Paprastas lietuviškas vabalas

Kai vėl suspaudė pūslę ir trečią ar ketvirtą kartą šįvakar pakėliau klozeto dangtį, jis vis dar muistėsi vandenyje. Žalsvas, smulkus, netgi kažkuo mielas – paprastas lietuviškas vabalas mosikavo kojytėmis tarsi mažyčiais irklais ir bandė ištrūkti iš baro klozeto spąstų – išvengti niūrios, garbės net ir paprastam lietuviškam vabalui nedarančios baigties. Palaimingai šlapindamasis stebėjau žaliąjį bičiulį ir net pabandžiau gelbėti. „Kabinkis už čiurkšlės lyno“, – mintyse pasiūliau, nors žinojau, tiksliau – tikėjau, jog baro klozeto skylėje laiką leidžiantis vabalas nemoka lietuvių kalbos.

Tiesą sakant, šis paprastas lietuviškas vabalas man, ką tik pajutusiam palengvėjimą, – vieną maloniausių jausmų, kokį tik junta žmogus, – ėmė atrodyti kažkuo nepaprastas. Niekas, galbūt netgi Dievas (neabejoju, užsiėmęs kur kas malonesniais dalykais), negalėtų tiksliai pasakyti, kiek bakelio nuleidimų, o žvelgiant iš vabalo pozicijų – audringų potvynių, ištvėrė šis vargšas padarėlis. Gal žalias jo kiautas atstoja gelbėjimosi liemenę? Gal iš tiesų vabalas visai ne žalias, o, tarkim, mėlynas? Ar man, eiliniam baro „Odisėja“ tualeto lankytojui, nederėtų šio gyvio išgelbėti? O gal, giliai įspaudus didįjį bakelio mygtuką, suteikti galą jo, pripažinkime, besilengvinantįjį trikdančioms kančioms? Kasdienėms baseino procedūroms?

Vos tik sugalvojau jam vardą – pavadinau jį Styvu, – kažkoks nekantruolis ėmė kumščiais šnekinti tualeto duris. Akivaizdu, man tai labai nepatiko, įžeidė, netgi Styvas, jeigu man nepasirodė, nustojo mosikuoti irklais ir, susitaikęs su paprasto Lietuvos žemėse kilusio vabalo likimu, atidavė vabalo dvasią.

Atsargiai užsisegęs tai, ką privalu, ypač padauginus, – nors aš, mielieji, šįkart nepadauginau, – kruopščiai, kaip pridera, mazgojausi rankas. Klausydamas vis didėjančio triukšmo kitapus durų, svarsčiau, ką Styvas man norėjo pranešti ar galbūt ko pamokyti. Minkydamas sulėtėjusias smegenis samprotavau, gal kas nors didingesnio, simboliško ir universalaus slypi už šio vabalo, dar prieš akimirką besimaudžiusio baro tualete, kaukės? Ir kodėl pavadinau jį Styvu, o ne Stepu ar kokiu Kaziu, kaip vis dėlto būtų kur kas natūraliau?

Samprotavimus nutraukė iš vyrių išlipti nusprendusios, nuo nuobodžių ir vienareikšmiškų įkyruolio šnekų pervargusios durys. Jos, norėtųsi sakyti – sudejavusios, bet tiksliau būtų – nusižiovavusios, atsirėmė į kairėje prie sienos pritvirtintą kriauklę.

– Ką ten tiek darai užsidaręs, sumautas smaukaliau! – mandagiai pasisveikino durininkas.

– Durys nekaltos, kad vabalas žalias. Kam jas laužyti? – stengdamasis išlikti romus, ko, svarbu pridurti, mokiausi nostalgijos nekeliančiais paauglystės metais, aiškiai ir taisyklingai ištariau.

Tuomet ir prasidėjo. Ne, jis netrenkė pirmas, mat tada – šito mokė minėtoji paaugliška patirtis – būtų riesta. Nedelsdamas spyriau dar mano žodžių nesuvirškinusiam, taigi visai nesupratingam nenuoramai į tą vietą, kuri, šventa tiesa, buvo įsitempusi ir laukė kur kas malonesnės akimirkos. Jeigu tėvų genai, Dievo vaizduotės planai ar gandrai lėmė, kad esate vyras, matyt, daugmaž žinote, koks jausmas apėmė pasipiktinusį nenuoramą. Šio jausmo palaužtas (patikėkit, negelbėjo nė krauju keliaujantis alkoholis) įsiveržusysis susirietė ir krito veidu į paprasto lietuviško vabalo lemtį.

Už durų staktos manęs laukė akių jūra, na gerai, norėdamas sukelti įspūdį pasakotojas truputį perdeda, iš tiesų – akių kūdra ar akių bala, tai yra vos keletas reginį stebinčių paraudusių akių (daugelis buvo apkurtinti muzikos ir nieko nė nepastebėjo), kurių turėtojai laikė mane didvyriu, herojumi, neprilygstamu barų kovotoju… čia vėl perdedu, leiskite pasitaisyti: kurių tiesioginiai savininkai laikė mane ereliu, gaidžiu, asilu, žąsinu, pacu, šliužu, o gal dėl ryškiai atsikišusios kupros – kupranugariu (pagaliau juk nesvarbu, kuo jie mane laikė). Šis niekuo dėtas baro „Odisėja“ lankytojų ketvertas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jo nariai žūtbūt turėjo ko nors imtis, nors labiausiai, matyt, norėjo gerai nusimyžti. Tai atlikti, deja, trukdė paprasto lietuviško vabalo lemtį pasitikęs durininkas, taip pat mūsuos paplitęs teisuoliškas būdas – polinkis net mažiausiame chaose įvesti tvarką, paprastai sukeliant kur kas didesnį chaosą.

Dabar norėčiau trumpam stabtelėti, kiek lengvabūdiškai sutrikdyti pasakojimo dinamiką, sumažinti dar tik besimezgantį dramatizmą, atsikvėpti ir bendriausiais bruožais nupiešti šias keturias priešais kvėpuojančias būtybes.

Pirmoji jų – pokerio mėgėjas Mindė, kuriam, jo žodžiais tariant, šiandien nekrito geros kortos. Kažkas, galbūt jo kambariokas, paskolinęs ne vieną šimtinę eurų su nemenkomis palūkanomis, užkeikė visus šešis lošimus ir atsakingai, rafinuotai ir dažniausiai sėkmingai žaidžiantis Mindė kapituliavo. Į „Odisėją“, kur jis gerai pažįstamas barmenų, atslinko tarsi praradęs kalbos dovaną – į skolą maukė bokalą po bokalo, tamsų nefiltruotą po tamsaus nefiltruoto, vapėjo kažką sau po nosimi ir iš pažiūros priminė poetą – čia vėl pagražinu – mėgėją prozininką, įnikusį į sudėtingus ir primityvius, primityvius ir sudėtingus praėjusių metų nobelisto kūrybos braižo apmąstymus.

Antakį ką tik nevalingai sujudinęs Lukas – kaip taikliai Jūs pastebėjote – ypač malonaus ir kultūringo būdo medicinos studentas, į įstaigą užsukęs sukirsti poros bulvinių blynų su svogūnais – šie gi buvo virėjos Gertrūdos, o ir visos baro virtuvės kokybės ženklas. Rytoj Luko laukia paskaitos, įskaitant nuobodųjį dietologijos įvadą, dėstomą stropiai įmitusio, todėl itin reiklaus ir pamažėle konspektus švebeldžiuojančio lektoriaus.

Apie sportininkus kalbėti daug nemėgstu, o ir nesu tikras, – autorius nuo manę slepia, – ką Tomas pasiekė tarptautinio žolės riedulio turnyruose, tad apsiribosiu tik jo apibūdinimu: petingas, ilgakojis, romaus, pilno veido barzdotas jaunuolis, palengva svyruojantis į šalis ir, matyt – autorius pasuoja – nelaukiantis rytojaus varžybų.

Guoliu pažįstamųjų pravardžiuojamą Darių apibūdinti galėtų jo storas kumštis, ką tik neiškentęs šio varginančio, tarp dantų skaitytojui girgždančio pasakojimo ir pabandęs grąžinti mus prie esmės. Esmė ką tik praskriejo visai šalia mano kaktos, taigi, netoli smegenų, kur paprastai ir yra visų esmių vieta. Išvengęs esmės, sušukau: „Durys nekaltos, kad vabalas žalias!!“ ir sprukau šalin – dar kartą pravertė nepamainoma paauglystės patirtis. Tuo tarpu Lukas ėjo apžiūrėti beatsigaunančio tualeto lankytojo (dėl šio geranoriškumo, beje, vėliau gavo į akį), Tomas kantriai stebėjo vyksmą ir ruošėsi įsitraukti, o Mindė, matyt, šiandien nebenorėdamas daugiau nuostolių, įsmuko į atlaisvėjusį moterų tualetą ir mikliu rankos judesiu užsklendė skląstį.

Ar kada nors bandėte nuo ko nors sprukti? Ar bandėte, pavyzdžiui, pabėgti nuo esmės?

Tik lauke prisiminiau, jog pats žiemos įšalas, tai yra be palto, kuris liko šildyti pakabos, atvirame ore būti, švelniai tariant, nemalonu. Bet šis prisiminimas dingtelėjo lyg netaikliai sviesta dartų strėlytė, atsimušusi į sieną ir staigiai kritusi žemyn. Lyg dartų strėlytė į lauką išlėkė Darius, o iš paskos Tomas ir prisikėlęs vakaro eigos kaltininkas.

Kaip jaučiasi bėglys, lėkdamas iš paskutiniųjų, vos gaudydamas kvapą, įtardamas, kad netrukus neteks jėgų, palūš ir sukniubs?

Mokykloje nebuvau geriausias bėgikas. Tiesa, vienuoliktoje klasėje kartą ilgą distanciją įveikiau trečias, taigi simboliniu bronzos medaliu galėčiau pasipuikuoti. Deja, laiko ceremonijoms nebuvo – reikėjo prisiminti kuklius pasiekimus ir juos praktiškai pademonstruoti.

Trys bendri nepažįstamieji – Tomas, Darius (Guolis) ir Džiugas – toks buvo mūsų vakaro staugūno ir, kol kas, labiausiai nukentėjusiojo vardas – vijosi taip, lyg iš mokyklos laikų nešiotųsi mažų mažiausiai sidabrą.

Kaip jaučiasi bėglys, kai galiausiai pasiduoda, sustoja, pasižiūri nustebusiems prisivijusiesiems į akis ir taria, kad ir: „Chebra, kuo aš jums nusikaltaauuu?“ arba „Ėėė, gal baigiam šitą nesąmonę.“ Ką tą akimirką junta prisivijusieji?

Iš paskutiniųjų skuosdamas prisiminiau, kaip fizinio lavinimo mokytojas Romas, kai mes įkyriai prašydavome šiandien leisti tiesiog pamėtyti į krepšį, užuot darius tuos kvailus pratimus ir bėgus alinančius ratus aplink stadioną, keistai šypsodamasis kartodavo: „Atminkit, mokiniai, šie pratimai daromi Jūsų labui!“ Mes tuo metu, o ir dabar, suprantama, netikėjome mokytoju ir manėme, kad jis jaučia pasitenkinimą kankindamas vargšus jaunus kūnus. Pasitenkinimą ir keistą – tokį, kokį gali jausti tik kūno kultūros mokytojas ar viršesnio rango kareivis, – mentalinį malonumą.

Kai viena iš šešių besivejančių rankų čiupo ir nuplėšė skiautę mano megztinio, o antroji sugriebė kaklą, aukštielninkas sausio danguje išvydau būtent besišypsantį mokytoją Romą. Jis sušnabždėjo: „Nagi, dar dešimt atsispaudimų, Stepai“, pridūrė: „Šiandien atrodai kaip boba“ ir ištirpo it snaigė. Beliko mosuoti galūnėmis, siekiant išvengti niūrios, garbės net ir paprastam lietuviškam vabalui nedarančios baigties.