Šie mokslininkai dar randa jėgų protestams

Spalio 28-osios vidurdienį tursenusieji per sostinės centrą galėjo sau leisti stabtelti mokslinių tyrimų institutų darbuotojų inicijuotame pikete prie Vyriausybės „Šioje šalyje nėra vietos mokslininkams (?)“. Neturėjau kaip ten neužsukti: ši vieta lengvai sutelpa į teritorijos, pasiekiamos per mano oficialią pietų pertrauką, kraštines; būtų išėję kitaip, jei veiksmas būtų vykęs senojoj, nors neseniai restauruotoj, mitinguotojų užuovėjoj tarp Mažvydo bibliotekos kolonų (beje, jos darbuotojai man yra minėję mėginantys iš naujo pritraukti lankytojų – galbūt inovatyvus metodas būtų pasiekti, kad inteligentiškesnių protestų dalyviai rinktųsi jų laiptus?). Formaliai nesu vienas iš mokslininkų, tačiau plačiau žiūrint jaučiuosi seniai gyvenąs giliam jų užnugary: mokslo įstaigose dirba artimiausi ir tolimesni giminaičiai, dalis draugų, o retsykiais ir bendradarbiai, ypač tie, turintys teisę pasirašinėti „dr.“ vietoj „Mr.“, į krepšį savaitgaliais mėtom su LLTI darbuotojais, prisidėjusiais prie renginio, o antradieniais žaisdami „Auksinio proto“ viktorinose kliaujamės pastiprinimu iš VU dėstytojų būrio. Net ir mano feisbuko sraute nemažą dalį sudaro būtent įvairūs į mokslo temas giliau ar ne taip giliai nyrančiųjų pasidalijimai kokiu negirdėtu turiniu – lyg atsidavusių šachtininkų paviršiun siunčiami naujų uolienų mėginukai.

Tai, kad galiausiai akademinio pasaulio gyventojai (tegu ir su sau būdingu subtilumu, bet visgi viešai) susirinks išsisakyti, tikriausiai buvo aišku visiems bent ką nors nutuokiantiems apie jų materialinę padėtį. Visgi atėjęs radau palyginti nedaug žmonių – pailgas būrelis atrodė it išsirikiavęs bendrai nuotraukai su rūstokai už nugarų stūksančiu Kudirka. Iš man pažįstamų veidų dominavo humanitarinių arba socialinių mokslų atstovai; „realiukų“ tepamačiau vieną kitą. „Galbūt gamtos mokslų padėtis geresnė?“ – pagalvojau ir kitą dieną susitikęs su draugais pasiteiravau vieno jų, fizikos daktaro. Iš striuko atsakymo supratau, kad jei iš biudžeto, tai nekas, iš projektų – kiek geriau, tik šiųjų tai būna, tai ne – it žirnelių sovietmečiu; dar vienas pažįstamas „tiksliukas“, paaiškėjo, nebepajėgiąs suderinti kokybiškos doktorantūros su darbu.

Besikalbėdamas su pažįstamais nugirdau per megafoną teiraujantis politikų ir konstatuojant vieną atėjus; sprendžiant iš žiniasklaidos, jų visgi pasirodė keli. Man išeinant minia jau bus išaugusi iki puslankio ir išsidėliojusi plakatus, tačiau labai didelė taip ir netaps. Rašys, kad susirinko apie šimtą žmonių; renginy nešiotoje peticijoje matysiu pasižymėjus per du šimtus. Šiaip ar taip, tai daugiau, nei (anot spaudos) atėjo palaikyti kultūrininkų, čia pat kasusių sniegą sausio mėnesį, ar jaunimo, susirinkusio dėl Darbo kodekso prieš Jonines; beje, ir vieno, ir kito piketo dalyvių atvyko ir į šį mitingą.

Pasirodęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas Rimantas Vaitkus – ir pats buvęs mokslininkas – problemos priežasčių įžvelgė Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmuose. Visgi greta techninio-administracinio pobūdžio klausimo čia galima pamatyti ir politinį. Dar prieš krizę įsipareigojusi mokslininkų atlyginimus pakelti 70 proc. Vyriausybė, kaip nurodo piketo organizatoriai, to nėra padariusi iki šiol; 2017 m. biudžete tam lėšų irgi nenumatyta („šalis [...] atjungia deguonį smegenims“, – bene vaizdingiausiai bėdą įvardins Aušra Maldeikienė) ir protestu tikimasi į tai atkreipti dėmesį. Valdžioje keitėsi politinės jėgos, kainos kilo, užimtumas pūtėsi, tačiau mokslą sunkmetis, regis, prislėgė tik dar labiau: jobless growth (ekonomikos atsigavimas nekuriant darbo vietų), dėl kurio šmėklos nuogąstavo Europos Komisija, čionai, regis, mutavo į savotišką scienceless growth atmainą, graudokai atrodančią tos pačios Komisijos prižiūrimos strategijos „Europa 2020“ fone: vienas iš šios tikslų yra pasiekti bent 3 proc. BVP moksliniams tyrimams ir technologijoms (Research and Development) – Lietuvai nacionalinis tikslas 2020 m. paslaugiai nuleistas iki 1,9 proc., o realiai siekiame 1,01 proc. (šaltinis – 2016 m. Nacionalinė reformų programa). Kaip visa tai atrodo tikrovėje? Kai kurie prisiduria iš žemesnės kvalifikacijos veiklos, kad ir taksisto darbo. Kiti apsikrauna darbais ir supaprastina savo gyvenimą laukdami geresnių laikų – ypač jaunesni, neturintys aukštų laipsnių ir skvarbių pažinčių. „Prausiesi soda ir actu, negeri kavos, neini į koncertą, kiną, barą, kompiuteris ir internetas – prašom bibliotekoje, telefonu nekalbi, rengiesi rūbais iš dvyliktos klasės, keliauji autostopu, vaikai žaidžia šaukštais ir skardinėmis“, – apibendrina Maryja Šupa svetainėje „Sociali sociologija“.

Liberalus pasaulėvaizdis lyg ir kviestų pasirūpinti savimi: nepatinka – eik, kur galėsi užsidirbti (užsieny ar Lietuvoj). Tačiau taip, primo, aplaidžiai galima išsklaidyti visą sinergiją: veiksni akademinė bendruomenė turėtų būti daugiau nei atsitiktinis paskutinių idealistų ir nerandančių, kur daugiau dėtis, mišinys; secundo, į nuostolius nurašomi visi mokslininkui parengti panaudoti resursai – asmeniniai ar mokesčių mokėtojų; tertio, jei jau Lietuva, kaip plačiai tikima, orientuojasi į dinamiškumą ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, iš kur šios paims? Tokios pritraukimas nepigus, subrandinimas užtrunka (dar blogiau, jei nebelikę ir kam to daryt), ir vargu ar jis būtų sėkmingas be dėmesio. Beje, prieš šiuos rinkimus bent kelios partijos – „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija – programose skelbė, kad Švietimo ir mokslo ministeriją sujungtų su Kultūros (kad reikia tai apsvarstyti, paminėjo ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai). Ar trečdalis ministro dėmesio būtų geriau nei pusė, galime nuspręsti kiekvienas savarankiškai.

O kiek menkai finansuojami mokslininkai nudirba? ES strategijos kontekste turbūt nemažai. Anot jos, 2020 m. „reikėtų užtikrinti, kad ne mažiau kaip 40 proc. 30–34 metų asmenų ES turėtų aukštąjį išsilavinimą“. (Lietuva jau 2015 m. pirmavo ES turėdama 56,4 proc.) Tačiau tai, kad mokame rodikliais gražiai atrodyti popieriuje, rezultatą sulyginti su diplomo išdavimu (ar, dar geriau, infrastruktūros sukūrimu), o ne kompleksiniais pokyčiais, po truputį tampa nebe reiškinio varomąja priežastimi, o pasekme.