AUŠRA KUNDROTAITĖ

Įmantrus nuobodulys. Vienos kelionės istorija

 

Bet vienišumas ir bendravimas yra
du to paties reiškinio veidai.
 
Maurice Merleau-Ponty, „Kitas ir žmonių pasaulis“

 

Aš dirbu Seimo kanceliarijoje. Kartais, kai mano stalą užgula tiek lapų, kad net K. nesusitvarkytų, išeinu pasivaikščioti. Nors dar ne pietų pertrauka, man niekas nepriekaištauja. Kartais susimąstau, kad galbūt jie net nepastebi, jog išeinu: ant mano darbo stalo tokie gūbriai sąskaitų, sąskaitėlių, segtuvų ir aplankų, kad vargu ar matyti, kas už jų tupi; tad aš nieko dėl to ir nekaltinu: mano manymu, būti nepastebėtam – didžiulė privilegija.

Dažniausiai mano pasirenkamas maršrutas – dešiniuoju parko kraštu tarp gyvatvorių link centrinio mėsos turgaus ir Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčios vingiuojantis takelis. Dešinįjį parko kraštą pasirenku todėl, kad jo gyvatvorės tankesnės, ne taip dailiai apkarpytos kaip kairiajame, arčiau išblizginto prospekto esančiame, krašte. Čia, išskyrus keletą labai įsimylėjusių įsimylėjėlių, nusiteikusių tik myluotis ir nieko aplinkui nematyti, dažniausiai nesutinku nė gyvos dvasios. Ir kai atsiduriu visai netoli turgaus, o jo šurmulys ir šišas pradeda skverbtis pro ausis kaip skerdienos dvokas pro šnerves, mano kūną suvirpina dar didesnis malonumas – būti visų tų garsų ir kvapų apsuptam ir nematomam! Trumpam užsimerkiu ir sugrįžtu į vaikystę, kur stebuklingi apsiaustai slėpdavo nuo piktųjų dvasių išsigandusius berniukus, kur – kaip tvirtindavo mano močiutė– visuomet nugalėdavo gėris. Kai sekmadienį per Pakylėjimą ji timpteldavo mano mažyčio apsiausto kraštelį, kad pagarbiai priklaupčiau, negalėdavau susilaikyti apmaudžiai nesusniaukrojęs jai į ausį: „O kodėl Jėzulis negavo apsiausto?!“ Ir mano akyse susitvenkdavo visą pasaulio neteisybę smerkiančios vaikiškos ašaros. Atsimerkiu ir, susikišęs rankas į apsiausto kišenes, žvelgiu į Nukryžiuotojo bažnyčios bokštus, stypsančius anapus gyvatvorės, kur šurmulys ir skerdienos dvokas, kur neįmanoma būti nematomam.

Paėjėjus dar apie dešimt metrų, gyvatvorėj žioji tarpas, matyt, išdraskytas nekantrių jaunuolių, kad būtų galima iškart, nedarant aplinkkelių, išlįsti į troleibusų stotelę. Tai smagiausia mano savavališko „pasivaikščiojimo“ dalis – kelionė troleibusu! Mat vaikščioti nederamu metu visai šalia kanceliarijos esančiame parke yra viena, o štai palikti miesto centrą ir nukeliauti į kokį tolimą rajoną – tai jau tikras akibrokštas! Ir svarbiausia – likti nepastebėtam. Kelionė troleibusu reikalauja visai kitokių įgūdžių ir priemonių.

Mat troleibusas išties yra be galo įdomi žmonių susibūrimo vieta. Visi, kurie ten yra, iš tikrųjų nenori ten būti. Visų tikslas kažkur kitur, visų mintys jau nuriedėjusios tolyn, o iš paskos, atsilikusios bent puse kvartalo, kratosi tik tuščios galvos. Visi sustingę savo vietose, bet niekur kitur žmogaus siela taip beviltiškai nesiblaško… Esu tikras slėpimosi troleibuse ekspertas. Savo genialų atradimą, beveik prilygstantį stebuklingam vaikystės apsiaustui, padariau maždaug prieš pusmetį, kai vieną iš pirmųjų kartų išdrįsau darbo metu pasišalinti ne tik iš kanceliarijos, bet ir iš paties miesto centro. Šešioliktasis troleibusas nešė mane, nuo adrenalino vos neištiktą stabo, tolyn link nepažįstamo gyvenamojo rajono. Aukšti blokiniai namai kiurksojo abiejose kelio pusėse ir aš laikiausi jų apšepusių balkonų nusitvėręs tarsi girtuoklis butilkos: į kažką susikoncentruoti, aplinkinį foną niveliuoti, ne-ap-si-vem-ti… Turiu prisipažinti – buvau be galo susijaudinęs. Mano nelinkusi išsišokti asmenybė pulsavo kiekviena kūno gysla, rodės, širdis iššoks. Didžiausia baimė buvo susitikti ką nors, kas mane atpažintų. Niekuomet nemėgau pasiaiškinimų. Ir koks paradoksas, kad kaip tik kuklūs žmonės turi nuolatos aiškintis! Išsišokėlis taip pripratęs prie savo marazmų, kad jam nė vaidentis nesivaidena savirefleksijos galimybė. O aš stovėjau rankomis nusitvėręs sėdynės atlošo, akimis – apšepusių balkonų, sustingęs it medinis stabas, bet taip besiblaškančia siela, kad pusė mano minčių vis dar voliojosi ant darbo stalo šalia popiergalių, sąskaitų ir segtuvų, o kita buvo jau seniai nukeliavusi į nepažįstamą rajoną, net ne šio pasaulio kampelį, kur atpažinti galėjai tik Kafkos pilį, Saliamono rūmus ir porą sovietinių kioskų…

Staiga supratau, kad mano galva tuštut tuštutėlė! Man iškart palengvėjo. Apsidairiau. Stebėjau visus tartum koks vabzdys. Tartum musė, nutūpusi ant balandžių apšikto trūliko lango. Stebėjau ir įžūliu žvilgsniu brėžiau aplink save neperregimą mane saugančią siena. Technika buvo genialiai paprasta: kai tik susiduri su kuo nors akimis, privalai primygtinai išlaikyti žvilgsnį, kad jo nuožmumas neleistų kitiems nė akimirkos suabejoti, jog esi išsišokėlis, – privalai toks būti, tuomet jie kažin ko susigėsta, nusisuka ir jau daugiau tavęs nebemato.

Taigi, lipu į šešioliktąjį troleibusą ir važiuoju. Jau seniai manęs nebepykina toks išsišokimas. Rajonas, į kurį keliauju, taip pat daug geriau pažįstamas nei anksčiau. Žinau, kad tenai, visai šalia stotelės, kurioj išlipu, stovi spaudos kioskas. Jame dažniausiai nusiperku tos dienos laikraštį, permetu akimis įvairiausias rubrikas. Smagiausia, kai aptinku žinių apie savo darbovietę: galiu pažvelgti į visas joje verdančias intrigas iš tolimos gyvenamojo rajono perspektyvos. Jaučiuosi pranašus tiek kitų skaitytojų – visgi geriau nusimanau apie ten minimus įvykius, – tiek savo bendradarbių – iš šalies galiu kur kas kritiškiau įvertinti jų atspausdintą būtį – atžvilgiu. Užsirūkau cigaretę – ak, taip, jų taip pat nusiperku kioske – ir šypsausi sau į ūsą; pastarosios dienos kanceliarijoje buvo kupinos nesusipratimų, tad šiandien pakartoti šį ritualą bus kaip niekad malonu.

Troleibusas sausakimšas. Ir ką visi šie žmonės čia veikia? Juk dar ne pietų pertrauka. Be to, tik pirmadienis, tad juolab nevalia tinginiauti. Galvoje sukirba juokinga mintis – gal šiandien Tarptautinė išsišokėlių diena? Ir štai mes visi, išsišokėliai, paslapčia pabėgę iš nykių savo darbo vietų, ridinėjamės tuščiomis galvomis po tuščią miestą. Prunkšteliu. Į mane iš padilbų dėbteli raudonplaukė mergina ir vėl nusisuka. Ar man tik pasivaideno, ar išties jos akyse žybtelėjo nepasitenkinimas ir panieka? Gal mano, kad man juoką sukėlė jos skaitoma knyga? Bet aš juk iš savo aukštybių nė įžlibinti negaliu, ką ji ten skaito! Per visą laiką nuo tada, kai įlipau, išvis tik dabar iš tikro ją pastebiu. Tiesa, ji, matyt, jau sėdėjo čia, ant šitos sėdynės, kurios atlošo laikausi įsikibęs, prieš man įlipant, nes vėliau jokiu būdu nebūtų iki čia prasibrovusi, tačiau tai dar nereiškia, kad jau anksčiau galėjo sukelti man nors menkiausią susidomėjimą, kad mano pasirinkta vieta buvo kas nors daugiau nei aklas sausakimšo troleibuso logikos valdomas atsitiktinumas…

Pajuntu, kaip imu aiškintis. Ne jai, žinoma: mano lūpos taip pat kietai sučiauptos kaip anksčiau, o veidas be menkiausios išraiškos. Tačiau staiga persmelkia nepaaiškinamas kaltės ir gėdos jausmas, mano nepermatoma siena trūkinėja, tarsi raganai burtų lazdele pamojus, o ilgas smėlinės spalvos apsiaustas nė kiek nebeprimena ano iš stebuklingų vaikystės pasakų, tik priverčia dar nejaukiau pasijusti… Mergina demonstratyviai užverčia knygą: žmonių grūdasi vis daugiau, ir kad ir kaip stengčiausi įsiręžęs nugara juos sulaikyti, galiausiai esu prispaudžiamas prie pat jos. Neįvertinusi mano pastangų, ji nė kiek nebesigėdija savo žiaurumo, dėbso į mane atvirai niekinamai, net aplinkiniai pastebi, pradeda šnairuoti ir šnabždėtis. Nebeištveriu. Sutriuškintas ir pažemintas pasišalinu pirmoj pasitaikiusioj stotelėj.

Net nemaniau, kad šiais laikais vis dar esama raganų, kad jos važinėjasi troleibusais ir taikosi nutvert už pakarpos kokį vargšą, apsimetusį išsišokėliu. Skubriu žingsniu traukiu atgalios, jei mano laikrodis nemeluoja, spėsiu prisistatyti darban prieš pat prasidedant pietų pertraukai ir nugramzdinsiu šį nemalonų nutikimą kompoto bei kotletų užmarštin kanceliarijos valgykloje.

O tiesa, jos būta visai gražios. Tos raudonos garbanos… Galėjau justi jų švelnius vingius, kai mano ranka buvo taip arti, įsitvėrusi jos sėdynės atlošo. Jos lūpos taip pat buvo padažytos raudonai, net, rodos, nagai… Skaitė ji kažkokio, iš pavardės sprendžiant, slavų kilmės rašytojo knygą „Natūralus romanas“. Na ir pavadinimas! Matyti, kad ji tikrai buvo į romanus linkusi, patvirkusi merga… Man sustandėja (prakeikta ragana!), o čia kaip tik gyvatvorėj žioji tarpas, tad neriu tiesiai pro jį į pažįstamą centrinio parko dalį, kur galiu pagaliau įveikti savo susijaudinimą…

Vos spėju nusišluostyti rankas vienkartine nosinaite, kurių visuomet nešiojuosi kišenėje, ir pradeda skambinti Nukryžiuotojo bažnyčios varpai, kviesdami kompoto ir kotletų. Taip, kompotas ir kotletai, ir aš dėl nieko nekaltas, aš visuomet maniau, kad būti nepastebėtam – didžiulė privilegija, aš niekuomet netroškau išsišokti… Ir koks paradoksas, kad būtent kuklūs žmonės turi nuolatos aiškintis!

Pažvelgiu į stypsantį už gyvatvorės ir tilindžiuojantį bažnyčios bokštą. Nutilk! Aš nekaltas, kad nieks tau nedavė apsiausto! Susisuku į savąjį, smėlio spalvos, ir nukulniuoju vingiuojančiu takeliu, mandagiai apsimesdamas, kad nepastebiu dviejų įžūlių jaunuolių, prieš akimirką begėdiškai besiglamžiusių ant parko suolelio, o dabar kažin ko įtariai mane stebinčių. Taip, kompotas ir kotletai, ir aš dėl nieko nekaltas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.