Graikija: ar išliks atviros galimybių durys?

Pastarųjų savaičių Graikijos krizė sukūrė precedento neturinčią situaciją – nieko nebeįmanoma nuspėti. Rašau sekmadienio, liepos 12-osios, rytą. Jei šitas straipsnis būtų buvęs parašytas prieš savaitę, šiandien jis neturėtų jokios vertės. Dar prieš savaitę situacija atrodė visiškai kitaip, siūlė visiškai kitokią politinę ir filosofinę perspektyvą.

Jei būčiau rašęs prieš savaitę, turbūt būčiau viešai suabejojęs savo antivalstybinėmis nuostatomis, pagerbęs Graikijos politikus, kuriuos tada laikiau tikrais politikais. Man atrodė, kad jie kaip diena ir naktis skiriasi nuo eilinių Europos politikų, Briuselio biurokratų ir net valstybių vadovų, kurie krizės laikotarpiu pasirodė tikri įsakymams iš aukščiau paklūstantys menkystos, sugebantys pūstis ir rodyti kietą ranką tik tada, kai iš visų pusių yra prilaikomi ekonominių ir karinių aljansų virvelėmis. Graikijos politikai – keletas iš jų yra prestižinių Europos universitetų profesoriai – iš pat pradžių pasirodė kaip neeiliniai galios lauko žaidėjai. Beje, paskutinėmis dienomis prieš referendumą buvo kilusi pagunda Lietuvos dešiniuosius antikomunistus paerzinti paralelėmis tarp šių dienų Graikijos ir 1990–1991 metų Lietuvos, kai Vytautas Landsbergis lošė žūtbūtinę šachmatų partiją su kita Sąjunga – greitai sužlugusia Sovietų galybe, o žmonės palaikė nepriklausomybės ir orumo idėją balsuodami kitame reikšmingame referendume. Deja, iš dabartinių Graikijos valdančiųjų politikų egzaminą išlaikė ir virtu neprarado tik, kaip pasirodė, laiku atsistatydinęs Yanis Varoufakis ir „Syrizos“ judėjimo kairioji platforma. Kita vertus, nedžiugina tai, kad antroji lėšų karpymui prieštaraujanti jėga yra didžiausi progresyvios politikos priešai – neonacių partija „Auksinė aušra“.

Dabar, pasibaigus savaitei po referendumo, kai Graikijos gyventojai ištarė aiškų „ne“ lėšų karpymo politikai, viltį pakeitė liūdesys ir neviltis. Įvyko tai, ką premjero Alexio Tsipro kritikai iš „Syrizos“ kairiosios platformos pavadino išdavyste. Premjeras neišlaikė pasitikėjimo egzamino, pasirinkdamas ne radikalų atvirumą bet kokiam (pozityviam, pasitikėjimą valdžia išsaugančiam) veiksmui, bet grįžimą prie realpolitik, tai yra į tas pačias pozicijas, kuriose Graikija buvo 2010 ar 2011 metais. Proveržis neįvyko, išdidumą pakeitė neviltis. Referendumas, dar sykį mobilizavęs Graikijos liaudį ir žadėjęs revoliucinių permainų, pasirodė esąs niekinis.

Žinoma, Tsipras savo poziciją grindė mintimi, kad referendume „ne“ pasakę žmonės nebalsavo už pasitraukimą iš euro zonos. Bet tik naivuolis būtų galėjęs tikėti išlikimu euro zonoje be dešimtmečiams prisiimamo skolų jungo. Nes tai, kas vienija šiuolaikinę Europą, tėra skola ir jai giminiškas kaltės jausmas (vokiečių kalboje skolą ir kaltę sieja tas pats žodis – Schulde), leidžiantis kapitalistinėms institucijoms ir dominuojančioms valstybėms primesti savo galią mažosioms euro zonos šalims. Stebint „troikos“ ir Graikijos derybas neliko jokių iliuzijų – Europos Sąjunga, kurią kadaise bandyta įsivaizduoti kaip rasinius ir klasinius skirtumus naikinančią visuomenių solidarumu grįstą politinę bendriją, dabar tėra finansinė diktatūra, sugebanti dėl euro stabilumo pasmerkti ištisų šalių visuomenes skurdui ir atimti iš jų orumą. Turbūt aišku, kad tokiai diktatūrai puikų pretekstą suteikia mūsų, posovietinio bloko šalių žmonių ir politikų, taip gerbiami finansiniai įsipareigojimai. Slavojus Žižekas ir daugybė kitų nuolat kartoja, jog skola tam ir egzistuoja, kad niekada nebūtų išmokėta, kad sukurtų ir amžiams įtvirtintų Nietzschės išjuoktą hėgelišką opoziciją tarp pono ir vergo. Belieka priminti, kad 92 procentais Graikijai atseikėtų lėšų graikai naudotis negalėjo – jie buvo skirti parazituojantiems bankams, kurie savo ruožtu iš naujo tuos pinigus perskolino savo klientams. Deja, klausimas, kaip tokiomis sąlygomis apskritai gali funkcionuoti ekonomika, kyla tik sau erezijas skleisti leidžiantiems ekonomikos ekspertams – Josephui Stiglitzui, Paului Krugmanui ir keletui kitų…

Dominuojančios euro zonos valstybės ir tarpvalstybinės institucijos, panaudodamos finansinius ir ekonominius svertus, patogiai grįžta į XX amžiaus pradžią, į Pirmuoju pasauliniu karu pasibaigusią imperializmo epochą ir iš savo biurokratinio labirinto koridorių mėgina nurodinėti graikams, kokį kelią jiems rinktis referendume. Prieš referendumą ne vienoje šalyje vyko Graikijos sprendimus palaikančių kairiųjų demonstracijos, bet Tsipro politikos permainos, jo nusigręžimas nuo savosios visuomenės kelia pagieža ir pykčiu varomų kraštutinių dešiniųjų jėgų suvešėjimo pavojų. Dalis kaltės Tsipro sprendimams kris ir tuomet, jei krizė iškels neonacius ir panašias reakcingas jėgas – o juk Varoufakis ir dauguma „Syrizos“ atstovų savo revoliucinę politiką ir suvokė kaip kliūtį kilti reakcingoms nuotaikoms.

Nesu ekonomistas, man nelengva suvokti finansų dinamikos vingrybes. Mane pirmiausiai domina filosofinės ir politinės perspektyvos, kurias atvėrė (turbūt jau metas sakyti – galėjo atverti) Graikijos referendumas. Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo taip ir neišgirdome (nors niekas nežino, kaip bus rytoj), yra toks: ar Graikijos visuomenė yra pasirengusi atsisakyti euro? Tai yra ar pasakyti „ne“ referendume gyventojus paskatino noras bet kokiais būdais atmesti lėšų karpymo politiką – rizikuojant savo pačių gerove, o gal net gyvybe? Toks scenarijus – tai tikras šiuolaikinės biopolitinės tragedijos scenarijus, bet jis būtų leidęs (gal dar leis) atverti duris į radikalią nežinomybę, kuri, negatyvi ar pozityvi bebūtų, negali sukelti daugiau vargo, skurdo, labiau žlugdyti visuomenės orumą nei status quo. Kapitalizmas mus moko rizikuoti savo gerove, o kartais gyvybe – bet kas gali rizikuoti nusikratyti pačiu kapitalizmu, bent jau esamąja jo forma – bankų ir finansinių rinkų diktatūra? Mes matėme, kokią paniką referendumą paskelbusi Graikijos valdžia sukėlė tiek prieš kapitalizmo dogmas drebantiems pasaulio lyderiams, tiek antropomorfizuotoms akcijų rinkoms, tapusioms naujuoju Leviatanu. Į ką galėtų būti atvertos durys? Į visišką kūrybingos destrukcijos chaosą, kuris, deja, paliktas savieigai vestų į greitą žlugimą? Į naują kapitalizmo stadiją, kurioje socializuota ir pačių gamybos jėgų (kiekvieno iš mūsų) kolektyviai kontroliuojama gamyba galėtų nusikratyti finansinio parazito? Į naujas valstybinio, iš viršaus diriguojamo, kapitalizmo dogmas? Greičiausiai – į milijonus eksperimentų, kurių būtinybę sukurtų revoliucinė kasdienybė, kurie kirstųsi tarpusavyje, neleisdami įsigalėti kokiai nors vienai dominuojančiai praktikai, vienai tiesai. Pradedant ne vieną dešimtmetį gyvuojančia socialinių centrų kultūra, lauko virtuvėmis ir nemokamas paslaugas teikiančiomis ligoninėmis ir baigiant Varoufakio pasiūlymu naudoti bitkoiną kaip valiutą. Alternatyvų yra, jos nėra pamirštos ir laukia atitinkamo momento.

Klausimas, kada tas momentas ateis, susijęs su kitu klausimu, kurį laikyčiau tokiu pat esminiu, – ką graikams daryti su savo valdžia? Atsakymas, mano manymu, glūdi politinėje teorijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais vėl susidomėta turbūt prieštaringiausiai vertinamo Renesanso teoretiko Niccolò Machiavelli darbais. Knygą jam skyrė ir tokiu būdu nuo dogmatizmo iš dalies išsivadavo netgi kietasprandis Louis Althusseris. Machiavelli figūra, Althusserio ir daugelio kitų tyrinėtojų nuomone, pagrindžia pozityvios aleatorikos kaip galios strategijos galimybę. Atmesdamas viduramžių moralinius galios diskursus, Machiavelli parodo valdžios nestabilumą, valdovo sėkmę siedamas su galimybe (virtu) pasinaudoti esama padėtimi (fortūna, kurią Althusseris vadina konjunktūra). Iš praktikos kilusią Machiavelli teoriją galime sieti su Graikija, kurioje valdžia nesugebėjo pasinaudoti susidariusia konjunktūra. Ji nesugebėjo sukurti naujos perspektyvos, naujos politinės kalbos, naujų socialinių santykių. Referendumo „ne“ nebuvo leista tapti nuosprendžiu parazitinei finansinio kapitalizmo dinamikai. Galiausiai valdžios sprendimas grįžti po „troikos“ sparnu sudavė smūgį tiems, kuriuos „Syrizos“ iškilimas Graikijoje, „Podemos“ – Ispanijoje ir Škotijos „socialistinis“ nacionalizmas buvo sugundę patikėti išlikusiu nacionalinių valstybių potencialu pasipriešinti globaliam kapitalizmui. Kita vertus, kyla klausimas, ar politinė revoliucija, kuri Graikijoje prasidėjo išrinkus „Syrizą“, neturėtų virsti tuo, kuo ji, tiesą pasakius, buvo kur kas anksčiau – socialine revoliucija? Tikiuosi, kad dabartinė konjunktūra Graikijoje tebėra atvira nenuspėjamiems įvykiams. Negana to – tikiuosi (nors greičiausiai skaudžiai klystu), kad tokią atviros konjunktūros galimybę yra numačiusi pati Graikijos valdžia, atvira savo pačios išlikimo laikinumui, pasiruošusi rizikuoti dėl revoliucinės, pokapitalistinės ateities. Galbūt tai ir yra valdžios virtu, praktinėje situacijoje iškylanti tikroji jos dorybė – būti pasiruošus nusišalinti sudarius visas sąlygas socialinei revoliucijai? Kitu atveju telieka banali, tuojau pat išsigimstanti diktatūra, kubietiškas jos variantas.

Galiausiai kyla etinis klausimas apie pasirinkimą. Ką reiškė graikų referendume pasakytas „ne“? Mano nuomone, yra dvi galimybės suvokti šį „ne“ – ir jos bus svarbios ateityje. Viena vertus, „ne“ gali būti suvokiamas dialektinėje Hegelio savimonės perspektyvoje, kaip kitos galimybės atmetimas. Toks būtų fašistinis, reakcingas „ne“ – izoliuojantis, piktas „ne“ viskam, kas ateina iš kitur, bandymas išdistiliuoti savo tapatybę, grynumą, atsiskiriant nuo visko, kas primesta svetimųjų. Graikijos atveju tai vestų į juodąjį, fašistinį scenarijų, galbūt – tamsių, reakcingų jėgų siautėjimą. Į tokį „ne“ mus bando įstumti Europos valdžia, primesdama mums kaltės, skolos jausmą. Ir visgi yra kitas, radikaliai priešingas ironiko Nietzschės „ne“, kuris gali būti suvokiamas kaip „taip“ – ir šis pozityvus „taip / ne“ sudaro galimybes pozityviai aleatorikai. Referendumo „ne“ gali būti suprastas kaip pozityvi galimybė sutrikdyti rimtį euro zonoje, juoktis į veidus Briuselio draugams tatatavičiams – veidus, kurie slepia jų savininkų baimę netekti kėdės. Toks nyčiškas „ne“ turėtų stiprinti visoje Europoje plintančius prieš lėšų karpymą pasisakančius judėjimus, kurių dalyviai nebenori prieš savo valią būti skolų naštą tempiančiais kupranugariais. Šių judėjimų sėkmė neatsiejama nuo būsimųjų Graikijos visuomenės žingsnių, nuo pozityvaus nepaklusnumo lėšų karpymo planams ir tvarios, nepriklausomos ekonomikos eksperimentų. Taigi, apžvelgus situaciją, telieka džiaugtis vieninteliu dalyku – kad viskas atvira, nenuspėjama ir todėl potencialu.