Badyba

Vaigirdo Kofy nuotrauka

Lietuvai išsilaisvinus, o labiausia prasivėrus naujam tūkstantmečiui, plačiai išplito netradicinė tapyba, kurią tiksliau tiktų pavadinti – badyba. Žmogiškosios odos badyba. Kūniškoji. Džiugina vaikščiojantys paveikslai, ne tiktai – šokantys, žaidžiantys, tvirtybe, nepriklausomybe kvėpuojantys judrieji paveikslai. Iš pradžių – tamsūs, juodi, melsvi, vėliau vis margiau ir margiau spalvina odinę drobę, kailį. Jaudina driežiukai, kaišiojantys uodegytes iš merginų apykaklių, ant juosmens šokantys ar blauzdomis sliuogiantys, kulkšnimis šliaužiantys, gurneliais besiraitantys gyvačiukai. Kibiai prilipę ant riešų sūpuojasi drugeliai, laumžirgiai mėgsta pečius, pilvus, peteliškių debesėliai nutūpę kaklus, ausis, liemenis apsivijusi ornamentuota augalija; dailūs žiedai, kvepiantys šviežia, jauna, išprausta oda, nupurkšta viliojančiais kvepalais, o kartais ir prakaitu. Grėsmingiau po odą urzgia, trepsi vyrų prisijaukinti tigrai, panteros, liūtai, krokodilai, šimpanzės, gorilos, drambliai, šuoliuoja nartūs žirgai. Žiojasi mitiniai drakonai, lietuviški slibinai, taikosi nuodingom uodegom

Vaigirdo Kofy nuotrauka

skorpionai, kirsti pakyla kobros, šiepiasi vilkai, strikinėja žavūs kiškučiai, ritinėjasi kačiukai, skrenda panteros, gepardai, uodegomis braukia laputės ir dar gausybė gyvūnėlių glaudžiai nugulę apynuogius kūnus. Gyvūnai mėgstami, jais pasipuošiama. Naujausias įspūdis – 3D piešiniai: plasnojantys gyviausi drugiai, kiaurai odą, raumenis brendančios meškos pėdos, nagai. Ak, tai tik mažos bėdos. Tačiau neteko nei matyti, nei girdėti, kad žvėreliai, vabzdžiai ir visi gyvūnėliai išsibadytų, pieštųsi sau žmones: linksmas ilgakases, grakščiakojes ir trumpakases merginas, rūsčius supermeniškus vyrukus. Gal ir nesimatytų pro kailį, šerius, plunksnas, tačiau plaukus ir visa kita galėtų išskutinėti, iškramtyti aštriais dantimis, iltimis, dygliais išbadyti, nagais išakėti, plunksnas išpešioti. Išdidūs lakstytų po girias, pievas, dykumas, paupiais. Galėtų. Bet ar žvėreliams, paukščiukams to reikia, ar jie norėtų? Kulkom, arbaletų strėlėm paženklinti, sužeisti, jei dar gali – pabėga, nukauti – krinta į gaivią, rasotą žolę ir paskiausią mirties agonijos akimirką pasilenkusio su šautuvu ir peiliu medžioklio sprande dar išvysta besišiepiantį baisingą drakoną ar savą girios gentainį, net patį žvėrių karalių.