Iš apstybės širdies
Kažin, ar todėl, kad nebesuka galvos, ar kaip tik dėl to, kad šioji susisukusi, bet ir kurčiam aišku, jog močiutėlės bažnyčioje linkusios poteriauti pusbalsiu ar bent pašnibždomis. Pasibaigus mišioms, kai vargonai nutyla it apsemti, o dauguma pasisotinusiųjų pasipila į gatvę, ausysna ima smelktis slopus švilpčiojimas bei duslus šnypščiojimas, ir jei vienur kitur nematytum maldingai krutinamų lūpų, galva kaipmat pritvinktų klastingų minčių, – ko gero, nė nepastebėtum, kaip, užuot puolusi ant kelių ir susitelkusi, imtumeisi dairytis tarp klauptų ko iš pasalų besirangančio.
Kai klebonui paraginus – „kad ponas Dievas niekada neliktų vienas“ – užsirašei kartą per savaitę valandėlę adoruoti, nesumojai, kad susitelkti neleis ne tik galvoje tykančios mintys, bet ir ponia Carmen – tą pačią valandėlę „pasimatymui su Jėzuliu“ išsirinkusi drauginga senbuvė. Netrukus ne tik sužinojai, kada paskutinį kartą senutė skiepijosi nuo kovido bei kodėl anūkėliai atsilanko tik tėvų papirkti, bet ir pati gavai progą pasiaiškinti, kas čia per keistas vardas („Ašla?! Oška?..“) ir iš kur (bei kokiu tikslu!) su tokiais atsidanginama.
Paprastai ponia Carmen punktualumu tave aplenkdavo, bet tądien vėlavo – turbūt nepastebėjusi, kad jau buvai įsitaisiusi suole priešais, pridususi ir garsiai šnopuodama susmuko už nugaros. Nors puikiai žinojai, kad senutė ne iš tų, kurios kuklintųsi balsiai reikšti mintis, pirmą kartą girdėjai ją kreipiantis ne į kitą davatką ar kurį šventakuprį, o į Jį: „Ajai, vargšeli tu mano, vienuli, be manęs… jau jau… aš jau čia, jau čia…“
Tą antradienį, bene pirmą kartą po prieš kelerius metus įvykusio atsivertimo, iš tiesų, vadinasi – iš širdies, pasimeldei. Ir tai nutiko ne nepaisant ponios Carmen – tai nutiko jos dėka.
Tik vėliau, pagaliau paėmusi į rankas seniai ant naktinio stalelio gulėjusį Ericho Frommo „Meilės meną“, sučiuopei, kas tąkart šitaip širdin caktelėjo.
Meilė it kokia dūšia be vietos gali įsišaknyti įvairiausiais pavidalais, kurių vienas yra Dievo meilė. Nors veikiau esti kiek kitaip: broliška, artimo, erotinė, Dievo – tai vis išsišaknijimai, o įsikerojama visada į tą patį, širdies, dirvožemį. Nesuprasi Dievo meilės neperpratęs Jį šlovinančios širdies.
Po savus dirvonus teklumpinėdama buvai pažinusi ne meilę, o vergystę, ne tuoktuves, o savinaiką. Nieks kits čia nekalts. Netalkininkavusi negi mokėsi arti ir akėti? Tingi širdis meilei negrabi.
Nors bažnyčioje maldininkų netrūko, ponia Carmen neabejojo, kad be jos Dievas buvo vargšas. Apleistas Dievas. Ponia Carmen buvo nepakeičiama ir tai žinojo bei, svarbiausia, tuo savo žinojimu pasitikėjo. Pavėlavusi ji nesiteisino kaip tarnaitė, bet guodė lyg motina. It vėluotų pasiimti iš mokyklos, – pagalvojai.
Likai dėkinga (ir skolinga) poniai Carmen ne tik už tai, kad įkvėpė iš širdies, vadinasi – su meile, pasimelsti, ne tik už adoracijos talkoje išpurentą širdį, bet ir už tai, kad vėliau skaitydama Frommo mintijimus jau turėjai gatavą pavyzdį, kaip ten ta meilė įgalina.
Dabar paprastai adoruoji ketvirtadieniais ir ponios Carmen nebesutinki. Iki jos pasitikėjimo Dievo meile ir išsiilgimu tavęs dar laukia tolimas kelias, bet bent turi orientyrą. Gali paliudyti – Visagalio meilė virsta visagale.
Prie krikščionybės, be kitų sunkiau permanomų dalykų, tave iš naujo patraukė suopratis, kad krikščionybė yra apstybės religija, iki pašaknių persmelkta meilei būdingo paradoksalumo: kuo daugiau duodi – tuo daugiau turi. Jei tau trūksta laiko, aukok laiką ir gausi jo su kaupu, – kažkaip taip savo autobiografijoje liudija socialinė aktyvistė, katalikų darbininkų judėjimo įkūrėja Dorothy Day. Krikščioniškas Dievas – ne koks rafinuotas sadomazochistas, o per kraštus besiliejančios malonės versmė. Kristus yra toks turtingas, kad gali dovanoti save iki paskutinio lašo, mat šis yra tas, kuris net kapo akmenį pratašo, ir nebėra mirties karalijos.
