Beribė it krikšto malonė meilė

                                                                                                                                                                               Kaziukui

Mintijant apie kai kuriuos tekstus, gimdymo metafora neatrodo nei perspausta, nei banali. Nepaisant visų kultūrinių apdarų – citatų, akivaizdžių ar paslėptų nuorodų, žaidybiškumo, – jie palieka plyšusių audinių, trūkusių kraujagyslių, nudraskytų šašų įspūdį. O kartu jie keistai įtraukia ir gydo, susiuva ir užado, suvysto ir užliūliuoja. Ne, užmiršti nepadeda, bet laimina ilgesį. Šios literatūrinės globos neriboja nei kanonai, nei žanrai, nevaržo nei ovacijos, nei nušvilpimai. Kiekvieną ji ištinka savaip. Ji ištinka. Panašiai pagautą netobulą būtybę Michelio Tournier romano „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“ analizėje gražiai apsakęs Algirdas Julius Greimas: „Subjektas, iš pradžių gulėjęs savo lovoje, keliasi, stojasi tarpduryje, susvyruoja ir yra priverstas atsiremti į staktą: šviesa jį apakina stačią; sukrėstas jis iš sutrikimo pasvyra“ (Algirdas Julius Greimas, Apie netobulumą, iš prancūzų kalbos vertė Saulius Žukas, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 19). Ir kiek tolėliau (p. 20): „Tiesą pasakius, tai tobulybės ilgesys: iš pradžių erdvinės, pasireiškiančios akimirką pajausta „kitos salos“ forma, po to nusidriekusios laiko ašimi, paslėptos netobulumo ekrano, kurį sudaro „jo kasdienių rūpesčių lėkštumas“.“ Atrodo, kad ir Greimas prie tekstų pluša iš tobulybės ilgesio, kaskart pridengdamas perskaitytą prasmę tik dar vienu šydu. Bet kur nuslepiama, galima ir pasislėpti: atsidavusiam skaitytojui – net ir pačiam intelektualiausiam – tekstas pirmiausia yra prieglobstis.

Poreikis ieškoti užuovėjos raštijoje – vėlyvas apreiškimo religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo, zoroastrizmo) vaisius. Per patikimą tarpininką apreikštai žiniai palaipsniui virstant nušviečiančiais, įkvepiančiais, guodžiančiais vienos ar kitos religijos šventųjų raštų žodžiais, bet kartu niekuomet iki galo juose neišsitenkant, asmuo pamažu įpranta patirti tekstą kaip slenkstį į anapus jo plytinčią, sunkiai įgarsinamą ar suvis tylinčią prasmę. Kad ir kokia visa apimanti, ši tyla nekurtina, negaudžia šimtais skirtingomis kryptimis žyrančių reikšmių, neatima žado, veikiau ji yra daug žadanti, prisigėrusi atidaus laukimo, pulsuojanti paslaugumu. Tokia tyla – būtina sąlyga išgirsti erdve ataidintį kito laiką, įkristi į nepelnytai atsivėrusį draugystės šulinį, paliudyti tarp dviejų beįsikūnijantį Trečią. Tai – vaisinga tyla. Kristus, Dievo Sūnus, Įsikūnijęs Žodis, apsigyvena tarp mūsų, kad sutaikintų materiją ir dvasią, surištų jas abipusiam išsipildymui privalomu pakantumo meilėje saitu. Netiesa, kad anapusybėn besižvalgantis asketas niekina kūnišką prigimtį: jis ją myli taip smarkiai, kad trokšta bet kokia kaina nuskaistinti – padaryti vertą tapti išganymo malonės epicentru. Raštiją vertinantis skaitytojas taip pat turėtų būti savotiškai santūrus ir susitvardęs, viena vertus, atsirenkantis reikšmes, kita vertus, nepaverčiantis jų stabu.

Kad požiūris į tekstą galėtų būti santykio su Dievu provaizdis, – žinoma, paika ir turbūt tik į užkietėjusios filologės galvą šauti galinti mintis. Ir vis dėlto tam tikrų, ne taip grubiai bei tiesmukai pateiktų jos atgarsių galima aptikti ir kur kas išmanesniuose mintijimuose. Neminint akivaizdžios ir galiausiai bene kiek perspaustos paralelės tarp Friedricho Nietzschės Dievo mirties ir Roland’o Barthes’o autoriaus mirties idėjų, norėtųsi panagrinėti, mano manymu, subtilesnius ir šiandien aktualesnius Simone’os Weil svarstymus apie mokymąsi apskritai kaip konkretų Dievo valios pažinimą.

Esė „Apmąstymai apie tinkamą mokslo panaudojimą mokykloje Dievo meilei ugdyti“ – esė, kuri turėtų būti kiekvieno pedagogo (beje, visiškai nebūtinai dievoto) privalomų skaitinių sąraše, – Weil kaip niekur kitur įsigilina į dėmesio sutelkimo klausimą. Pradėjusi nuo teiginio, kad „malda – tai dėmesio sukaupimas“ (Simone Weil, Dievo laukimas, iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017, p. 57; toliau cituojant iš šios knygos nurodomas tik puslapis), ji palaipsniui imasi išryškinti dėmesio apskritai galią – numanomą gebėjimą sakralizuoti akiratin pakliuvusį objektą, reiškinį, kitą subjektą. Kadangi susikaupimo ir atidos reikalauja ne tik ruošimasis egzaminui, bet ir vagystė, privalu pabrėžti, kad išskirtine ir nepamainoma antgamtinio dėmesio ypatybe įvardijamas laukimas. (Išties gabus mokinys kur kas panašesnis į elgetą nei į vagį: nors ir jaučia trūkumą, nėra godus, neieško, nesirenka – tik nusižemina ir budi.) Dėmesį Weil apibūdina kaip sustabdytą ir tuščią mintį, atskirtą nuo kitų jau suformuotų ir bet kokio žinojimo foną sudarančių minčių, „pasirengusi[ą] su visa gryna tiesa priimti objektą, kuris į ją įsiskverbs“ (p. 63). Tokio dėmesio priešingybė yra skuba ir dėl jos įvykstanti bei vietos tiesai nepaliekanti klaida.

Tapo įprasta atkreipti dėmesį (ir čia į vieną dūdą, rodos, pučia visi – nuo neoliberaliausių nuomonės formuotojų iki kairuoliškiausių aktyvistų), kad didžiausia už pinigus įgyjama brangenybė – laikas, ir vis dėlto retai kas pastebi paradoksą, jog būtent pinigai ar tiesiog materialinė gerovė dažnai tampa kliūtimi tinkamai tuo laiku pasinaudoti. Nenoriu romantizuoti nei skurdo, nei nelaimės, tačiau taip pat nenoriu giedoti ditirambų mamonai. Neeilinėmis patirtimis ir daiktais pertekusioje kasdienybėje beveik neįmanoma netapti išrankiam ta iškreipta ir apverktina prasme, kai geru imama laikyti tik tai, kas neįprasta ar nebūtina, niekinant visa, kas neišvengiama ar, kitaip tariant, kas padiktuota Dievo valios. Skurdas ir nelaimė suluošina, o perteklius atbukina – tai irgi luošumas, tik išskirtinai dvasiniame lygmenyje. Įsivaizdavimas, kad gali viską ar bent jau daug ką sau leisti, apkartina laukimą – šis ima rodytis mažų mažiausiai absurdiškas, – tad skubos padiktuota klaida – ironijos neišvengsime – tik laiko klausimas. Tiesa, laiko trūkumas taip pat implikuoja skubą, tačiau kartu priverčia apsiriboti būtinybe, kuri, kad ir ne tokiu tobulu pavidalu kaip gamtos dėsniuose, vis dėlto yra arčiau betikslio, dieviško visatos grožio nei savivalė.

Iš tiesų kiekvienas tekstas balansuoja ant būtinybės ir beatodairiškumo ribos – tai savotiškas kiekvieno teksto medžiagų apykaitą reguliuojantis dialektinis fermentas. Šiuo atveju laisva valia ir asmeniniai tikslai taip pat turi savo vietą po saule. Išžvalgyti takelius nepametant kelio – kantrybės ir nuolankumo reikalaujantis darbas. Kasdien prie tekstų plušantieji ir visaip kaip juos knebinėjantieji (rašytojai, vertėjai, redaktoriai, korektoriai) iš patirties žino tūkstančio ir vienos nakties budėjimų vertę. Kartais (tiesą sakant, palyginti dažnai) tam, kad būtų atrastas tinkamas žodis, prireikia ne tik daugybės naktų, bet ir daugybės galvų. Nors konkurencijos principu besivadovaujanti vartotojiška kultūra negali apsieiti be karalaičių, nugalabijus devyngalvį slibiną pasaka taip pat kaipmat pasibaigtų.

Asmeninis tikėjimas svarbus, individualios pastangos būtinos, tačiau tikinčiųjų ir ne tik kasdienybėje Žodis įsikūnija ir yra sutinkamas tik tuomet, kai koks nors asmuo, nepaisant jo savivalės, angažavimosi ir „karjerizmo“, akimirkai prisiderina ir suveikia kaip Mistinio Kristaus Kūno narys. Krikščionys mano, kad tokio savęs paties nepaisančio veikimo sąlyga yra krikštas. Apibūdinamas kaip patepimas, apšvietimas, negendamumo drabužis, atgimdanti maudyklė, antspaudas, krikštas žada, viena vertus, paslėpti – pridengti, panardinti, atgimdyti, – kita vertus, išduoti – apšviesti ir pažymėti. Tiesa, per krikštą krikščionis paslepiamas ne nuo ko kito, o nuo savęs paties, tad pats ir išsiduoda. Tam tikra prasme jis iš tiesų yra nenuovokiausias Žemės padaras: krikščionio sumanumas ne iš šio pasaulio. Apakintas šviesos, jos sukrėstas ir sutrikdytas, jis negali aklai neįtikėti, kad nubudo kitame krante – „kitoje saloje“ – ne savo ir ne šiapusiniame kūne. Ir vis dėlto tvirtinti, kad tai tik fantazijos ir išsigalvojimas, būtų tas pats, kas priekaištauti krikščioniui, jog išgyvenęs metamorfozę jis vis dėlto ne vabalas. (Be to, šūdvabalių juk pasitaiko, tik ši esė ne apie juos.) Paslėptas, bet pažymėtas, jis bus atrastas tik panašių į save, tačiau atpažinęs save viename jis nebesislėps nuo nieko. Mistinis Kristaus Kūnas – tai nuolatos augantis ir besiplečiantis kūnas, nepripažįstantis jokių kliūčių ir sienų, sutrupinantis visa, kas kieta, sutraukantis spygliuotas vielas, darantis viską, kad neužkietintų širdžių ir ištirpdytų ledines. Jei nusižeminsi ir budėsi, jei galvodamas neskubėsi ir lauksi, jis būtinai, nors vienu žodeliu, palydės ir tave.

Viename iš laiškų tėvui Perrinui (katalikų dvasininkui ir Weil draugui, raginusiam ją pasikrikštyti, kartu diskutavusiam įvairiais tikėjimo klausimais), pavadintame „Dvasine autobiografija“, Weil prisipažįsta, kad Mistinio Kristaus Kūno įvaizdis ją vilioja. Kita vertus, itin vertindama žmogaus autonomiškumą, ji negali apsieiti be tam tikrų persergėjimų: „Juk tikrą orumą mums užtikrina ne tai, kad esame kokio nors kūno nariai, nors jis ir būtų mistinis, nors jis ir būtų Kristaus, o tai, kad mums pasiekus tobulumo būklę – kiekvieno iš mūsų pašaukimą – jau ne mes gyvename patys savyje, bet Kristus gyvena mumyse [...]“ (p. 35). Šiame perspėjime galima atpažinti Weil požiūrį į individualumo ir kolektyviškumo santykį apskritai. Buvimas vienu nareliu iš daugelio, tapimas didesnio organizmo dalimi nežalingas individui ir visuomenei tik tuomet, kai individas yra pasiekęs tam tikrą beasmeniškumo laipsnį, t. y. kai tardamas „mes“ jis turi omenyje ne kolektyvinį tam tikros grupės identitetą, o grupių, sąjungų ir sąjūdžių nepaisančią universalią prigimtį. Sutapatinti Mistinį Kristaus Kūną su tam tikrą ideologiją išpažįstančiu ir bendrą tapatybę deklaruojančiu kolektyvu – tai Jį sumaitoti, suplėšyti į gabalėlius ir išsidalinti – iš brangios relikvijos pasigaminti krūvą „sėkmę nešančių“ amuletų. Tokiame kūne nerasi nei mistikos, nei Kristaus, nes religinį jausmą čia galutinai nustelbusi palyginti primityvi socialinė emocija.

Pasauliui vis labiau sekuliarėjant, o Bažnyčiai nesibodint vis aršiau įsitraukti į kultūrinius ir ideologinius karus, rizika religinei bendruomenei nuskursti iki vienaplanio socialinio darinio tik didėja. Weil kėlė nerimą ir iš dalies nuo pasikrikštijimo sulaikė tam tikruose Katalikų Bažnyčios sluoksniuose propaguojamas patriotizmas žemiškajai tėvynei – ne dėl to, kad pats šis jausmas būtų iš esmės nepageidautinas, o dėl to, kad dažnu atveju jis įkvepiamas dangiškosios tėvynės sąskaita, trukdant krikščionybei tapti ne tik galbūt, bet ir iš tiesų katalikiškai, t. y. visuotinei. Kartkartėmis vis realizuojama kitų ir kitokių engimo ar ekskomunikacijos, pritaikant žodelius anathema sit (lot. „tebūnie prakeiktas“), galimybė vertė Weil stoviniuoti ant Bažnyčios slenksčio, nesiryžtant įžengti vidun, bijantis iš paskos užsitrenkiančių durų. Atsiskyrimas ar bent jau atsiribojimas nuo Bažnyčios, deklaruojant solidarumą su kuo nors, kas neva jai nepriklauso, šiandien yra tapęs savotiška mada. Ir vis dėlto sunku atsikratyti įspūdžio, kad čia – visiškai priešingai nei Weil atveju – bendrystės gestas yra lydimas ir iš dalies (ar net visiškai) motyvuojamas savotiško dvasinio aklumo ir bet kokio religinio jausmo atrofijos. (Freudo amžiuje neurozė buvo represuotas seksualumas, o šiandien akis vis labiau bado dvasinio pasaulio nuskurdimas.) Kaip nušviesta Sicilijos saulės pasakė viena mano draugė, „juk galiausiai visi mes suprantame, kad Bažnyčia yra paprasčiausias biznis“. Iš dalies ją suprantu: Bažnyčia kaip socialinis darinys – tai kiekvienam akivaizdi tikrovė. Kad ją realiai pažintum, užtenka gyventi krikščioniškame krašte. O Mistinio Kristaus Kūno patirtis net ir praktikuojančiam katalikui nebūtinai savaime suprantama. Vis dėlto Weil gyvenimas ir tekstai liudija, kad katalikybę įmanu pažinti ne tik „iš vidaus“, ir, rodos, lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs minėtas tam tikra prasme antgamtinis dėmesingumas.

Žmogus turi lavinti dėmesį ne tam, kad vienoje ar kitoje situacijoje tikslingai ir sėkmingai juo pasinaudotų. Pasak Weil, nei užduoties pobūdis, nei jos įvykdymo rezultatas jokios lemiamos reikšmės neturi. Svarbu vien pati vis atsikartojanti pastanga ir ją lydintis tiesos troškimas, mat „[k]aip tik troškimo vaidmuo mokantis padeda pasirengti dvasiniam gyvenimui“ (p. 62). Paradoksalu, bet kuo labiau esame įtikėję savo teisumu (o taip nutinka visuomet, kai manome žinantys kokį nors teisingą atsakymą), tuo lengvesne sąžine griebiamės neteisybės: tikslas pateisina priemones. Vien tiesos troškimu persisunkęs dėmesys, nesuinteresuotas jokiu konkrečiu atsakymu, turi galią naikinti blogį mumyse ir pasaulyje – vien nuolankumas nesibodi Dievo valios: „Netgi jei dėmesio pastangos iš pažiūros būtų bergždžios metų metus, vieną dieną šviesa, tiesiogiai proporcinga šioms pastangoms, užlies sielą“ (p. 59). (Taip nuskaidrėja diena iš dienos Šventojo Rašto besiklausančios, ne tiek ką nors suprasti, kiek deramai Dievą garbinti tetrokštančios beraštės senutės.) Pasak Weil, „[š]itaip mąstant, bet kuris mokyklinis pratimas panašus į sakramentą“ (p. 63).

Esė „Numanomos Dievo meilės formos“ Weil atkreipia dėmesį į keletą reiškinių, kurie, jos manymu, pasižymi į bažnytinį sakramentą panašia ar net išties jam prilygstančia galia. Artimo meilė ir pasaulio grožis yra persisunkę Dievu ne mažiau nei religinės apeigos, o jeigu pastarosioms trūksta tyrumo – galbūt net daugiau (p. 122). Išmaldos davimas gali virsti Šventąja Komunija, o žvilgsnis – krikštyti. Kai nelaimėlis ne perkamas geru darbu, bet apdovanojamas pusiausvyrą tarp nelygių jėgų atkuriančiu, antgamtiniu teisingumu, įvyksta stebuklas: jam tarsi iš molio nulipdytam Adomui – inertiškam ir pasyviam daiktui, kokiu jį buvo pavertusi nelaimė, – įkvepiama gyvybė. Sakramento slėpinys – slėpiningas, bet realus sąlytis su Dievu – čia pasirodo nusimetęs simbolio ir apeigos rūbą. Tai, viena vertus, daro jį betarpiškesnį ir plačiau prieinamą, kita vertus, sunkiau pastebimą ir, reikia pripažinti, menkiau (nes rečiau) vertinamą, o tai, žinoma, negali neapriboti jo įgalinančio veikimo, nebent manome, kad galia niekaip nesusijusi su sąmoningu apsisprendimu. Nors sakramentas yra malonė, jam priimti būtinas sutikimas. Tiesa, kai dėl amžiaus, ligos ar nuodėmės sutikimui stinga protinių ar dvasinių gebėjimų (o taip ir Bažnyčioje nutinka labai dažnai), verta prisiminti, kad malonė taip pat remiasi gailestingumu.

Geranoriškai išryškindama už Bažnyčios ribų nusidriekiančius Išganymo kelius, Weil sėja viltį ir atmeta neviltį – rūšiavimą į vertus ir nevertus. O tai, kad jos pačios nepasikrikštijimas ir kartais itin griežta Bažnyčios kritika neturėjo nieko bendro su nepakantumu ir nemeile, bet išties buvo asmeninio pašaukimo bei intelektualinio sąžiningumo klausimas, geriausiai paliudija primygtinis prašymas, kad brolis būtinai pakrikštytų paskutiniais Weil gyvenimo metais gimusią savo dukrelę.

●

Prieš dešimtmetį vienas žmogus papasakojo man nedidelį ir iš pirmo žvilgsnio itin kasdienišką epizodą iš savo vaikystės, kuris vis dėlto labai mane sujaudino ir įsirėžė atmintin. (Kad įvykis iš tiesų buvo neeilinis, liudija ne tik man padarytas įspūdis, bet ir žmogui išlikęs poreikis po šitiek laiko – buvo praėję geri dvidešimt metų – apie jį papasakoti.)

Ką tik mokslo metus pradėjusių septynmečių išvyka į paplūdimį. Kurtinantis klegesys, smėlėti tarpupirščiai ir ant sulankstomo stalo išrikiuoti mamų kruopščiai ryte suruošti sumuštiniai. Kas dūksta, kas gano debesis, kas užsimojęs prieš auklėtojų valią prasmukti vandenin, bent iki kelių. Likęs vienas ir, rodos, laikinai visų pamirštas mūsų protagonistas, itin guvaus proto berniukas (bent taip nesiliauja tėvams tvirtinęs jo mokytojas), nusliūkina prie stalo ir atsainia ranka stumteli vieną sumuštinį smėlėton pražūtin. Dar kiek laiko ir startas valgyti duotas – ašarų pakalnė čia pat. Bet ne. Pastebėjęs, kas nutiko, kitas vaikas nedvejodamas pasiūlo nukentėjusiajam pusę savo davinio. Jokios tragedijos, draugystė triumfuoja. Tačiau: „Oi, kaip man suskaudo“, – tarstelėjo visažinis pasakotojas, dar ir šiandien prislėgtas to smėlio širdyje.

Nežinau, ar įmanu nugyventi gyvenimą nepatyrus blogio – nesusidūrus su kito žiaurumu ar savo niekšyste, ar abiem. Nežinau, ar įmanoma pasirengti nelaimei. Vis dėlto Weil tekstai man yra vieni iš tų, kurie apniukus dangui tampa prieglobsčiu, kurie kartą ištikę vis nesiliauja dovanoję maloningą beatodairiško saugumo iliuziją, šiandien tokią būtiną, kad vis norisi tais tekstais it stebuklingais apsiaustais ar neperšaunamomis liemenėmis visus ir visas apdalinti.

P. S. Brangus Kaziuk, imdamasi šios esė nesitikėjau visko tiek į vieną krūvą primalti. Tikiuosi, labai neprailgo ir nors kas įkrito širdin. Kita vertus, gal taip bent iš dalies pavyko perteikti savo apmąstymus apie visa apimančią, visur prasiskverbiančią krikšto malonę ir priminti apie besąlygišką (žinau, žinau – kartais taip neatrodo, todėl ir manau, kad reikia priminimo) motinos meilę. Telaimina tave Dievulis. Bučkis, mama.