Beveik tolerantiška pasaka
Gyveno kartą mergaitė stebuklingo, nepakartojamo grožio Lietuvos kampelio – Nidos vardu. Gyveno, kaip ir visi (visos), bet ne, ne kaip visos. Ji labai mėgo megzti, tačiau jos mezginiai nebuvo tradiciniai, nes tikrų virbalų jinai privengė, bijojo. Nida baiminosi visokių aštrių daiktų – smingančių, smeigiančių, duriančių, ji nepažinojo tikrų virbalų. Jinai mezgė įstabaus grožio, kartais trūkčiojančius, velniaižin kur prasidedančius ir kur pasislepiančius žodinius raštus. Tuose raštuose nebuvo tradicinių lietuviškų, baltiškų, indoeuropietiškų simbolių – žvaigždučių, kryžiukų, saulės ženklų-svastikučių (vien pamačius ar išgirdus apie pastarąjį ženklą, jos nugara nušiurpdavo ir mintys pasišiaušdavo lyg Nidos kopų nugairinta žolė ar krūmokšniai). Mergaitės Nidos raštuose pynėsi sudėtingų filosofinių apmąstymų, tarptautinio ir vietinio išminties meilės stiliaus, neaprėpiamo ilgio, neaiškių spalvų minčių siūlai.
Ryto Jurgelio piešinys
Mūsų pasakos herojė turėjo ir keistokų savitumų (kartais save net įsivaizduodavo vyru, paskiau vėl moterimi). Šiaip ji buvo sveika, nesirgo jokiomis baisiomis ligomis (apie kurias ne visi mėgsta garsiai šnekėti), išskyrus tą keistą žodinį mezgimą (arba audimą). Mūsų pasakos Nida dar labai bijojo agresyvių (ar bent jos mintyse), marširuojančių gatvėmis jaunuolių, kuriuos ji su pasidygėjimu vadindavo fašistais (bent taip įsivaizdavo).
Kadangi Nida bijodavo aštrių, duriančių, smailių daiktų – adatų, vinių, peilių, durklų, virbalų (todėl ir megzdavo žodžiais), ji mėgo artimiau draugauti su panašiomis į ją moterimis. Ir su viena puikiai sutardavo. Gyveno kaip ir šeima. Tačiau (o jos šiaip buvo sveikos, išskyrus nenuspėjamą sielą) norėjo turėti ir vaikų. Didžiausiu galvos skausmu virsdavo paieškos, iš kur, kaip ir su kuo… Išvargindavo ir netradicinis žodinis mezgimas (gal audimas). Dviejų moterų šeima ne šeima – be vaikų nesaldu. Viešumoje gailėdavo našlaičių ar ne visai sveikų vaikučių, nes moterų prigimtis išties buvo geraširdiška, bet svajodavo apie savo sveikai krykštaujantį vaikutį. Ir dvi moterys sumąstė – reikia susidraugauti su fašistuojančiu (taip pasidrąsindamos vadindavo) patriotu, su vienu dailiu, išlakiai nuaugusiu, madingai nusiskutusiu jaunuoliu (dėl pastarojo heteroseksualumo abejonių niekam nekilo). Pirmiausia panoro išsiaiškinti, ar plačiai įsisiautėjęs jo sieloj fašizmas.
Ir galiausiai paaiškėjo, kad nėra tas velnias patriotas vardu Nemunas jau toks baisus, nei jis fašistas (moterys vis rečiau jį taip vadino), nei nacistas – tiktai kiečiausias ir švelniausias lietuvis (o gausybę raštų Nida buvo numezgusi apie siaubūnus patriotus nacionalistus). Dvi moterys savo tikslų neatskleisdamos vis pasvajodavo apie protingą, savą vaikutį. Gal metus jos slapčia, paskiau ir viešiau susitikinėjo su fašistu (taip jos dar įsivaizdavo). O kaip priešą pažins artimai su juo nedraugavusios?
Po truputį, diena po dienos, lašas po lašo tarp dviejų moterų kilo pavydas dėl vienintelio vyro. Nida, būdama atkaklesnė ir tvirtesnė žodžiais, nuginčijo, nustelbė savo artimą draugę Neringą, ir anoji išpyškėjo. Nida liko viena akis į akį su vis dar baisingai atrodančiu fašistu, kuris net ant kaklo buvo pasikabinęs svastiką (oi, saulės ženklą), išsitatuiravęs dar vieną svastiką ant krūtinės, Vyčio simbolį ant dešiniojo peties ir Gedimino stulpų ženklą – ant kairiojo, bet dviejų jaunuolių širdys šilo, nugalėjo natūrali, nuo amžių amžinųjų Aukščiausiojo užprogramuota moters ir vyro artuma, vis labiau virstanti natūralia glauduma. Nebereikėjo Nidai sapnuoti apie dirbtinį apvaisinimą nei ieškoti tų laboratorijų, pasikliovė Dievo natūralios visagalybės laboratorija. Nebetraukė ir įsikibus parankės vaikščioti su drauge. Nida vis labiau suvokė, kad jos prigimtis moteriška, ji yra sveika, normali, išgražėjusi moteris (gatvėje atsisukdavo aistringų vyrų akys). Iš jos žodinių raštų dingo fašistų, nacionalistų tamsios, niūrios spalvos. Nida jau nebevengė, nebijojo aštrių, smailių, duriančių daiktų, atvirkščiai – juos pamėgo. Nidai net prabudo, sudygo jos baltiškos, lietuviškos genties ilgai dirbtinai užspausti patriotiškumo daigai. Ji pradėjo lankyti folklorinį ansamblį, dainuoti senovines ir patriotines dainas. Nida kartą iškepė veganišką tortą, o jį beauštantį ant palangės gerokai apkramtė katinukas ir vėliau viena akim apako ir apšlubo, todėl Nida ir Nemunas, nenorėdami sugadinti sveikatos, niekada daugiau nebandė kepti ir valgyti veganiško torto. Nida pamėgo važinėti ir troleibusu, nes patriotas Nemunas įtikinamai išaiškino, kad troleibuso ūsai tikrai nepanašūs į nacių įkūrėjo ūsus.
Jiems gimė sveikas, su abiem akim, su abiem rankom, kojom, tačiau tik viena nosimi vaikutis. Sūnelį pavadino mielu tykiai srovenančio Nevėžio vardu.
Ir jųdviejų natūrali šeima tapo pavyzdžiu visiems dar besiblaškantiems, besikankinantiems dėl savo tapatybės jauniems lietuvaičiams. Nida ir Nemunas, jų smalsutis Nevėžiukas (vaikutis ypač mėgo visureigį su lietuviška vėliavyte) ilgai ir laimingai gyveno Lietuvoje (jiems niekad nekilo minčių išvažiuoti svetur). Jie visada didžiavosi savo Tėvyne, dora tradicine šeima.
Komentarai / 16
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Irgi pasaka. Apie labai netolerantišką mergaitę.
Gyveno mergaitė. Graži ir gera. Kaip ir visos, tikriausiai. Ir labai teisinga idealistė. Nebijojo nei fašistų, nei virbalų. Tačiau bijojo visko, kas buvo netradiciška ir netobula – labai negražių žmonių, piktų, agresyvių, kitaip nenormalių… Bijojo prisigėrusių ir apsirūkiusių. Tikriausiai būtų bijojusi ir narkomanų, bet tokio žodžio ilgai nežinojo… Bijojo ir be kojų, be rankų, be akių – ir žmonių, ir kačiukų kieme. Bijojo šizofrenikų ir psichopatų, bijojo maniakų ir kišenvagių. Tiksliau bijojo visko, ko negali pakeisti ir kas kelia grėsmę gėriui ir grožiui pasaulyje.
Kokia netolerantiška mergaitė!
Bet tokia gera, teisinga ir graži! Paslaugi, gerai mokėsi, pavyzdingai elgėsi, mylėjo mamą, tėtį ir močiutę, svajojo padaryti pasauliui daug gerų darbų. Vienas iš jų – tapti šalies vadove, finansuoti mokslą, kad jie išrastų stebuklingus būdus, kaip “pataisyti” visus netobulus – išvalyti iš žmogaus agresyvumo geną, išrasti piliules nuo pykčio, vaistus nuo priklausomybių, įsiūti žmogui stebuklingą driežo geną, kad ataugtų rankos ir kojos. Ir akys – kam trūksta…
Taigi, dirbo mergaitė gražiu lietuvišku vardu Voverė savo fantazijose nuo pat mažens – statė tobulą pasaulį. Bet kadangi tai buvo gūdžiais 80-90-aisiais metais, ji nežinojo žodžio “netolerantiškas” ir džiaugėsi savo sukurtu idealiu gyvenimu širdyje ir galvoje.
Ir niekada jai į galvą nešovė mintis, kad gali mylėti ne vyrą. Ar ne vieną vyrą. Ji svajojo, kad būtinai susiras sau vyrą – vienintelį ir nepakartojamą, kuris ją labai labai mylės. Jie turės vaikų ir gyvens – graži tradicinė šeima. Oi, ji tokio išsireiškimo – tradicinė šeima – taip pat nežinojo…
Mergaitė užaugo. Dar labiau išgražėjo. Įstojo į Universitetą. Ėmė aplink suktis piršliai…
Bet mergaitė norėjo tobulo gyvenimo – pirma mokslai, tik paskui vestuvės. Ar gali būti kitaip??? Kokia netolerantiška skubėjimui ir gyvenimui ne pagal taisykles mergaitė!!!
Kas buvo toliau? Netrukus sužinosime.
Pasakos apie Netolerantišką mergaitę tęsinys.
Kaip gi klostėsi netolerantiškiausios pasaulyje mergaitės gyvenimas?
Baigė mergaitė mokslus. Atėjo laikas dirbti, kurti šeimą, gimdyti vaikus. Gamta šaukė, sparnai skleidėsi. Vaikščiojo kaip ant padėklo padėta ideali nuotaka, puiki būsima šeimos siela, namų ugnis, 3 kertės, pasiaukojimo įsikūnijimas…
Bet kur gi tas – vienintelis ir nepakartojamas šeimos galva? Medžiotojas, mamuto nešėjas, malkų židiniui kapotojas, mylinčiomis akimis ir kilniais siekiais širdyje???
Kasdien ji nušluodavo takelį į tvarkingus namus, kur buvo jauku ir šilta, ant stalo degė žvakė ir kvepėjo naminiu pyragu.
Kadangi ji nebijojo virbalų, tai laisvu laiku mezgė – ir mažas kojinytes būsimiems vaikams ir dideles – būsimam vyrui.
Joje nebuvo nei lašo pykčio, pavydo apraiškų, isterijos ir kitokių “blogos” būsimos žmonos apraiškų.
Bet VYRO vis nebuvo. Prie durų rikiavosi visokie “ne tokie, kaip visi” – be vieno ar be kito šulo – tai šizofreniški, tai alkoholikai, tai paranoiški maniakai, bedarbiai, benamiai ar besieliai… Vienus ji iškart gindavo, kitus mėgino sušildyti ir nuprausti – gal nors į žmogų, kaip varlę pabučiavus – atvirs, mat jį galai jau tą princą… Neatvirto. Nei vienas.
Apsižiūrėjo Voverė, kad aplinkui visos draugės jau seniai šeimas sukūrusios, vaikus susigimdžiusios – pavydas paėmė. Pas vieną lėkė – pasimokyti, kaip vyrą gauti, sutiko namie verkiančią – vyras muša… Pas kitą lėkė – pasimokyti, užtiko su meilužiu lovoje, pas trečią lėkė – vyras seniai jau pas kitą išėjęs, draugė sėdi ir taurėje sielvartą skandina… Ketvirta lyg ir laiminga – vyras gražus, gerai uždirba, jos neskriaudžia, vaikus myli… Bet kad nežino, kada ta laime džiaugtis – vyras grįžta namo tik labanaktis vaikams pasakyti… “Kaip man liūdna, užsuk dažniau…” – kvietė draugė. Mergaitė užsuko – vieną kartą, kitą… Netrukus ten kaip auklė, guodėja, padėjėja buvo, 3 kertes laikė, o draugė po pusmečio antrą kartą ištekėjo…
Užsidarė mergaitė savo namuose nuo viso pasaulio – kuo toliau tuo mažiau tolerantiška jam buvo. O dar su laiku blogybių, netobulybių sąrašą papildė tokie vengtini tipai, apie kuriuos nebuvo nuo gimimo girdėjusi, bet atėjus naujiems laikams griaudė visi tv kanalai, rašė spauda – tai narkomanai, toksikomanai, pedofilai, zoofilai, ekshibionistai, gėjai, nacionalistai, šovinistai, “pižonai”, politikai – ir kiti vengtini vyrai. Potencionalių vyrų vis mažėjo. O ir iš vis ji jų niekaip sutikti negalėjo. Pusė Lietuvos buvo bjaurūs statybininkai grubiomis rankomis ir amžinai su kvapu, kitas ketvirtadalis – visi tie iš blogojo sąrašo, o likusieji – emigravo…
Ką daryt???
/Pasakos apie netolerantišką mergaitę tęsinys. II dalis
Ką daryti?
Mergaitė gražiu lietuvišku vardu Voverė vis tikėjo, kad jai pasiseks – stebėjo pasaulį, mokėsi gyventi jame tokiame, koks jis yra. Ėmė gailėtis bekojų kačiukų, vaikų invalido vežimėlyje, nebebijojo nusikeikusių ar griežčiau savo nuomonę išsakančių. Nustojo teisti netobulus. Po ilgų savianalizių, nusprendė, kad tai ji čia netobula tobulame pasaulyje ir ėmė save tobulinti – vis dažniau nusipirkdavo alaus po darbo, kalbėdama su draugais nusikeikdavo, parduotuvėje aprėkdavo kokią naglą bobutę eilėje, darbe pasiųsdavo toliau paslaugos prašantį (tai yra ją išnaudojantį!) kolegą, kuris jos paslaugos dėka uždirbs daugiau pinigų, o ji nebeturės laiko savo darbams. O ačiū ar pasakys?????
Kuo jis buvo arčiau “pasaulietiškojo” vaizdo, tuo “normalesni” vyrai šalia jos rikiavosi – ir gražesni, ir turtingesni, ir gana protingi. Jie svaigo nuo jos laikas nuo laiko iškeliamų isterijų, emocijų protrūkio, jie gelbėjo ją, kai, padauginusi alaus ir kvatodama vidury baro, apsimesdavo, kad nežino, kurioje musėje išėjimas – juk vyrams taip patinka būti GELBĖTOJAIS! Ji apsiverkdavo, kai nuleisdavo automobilio padangą ir ką gi – išsirikiuodavo eilė norinčių padėti! TIKRŲ VYRŲ DŽENTELMENŲ!
Ji daugiau niekada neėmė nei plaktuko, nei atsuktuvo į rankas, niekada nenešė sunkių krepšių – aplink visuomet buvo pasirengusių išgelbėti!
Tačiau vakarais, likusi viena, mergaitė verkdavo. Gailiai ir ilgai. Ją pykino nuo to iliuzijų pasaulio. Jai buvo bjauru vaidinti menką ir silpną vištelę. Jai bjauru buvo nuo tų aplink žemam startui į lovą pasiruošusių Heraklių…
Ir vieną dieną ji sutiko JĄ…
JI ilgai šluostė Voverės ašaras ir pasakojo apie kitokį pasaulį, kuriame ji galinti būti savimi – gera, gražia, o svarbiausia – LAIMINGA moterimi! Ir jai nereikia prieš nieką apsimetinėti. Ir nieko vaidinti. Nes ji pati ypatingiausia ir mieliausia būtybė pasaulyje – maža gera mergaitė Voverytė, nusipelniusi meilės ir įvertinimo…
Meilė neklausia vardo ir tavo tolerancijos lygio! Meilė nepaiso, kokius tortus kepi ir kokius kačiukus augini. Ir nebūtina bijoti virbalų ar dar ko nors, kad sutiktum ją – Meilę!
Ir negana to – kiekvienas, kuris drįsta tyčiotis iš MEILĖS, vieną dieną bus už tai nubaustas. Tokie gyvenimo dėsniai. O ne tokie, kokius mes susikuriame savo galvoje.
PABAIGA
Apie mane ir mano bendravardes…kažkodėl vėl pakvipo “pampersais”. negi šita tauta niekada net nepamėgins iš jų išaugti? dėl tolerancijos- ar verta pavydėti “naujiesiems Lietuviams” ar “naujiesiems rusams”?- ar tai aštuonių vaikų motinai, gyvenančiai su dviem vyrais…
tęsinys: Dostojevskis- geras rašytojas.
Delfio komentatoriai tampa “Šiaurės Atėnų” autoriais? Gal net pats blogeris Zeppelinas pagerbė savo vizitu?
Kitą kartą galima sutaupyt honorarą: perkelti popular wisdom įžvalgas apie mergaites, kurioms reikia “tikro vyro”, tiesiai iš ten. Tik reikia suspėti per dešimt dienų – paskui kūriniai ištrinami.
O juk be vyro niekaip neapsieisite, lesbės.
betgi jūsų niekas neklausia, kokia jūsų seksualinė orientacija…ir iš viso- ne apie tai kalba…gal jūs geriau ta delfį skaitykit…
Žinai, geriau skaityti delfį, negu jūsų kvailas pasakas apie „dvi mamytes“. Nelabai aš ir gilinausi į tas jūsų pasakas. Apskritai jokios tokios „orientacijos“ net būti negali, yra arba vyras, arba moteris. Normalūs, sveiki žmonės nei klausia, nei kalba apie savo „orientaciją“, – kam kalbėti apie tai, kas ir taip savaime aišku? Jei psichologiškai – tai jūsų vadinamoji „orientacija“ yra gili neapykanta sau, užslėpta pasąmonėje. Valykitės pasąmonę, geriausiai malda, ir nereiks jokių „dviejų mamyčių“ ar „tėvelių“.
būtent tą ir darykit. Dostojevskis- geras rašytojas. Jį ir skaitykit. gal tada ką nors ir suprasit. aš pasakoms turiu mažai laiko.
Gal ir man, ir kitiems praverstų, bet dėl visai kitų dalykų nei jums.
kai kuriems rašymas yra profesija. o ką jums skaityti, ar žiūrėti galite pasirinkti patys. o gal jus kas pririšo prie kompiuterio ir verčia skaityti įvairius tekstus? tada man jūsų nuoširdžiai gaila…
O man gaila žmonių, kad tokie kaip jūs neterštų erdvės. Ir apskritai eik žinai kur, ko pristojai?
Būtų malonu, kad ši kažkokia nida. liautųsi čia apsimetinėti NV.
įdomu, kas pristojo?