Dar sykį apie postmodernizmą
Pastaruoju metu stebina pasaulio žiniasklaidoje pasigirstantys kaltinimai postmodernizmo* filosofėms ir filosofams – Micheliui Foucault, Jacques’ui Derrida, Judith Butler ir kt., kurie tariamai ne tik yra įkvėpę moralinį ir kultūrinį reliatyvizmą, bet ir pila vandenį ant jiems priešiškos naujosios, arba alternatyvios, dešinės (alt-right) malūno.**
Dažnai tokius kaltinimus dėsto intelektualai, kuriems rūpi išsaugoti tai, kas jiems atrodo universalios vertybės ar principai – laisvė, teisingumas ir pan. Tačiau, kaip pademonstravo filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari, universalios vertybės tėra širma, po kuria slypi negebėjimas jų įgyvendinti praktikoje. Būtent tokio negebėjimo eliksyru tampa šiuolaikinis politinis liberaliosios demokratijos spektaklis, tegebantis generuoti abstrakčius standartus ir koduoti individus kaip statistinius vienetus. Postmodernizmo filosofijos kritikų įtarumą kelia tai, kad šie nepasitiki tokiomis universaliomis vertybėmis ar jas išryškinančiomis priešpriešomis. Tokios priešpriešos kaip radikalus politinis blogis, totalitarizmas ar fundamentalizmas tampa pernelyg statiškomis kiekybinės dialektikos ir dvinarės logikos išlikimo prielaidomis arba klišėmis šiuolaikiniame neokonservatorių ir neoliberalų mąstyme. Skirtumai tarp demokratijos ir nedemokratijos tokioje dialektikoje tėra kiekybiniai – arba ji yra, arba jos nėra. Tereikia pataikyti į standartą, į koeficientą – tik tai svarbu liberaliam normatyviniam mąstymui.
Mano požiūriu, postmodernistai ne priešinosi tam, ką Vakarai sukūrė modernybėje, o norėjo tai reflektuoti, išplėsti, perkelti į kitas perspektyvas, kurių nebuvimas lėmė ankstesnių kartų filosofinį ribotumą. Tai leido kalbėti nebe apie standartizuotą normatyvinį mąstymą, o apie kokybinius skirtumus. Svarbiausiu kritinės ir postmodernios teorijos laimėjimu laikau tai, kad anksčiau minėtas dialektinis mąstymas buvo sustiprintas, o kai kada pozityviai išstumtas genealoginio mąstymo, kuriam rūpėjo kokybinė skirtis, kurianti politinės minties paskirybes. Paskirybės sąvoka leidžia suvokti, kuo tampa individas ar grupė individų, nuolat išgyvenančių kokybinį tapsmą dinamiškame socialinių ir politinių judėjimų lauke. Tai geras atsakas kaltinantiems postmodernistus reliatyvizmu. Pasak postmodernizmo kritikų, reliatyvizmas ištirpdo bet kokius skirtumus. Taip, bet jis ardo tik minėtus „universalius“ skirtumus tarp blogio ir gėrio, demokratijos ir totalitarizmo ir pan. ir leidžia plėtotis genealoginiam mąstymui.
Genealogija skiria autoritarinį mąstymą nuo laisvo, populizmą nuo paranojos nesuvaržyto veiksmo, fašizmą nuo radikalaus atvirumo. (Populizmas siaurąja prasme suvokiamas kaip tai, kas įkvepia reakcinius judėjimus – alt-right JAV, „Pro Patria“ Lietuvoje.) Ši gija yra subtilesnė nei perskyros socialiniuose judėjimuose, ką ir kalbėti apie partijų ar klasių perskyras. Tai skirtingų individų ir grupių perskyra, kuri netotalizuoja, nekuria siekių įsiviešpatauti, bet nuolat atakuoja tai, kas stagnuoja, yra nekvestionuojama. Postmodernistai suteikia galimybę laisvai mąstyti, bet kategoriškai priešinasi mąstymo nusavinimui, pajungimui, utilitariniam naudojimui. Kurti savo genealogijas gali bet kas, netgi autoritaras, netgi populistas. Remdamasis neva reliatyvizmu, populistas gali mėginti žaisti sofistinius žaidimus, „vertybių krizės“ atvertoje perspektyvoje bandydamas legitimuoti prievartą ar kontrolę („o argi negalima?“). Tokiu atveju aktyvistų uždavinys yra išlaikyti ir nuolat atnaujinti kokybinių perskyrų plėtrą ir jų polemiką. Pačios perskyros gali ir turi egzistuoti, būtina užtikrinti įvairiausių skirtumų galimybės įtvirtinimą, bet platesnė perspektyva šioje polemikoje neturėtų nusileisti siauresnei, o perteklius – stokai. Reakcionierių baimę filosofinėje ir etinėje plotmėse įmanoma atakuoti aktyvia ironija ir kolektyviniu džiaugsmu, bet ne tokia pačia baime ar isterija.
Sutinku, kad kyla didelis pavojus, kai tiek tarp aktyvistų, tiek tarp jų priešininkų reakcionierių įsigali savotiškas autoritarizmas, savitas raganų ar neteisingai galvojančių buvusių bendraminčių persekiojimas. Autoritarų yra ir tarp aktyvistų, ir kartais tai būna būtent tie, kurie labiausiai tam autoritarizmui priešinasi. Todėl ypač svarbu įžvelgti genealoginius skirtumus ir siekti įveikti savyje tas normatyvinio mąstymo liekanas, kurios siejasi su (savi)kontrole ar draudimu. Liberalios demokratijos laukas pasirodo nepakankamas siekiant apibrėžti politiką, kuriai rūpi nebe kiekybiniai, o kokybiniai skirtumai. Statistiniame galios lauke, valdžios rinkimuose, laimi siaurakakčiai populistai (Trumpas, Theresa May ir pan.), o filosofiniame ar idėjų lauke jie laimėti negali – laimi tie, kurie kuria nuolatines vertybių, idėjų perskyras. Jei mes, prisiminę Marxo 11 tezę apie Feuerbachą, norime kurti filosofinę praktiką, liberalios politikos neužtenka. Reikia šio to daugiau. Jei kalbame apie logikos maištą dabar, kalbame apie didžiosios politikos nebeadekvatumą naujų kokybinių skirtumų ir jo nuolatinio, bet – pabrėžiu – genealoginio kūrimosi akivaizdoje.
Kritikų atakuojami postmodernizmo filosofai ir intelektualai savo koncepcijomis plėtojo naujas (tuometinių socialinių judėjimų jau atrastas) politinio ir socialinio veiksmo galimybes. Tai, kaip tomis galimybėmis bus naudojamasi, ir ar jos bus plėtojamos, yra visų mūsų reikalas.
* Beje, pats minimų autorių vadinimas postmodernistais yra kvestionuotinas; tai, kas turima omenyje kritikuojant postmodernizmą, dabar dažniau įprasta laikyti šiuolaikine filosofija.
** Turimas omenyje „Aeromagazine“ 2017 m. kovo 27 d. publikuotas Helen Pluckrose straipsnis „Kaip prancūzų „intelektualai“ sugriovė Vakarus: postmodernizmo ir jo įtakos paaiškinimas“.
