Atiduoti balsą ar neatiduoti?
Visaip įkalbinėja, vilioja, įtarčiau, net klastingai, apgaulingai; pinigų, valgių, gėrimų, koncertų (o tikėjausi, juk nemažai metų pratino) nesiūlė, tik žodinės atakos: „Atiduok balsą ir laimingai, viskuo aprūpintas gyvensi.“ Tačiau netekti balso blogiau, nei prarasti turtą. Balsas neįkainojama vertybė: kalbėti, dainuoti, ginčytis, apkalbėti, meluoti, gražbyliauti. Atidavęs balsą tapsiu nebylus, priklausomas. Susirinkę mano, kitų piliečių balsus balsų valdovai taps ypač balsingi, galingi, tikėčiau (ak, viltie), protingi. Vis dėlto abejoju, ar jie susitvarkys su manuoju išlavintu balsu, ar sugebės tinkamu tonu, stiprumu, tikslumu prabilti, padainuoti šėtonišką ariją: „Vien tik turtai valdo jus…“ Apie aistrą pinigams, priklausomybę valdyti ir panašius gundymus. Arba: „Pinigai vien valdo jus…“ Gudragalviai, iškaulys piliečių balsus, surinks savivaldybės chorą, balsų prisigraibstęs vyriausiasis dirigentas paruoš gaidas ir, sustygavus, suderinus orkestrą, nuskambės išmintingos, balsingos dainos, nuaidės, nuoš pavilniais pats protingiausias, veikliausias sostinės choras, panemuniais, panevėžiais, pavenčiais – sambūriai mažesnių savivaldybių chorų. O mes klausysime ir plosime, kiti tylės. Ir Lietuvos radijas skleidžia: „Atiduok balsą“, ir baigta. Žmogiška ir suprantama. Bebalsė tauta atimtais ar gražiuoju atiduotais balsais, tapusi minia, vien mirksės ir viskam pritars. Ką daugiau bebalsiai galėtų? Telaukti kitų rinkimų, pasveikus atgauti balsus, labiau pasibranginti ir pigiai neatiduoti. Ne, balso praradimas manęs nežavi, aš balso neatiduosiu. Pats dainuosiu.