes to norime?

Manau, kad ne. Aš įtariu, jog mums dar ilgai lemta vaikytis šios literatūrinės ligos. Žmogui sunku nesididžiuoti savo ypatingu nelaimingumu. „Kiekvienas žodis, – sako Beckettas, – tai tylos dėmė“, o tada knygą pradeda:

 

Kur dabar? Kada dabar? Kas dabar? Neklausiant savęs to. Aš, sakyk aš. Negalvodamas. Pavadink tai klausimais, hipotezėmis. Žengti priekin. Pavadink tai žengti, pavadink tai priekin.**

 

www.nybooks.com

Vertė Kasparas Varžinskas

 

* Čia ir toliau cituojama iš: Fiodoras Dostojevskis, Apysakos, t. 1, Vilnius: Margi raštai, 2010. Vertė Ramutė Rybelienė.

** Cituojama iš: Samuel Beckett, Neįvardijamasis, Vilnius: LRS leidykla, 2007. Vertė Violeta Tauragienė.