Labirintas

Štai girdime iš senovinio gramofono (tikiuos, toks pavadinimas) per parodos atidarymą Dainiaus Liškevičiaus paleistą senovinę muzikytę – tai, pasak autoriaus, jo staigmena žiūrovams – tikriausiai lengvas įvedimas į labirinto erdvę – ir kartu leidimas visiems atsipūsti – atsipalaiduoti prieš žengiant į kažin kokią erdvę, kuri suteikia galimybę pasiklysti, nerasti išėjimo – ir aš stoviu apsupta pažįstamų ir nepažįstamų menininkų, susirinkusių, kad patektų į fiktyvią kūrinio erdvę, ir mąstau apie meno prasmę – jaučiuos mene įstrigusi lyg pačiam labirinte ir nesuprantu, ką jame veikiu – rodos, patenku į vis atsikartojančius tunelius, verčiančius klaidžioti prasmėse ir amžinai nerasti atsakymo.

 

O Liškevičius dar kartą užsibrėžęs sukurti kažką gigantiško, monolitiško, istoriško – štai Nacionalinėje dailės galerijoje konkuruodamas su pačiu visuomeniniu pastatu (nacionaliniu dailės muziejumi) – buvo įrengęs savo paties muziejų – „fiktyvi erdvė, supinanti jo asmeninių patirčių ir daiktų erdvę su istoriniais įvykiais, eksponuojant viską taip, tarsi tai būtų tapatu – nebebūtų skirties tarp vidaus ir išorės, asmeninės ir visuotinės istorijos – lyg pati laiko medžiaga viską verstų kažkokiu vienu ženklų srautu, nebeatskiriant, kas tikra, o kas išgalvota“ – tąkart rašiau. O dabar, galvoju, „labirintas“ taip pat fiktyvi, bet kultūriškai svarbią reikšmę turinti sąvoka – kilusi greičiausiai iš antikos laikų – bent jau pamenu labirinte kalėjusį Minotaurą ir Ariadnės siūlą, kuris padėjo Tesėjui išeiti iš Labirinto – mąstau, kad ir iš meno labirinto, kuriame įstrigome, greičiausiai galėtų išvesti tik kokia deivė ar mūza – iš mąstymo labirinto išvesti į pasaulį be sąvokų, į realybę, kurioje nebereikia meno, nes visur regi patį grožio šaltinį – ir užtenka to, kad nereikia klaidžioti koridoriais, kurių galo nematyt – o matai prieš save erdvę, tikrą erdvę – –

 

Na, o jei vis dėlto esame labirinte – kalime labirinte – tada mums reikia ir meno. Štai Dainius sukūrė labirintą, kuriame, stebėdami meno kūrinius, galbūt bent jau užmirštame, kad jame esame. Nors dabar riba tarp meno ir nemeno nebeaiški – paprastai menas, ypač toks kaip Dainiaus, nurodo ne patį meną, bet „tikrovę“ – nes štai eksponuojami jo rinkti daiktai – vėl savotiškas muziejus, o daiktai – tai nuoroda į tam tikrą laikotarpį – padedama už stiklo pati tikrovė tampa mitiška, parodanti, kad laikas daiktus verčia relikvijom, eksponatais, kažkuo nebesusijusiu su buitimi, persikeliančiu į atminties sferą – jie tampa formomis, tačiau už stiklo – taigi kažkuo neapčiuopiamu, nepaliečiamu, nebepanaudojamu. Kaip ir pati epocha (atrodo, kad daiktai iš sovietmečio) – uždaryta, užkonservuota tuose daiktuose, įsigėrusi į jų atomus ir molekules, kurianti jose valstybes ir laiką, praėjusio laiko labirintą.

 

Vis vien, kad ir kiek gali žiūrėti ar tyrinėti, – stipriausią poveikį daro pats labirintas, ir būtent – per parodos atidarymą – kai visi menininkai ir menininkų draugai suplūdo apžiūrėti kūrinio – tai yra tapti paties kūrinio dalimi – pasiklysti painiose kūrinio reikšmėse – visi sutiko – kad perėjimai tarp erdvių priminė veidrodžius – nes žmonės eidami vieni kitus tarytum atspindėjo – o susitikę prie kūrinių stebėjo, nieko nekomentavo.

Vis dėlto, kartoju, daug įdomiau, negu stebėti kūrinio eksponatus, kad ir kiek daug menininkas mąstė apie jų sudėliojimo tvarką ir reikšmes, buvo būti labirinte ir susidurti su pažįstamais – nepažįstamais veidais – labirinto sienoms amžiams įrašant laikinus pokalbius.

 

„Laba diena!“ – tariau savo buvusiam dėstytojui visų sričių menininkui Gintarui Makarevičiui.

„Laba laba, kaip sekasi?“

„Gerai, va vėl studijuoju tapybos magistrantūroje ir niekaip nesuprantu, ką aš ten veikiu, nebenoriu būt menininkė.“

„Tai ir nebūk menininkė. Būk tapytoja. Aš va irgi dabar tapau, bus paroda už metų.“

 

Į pokalbį įsitraukia ir menininkė Jurga Barilaitė, o vėliau iš abstrakčios pokalbių erdvės, kuri mus nukelia tai į akademiją, tai yra sodą, kuriame tapo Gintaras, tai į ateities galerijas – vėl atsiduriam čia ir dabar – vis dėlto tam pačiam labirinte.

 

Stebiu aukštą stiklinį ovalą, kuriame vienas ant kito rikiuojas kažin kokie dariniai – net nežinau, kas tai yra. Gražu.

 

„O sveikas, sveikas, Jonai“, – sutinku dar vieną pažįstamą. „Štai imk knygą“, – tiesiu jam „Bhagavadgytą“. Jis bando palte surasti auką už knygą, tačiau iš kišenių jam byra tik įvairiausi varžtai, popiergaliai ir kiti keisti dariniai – stoviu ir galvoju – juk iš jo kišenių turinio taip pat būtų galima padaryti parodą – visus tuos varžtus, popiergalius ir tušinukus sudėti kaip muziejinėj erdvėj už stiklo – viskas labai labai autentiška.

 

Taip vienoje iš labirinto erdvių atsiverčiu paskaityti: „Tie, kurie žinojimo apšviestomis akimis regi skirtumą tarp kūno ir jį pažįstančio subjekto, taip pat žino, kaip išsivaduoti iš materialios gamtos vergijos, pasiekia aukščiausią tikslą.“

 

Aš dar tokio žinojimo neturiu. Aš net nežinau, kaip išeiti iš labirinto – tariami veidrodžiai mane sąlygoja ir aš vis dar galvoju, kad esu „menininkė“.

 

Dainiaus Liškevičiaus labirinto vaizdinys – tarsi savo paties susikurti tuneliai ir mąstymo takai, kuriuose mintys kaupiasi lyg daiktai, kuriuos gaila išmesti. Todėl jie padedami už stiklo, kad jais dar galėtų kas nors pasigrožėti, kad jie, būdami beprasmiški, vis dėlto dar pabūtų menu. Kito pateisinimo jiems kaip ir nėra – kitaip jie dūluoja tamsoje ir jų forma yra užmirštama.

 

Gal kurti skatina baimė išnykti?.. – spėlioju toliau nagrinėdama meno prasmės klausimą. O juk palikti po savęs gali nebent vaikus arba savo paties vardą – o mūsų ego toks didelis, kad kažką palikti būtinai reikia. Jei, žinoma, vis dar galvoji, kad tavo vardas tikrai yra tavo. – –

 

– – –

 

Kitą dieną į labirintą ateinu viena. Staiga atsiduriu intymioje akistatoje su daiktais. Kurie už stiklo. Bet jie tikri. Jie tikrai žavūs. Atsimenu Rilkės elegijas – „daiktus sakyk. Ir stovės jis apstulbęs“ – angelui siūloma vardinti daiktus. Ir aš įsivaizduoju, kad į šią parodą reikėtų pakviesti angelus. Bet užtenka ir mūsų – apstulbstam ir mes pamatę visas tas praeito laiko relikvijas.

Knygelė su užrašu „Rojus“, palmė, kriauklė, išpiešta lėkštė, kaspinas, plunksna, baltas kankorėžis, rašalinė, paveiksliukas su Adomu ir Ieva, akmuo, diskas lyg nuo diskotekų gaublio su spalvotais ovalais, žaislinio kareivėlio dydžio moteris ant kvadratinio stačiakampio, kalnų žemėlapis, keraminio indo su palmėmis nuolauža, kareivėlis – bandau išvardinti angelui viename iš kambarių už stiklo surikiuotus daiktus.

Ir visi šie daiktai žmogaus trapumo idėjos fone – štai perskaitau knygelėje „apie parodą“, kad kalnų nuotraukos su raudonu brūkšneliu nužymi alpinisto mirtį.

Labirinte prisėdu paskaityti knygelės. Sėdžiu ir galvoju, kad gal kas papriekaištautų, jog išvis rašau ne apie parodą, o apie kažkokius savo subjektyvius išgyvenimus, bet pirmame puslapyje atsivertusi pamatau žodžius „atsitiktiniai procesai“ – ir – „pirmą šios sekos elementą man pakišo atsitiktinumas“, ir suvokiu, kad pats mano užėjimas į parodą yra tarsi pačios parodos, paties kūrinio dalis, tik niekas to nežino – juk į parodos atidarymą patekau netikėtai – taip pat netikėtai iškart paskui sutikau gatvėje Jurgą Tumasonytę, o kitą dieną, kai prisėdau rašyti, nors dar nežinojau, apie ką rašysiu apskritai, gavau Jurgos prašymą parašyti apie parodą. Vis dėlto čia matau kažką neatsitiktinio. Sako, nieko nėra atsitiktinio, todėl atsitiktiniai procesai, ko gero, yra išimtis.

Kas norėjo, kad aprašyčiau parodą, kad lyg po veidrodžių karalystę vaikščiočiau kažkieno meno kūrinio viduje ir kituose, kurie atėjo patekti į kūrinio vidų ir tapti kūrinio dalimi, matyčiau savo pačios atvaizdus?

Tikriausiai angelai.

 

Skaitau knygelę. Ji parašyta kitų autorių sakiniais, tačiau vienas po kito surašyti ir paimti iš skirtingų dalių jie sudaro darnų tekstą. Tai tokia postmoderni strategija – kitų tekstais rašyti, kitų daiktais kurti. Taip išeina, kad pats esi stebėtojas. Daugiau tyli. Tylėdamas kalbi. Atveri savo stebėjimo kalbą.

 

„Tačiau aš norėčiau kiekvieną daiktą, su kuriuo susiduriu – laikyti vertybe, kaip ir patį gyvenimą. Juk viskas, su kuo susiliečiu – ir yra mano gyvenimas – gyvenimas, kurį sudaro ryšiai, energijos tekėjimas tarp manęs ir tos esybės, su kuria aš bendrauju. Nuolat kintamoje visatoje šis procesas be paliovos ir mano tikslas yra dalyvauti šiuose ryšiuose.“ Tekstas iš knygelės, citata iš „Dzen“ – skaitau ir, rodos, viską pradedu suprasti – kodėl atėjau į labirintą, kodėl sutikau tuos žmones. Kodėl paskui atėjau viena susigrąžinti ryšio su daiktais, kodėl angelai atėjo, bet jų nemačiau. – –

 

Tada dar atsiminiau, kaip atlikinėdama „pedagoginę“ praktiką Čiurlionio menų gimnazijoje (aprašas apie ją „Šiaurės Atėnų“ II.21 numery) – įsigudrinau stebėti Dainiaus Liškevičiaus vedamas piešimo pamokas – ir „padėti jam jas vesti“ – visa tai buvo ir performansas, ir pats savaime kūrinys, tik to niekas nežinojo, išskyrus mane.

Dainius yra geras mokytojas.