Kaukazo išlaisvintas. Orientacijos suvaržytas
Moteris, tikriausiai, moteris – tai riba.
Gaga Nachucrišvili
Kartais atrodo, kad Gruzija – ideali vieta vyriškosios lyties atvykėliui peržengti savo heteroseksualumo ribas. Pietų Kaukazo šalies vyrai vaikšto susikibę už parankių, sveikindamiesi bučiuoja į žandus, o Tbilisio pasilinksminimo įstaigose paprastai trūksta merginų. Tačiau visa tai tik išbandymas neišsigryninusio ar potencialaus gėjaus turisto atidumui, įžvalgumui. Patikrinimas šiauriečiui ir vakariečiui, ar neatvyko į šalį turėdamas paviršutiniškų žinių apie pietiečių vyrijos kūniškus įpročius. Šiaip ar taip, tikrasis nukentėjusysis – aš, niekuo dėtas jaunuolis švelniais, minkštais lietuviškais žandukais. Kone kasdien pusę mano veido nunešdavo nors ir šilti, tačiau vis tiek patiniškai galingi pakštelėjimai, švitrinį popierių primenančios gruziniškos barzdos. Po serijos tokių procedūrų pradedi tiesiogine šio žodžio prasme žiaukčioti. Net lūpų pūslelinė, užuot kankinusi, tampa puikiu pasiteisinimu, apsaugos skydu nuo bučinių. Moterų išlepintam atėjūnui iš Pribaltikos pranyksta bet kokie kaprizingi ketinimai kada nors smalsaujant išbandyti ir savo giminę. Net ir visiškai persisotinus priešinga lytimi ar senatvėje.
Autoriaus nuotrauka
Neapsisprendusiems, užsislėpusiems Gruzijos homoseksualams ši lipšnaus fizinio kontaktavimo kultūra iš dalies tinka. Išmokę suvaldyti, užmaskuoti erekciją, jie gali saugiai ir nesukeldami įtarimų bent jau prislopinti alkį lytėti vyrą. Kam tokia veidmainystė? Na, lyginant su panašiu paradu Tbilisyje, Lietuvos homoseksualų eitynės tėra ramus vakaro pasivaikščiojimas su jorkšyru. Todėl gėjų gruzinų saugumo prioritetas turbūt nėra lytiškai plintančių ligų prevencija. Visgi slapstytis ar įsimaišyti į besibučiuojančių ir besiglaustančių vyrų minią, matyt, sekasi neblogai. Pavyzdžiui, Herkaus Kunčiaus tekste „Kaukazo belaisvis. Gruzijos dienoraštis“ žodis „pederastai“ išlenda tik autoriui kalbant apie Tbilisio madų savaitę ir „Euroviziją“. Šiaip jau homoseksualiniai santykiai sunkiai atsiejami nuo gyvenimo nelaisvėje – instinktai įkalinimo įstaigoje paprastai nepaiso vienodos lyties kūnų nepatogumo tiems instinktams įgyvendinti. Tai lyg ir turėtų patvirtinti tikrais faktais paremta Archilo Kavtaradzės 2013-ųjų drama „Koma“, kurioje atvirai vaizduojamas Gruzijos įkalinimo įstaigų prižiūrėtojų žiaurumas, teisėsaugos sistemos ydos. Tačiau režisierius ties šiomis zonos aktualijomis ir apsistoja. Kalėjimo personalo iškankintiems nuteistiesiems tarsi nebelieka nei jėgų, nei ūpo vienas kitam. Tenykščio homoseksualumo paieškas pratęsia ir studentė iš Vokietijos Anna (kartais atrodo, kad Gruzijoje ne tik visos vietinės merginos, bet ir užsienietės – Annos). Ivanė Džavachišvilio Tbilisio valstybiniame universitete kartu lankėme nacionalizmo paskaitas. Dėstytojas Davidas fašistų ar šovinistų nerengia, bet nagrinėja tautos kristalizavimąsi (mėgstamiausias Davido žodis) į valstybę ir šio darinio išlaikymą. Vieną paskaitą, analizuodami Lloydo Kramerio rašinį, diskutavome, ar seksualinės mažumos su nacionalizmu priešinamos dėl keliamos grėsmės tautos reprodukcijai. Sutarėme, kad, liberalėjant visuomenei, homoseksualams suteikiant vis daugiau galimybių, neišvengiamai keičiasi padėtis ir moterų teisių srityje, o išsilavinusios, aktyvios, palankias sąlygas siekti karjeros turinčios moterys gimdo rečiau. Taigi, gėjai – atpirkimo ožys (Gruzijoje norisi sakyti „atpirkimo avis“). Šioms problemoms imli Anna paprašė Davido pakomentuoti gandus apie Mtkvario upe plaukiojusį „gėjų laivą“ – kilnojamąją orgijų vietą įtakingiems šalies žydriesiems. Dėstytojas legendą paneigė taip sukeldamas įtarimų dėl savo paties priklausymo spalvingajai įgulai.
Jei jau prakalbome apie seksualinių mažumų pėdsakus laivuose, tai derėtų neužmiršti ir traukinių. Naktinės kelionės į Batumį metu į mūsų (lietuvių, lenkų ir slovakės) kupė įsiprašė trys automobilius pardavinėjantys gruzinai. Regis, buvo ir ketvirtas, bet jis, įsikibęs tik turėklo, tarsi kosmonautas nesvarumo sąlygomis blaškėsi po vagono koridorių. Automobilių mums nereikėjo, tačiau bendrakeleivių atsineštiems naminiams keksiukams ir vynui atsispirti negalėjome. Būdami svečiai jų šalyje, patys nelaikėme trijulės savo kupė svečiais, todėl mikliais, nepastebimais judesiais paslėpėme savo gėrimų atsargas. Prasidėjo tradiciniai tostai už Gruziją, Lietuvą, Lenkiją ir… Slovėniją. Pasirodo, įkaušusiems gruzinams rusų kalba ne taip jau lengva paaiškinti, kodėl Slovakija nėra Balkanuose. Raginimų išgerti už ką nors technika vis sudėtingėjo, kol galų gale atėjo laikas rankų kryžiavimui ir bučiniams. Giga, stambus gruzinas, staiga grėsmingai atsistojo ir įdėmiai nužvelgė nedidukę studentę iš Lietuvos. Matyt, prisiminęs, kad su moterimi tokie reikšmingi ritualai neatlikinėjami, pasisuko į šių žodžių autoriaus pusę. Kaukaziečio žvilgsniui apibūdinti labiausiai tiktų frazė „pikta meilė“. Gigos galūnė negrabiai apsivijo maniškę ir padariusi lankstą pakėlė vienkartinį puoduką prie jo burnos. Tada ta burna ir jos prieangiai nušveitė mano veidą. O gal prieš gurkšnį. Viską pamenu kaip per miglą, tarsi traukinyje į Hogvartsą mane būtų bučiavęs pats Azkabano sargybinis – psichas. Tuo svečių antplūdis nesiliovė. Iš gretimos kupė neužmiegančių draugų pasiųstas mūsų raminti atvyko jaunas vokietis. Atgal negrįžo. Galbūt, sprendžiant iš tolesnių įvykių, jo užduotis ir buvo infiltruotis į lietuvių, lenkų ir slovakės kompaniją prisidengus triukšmo slopinimo misija.
Kitą dieną Batumyje sutikome kelis iš sunkiai bluostą sudėjusių traukinio kaimynų, kurie, pasirodo, ne tik vokiečiai, bet ir belgas su amerikiečiu. Jie važinėjo riedlentėmis, sakėsi iš Irano per Kaukazą keliaujantys į Turkiją, o kažkuri iš mūsų grupės merginų neišlaikė savo telefono numerio paslaptyje. Vėlai vakare mūsų kompanijos sudėtis buvo visiškai nukraujavusi lenkų atžvilgiu, o tai reiškė, kad likau vienintelis vaikinas tarp keturių merginų. Man, kaip tada atrodė, į pagalbą atskubėjo jau minėti keli vokiečiai, prancūzakalbis belgas ir niujorkietis. Sėdome į taksi ir patraukėme į vieną iš nedaugelio spalio naktį veikiančių barų. Tiesą pasakius, užsieniečiais mažai domėjausi, nes buvau užsiėmęs bulgarų kilmės slovake Barbora. Ji vis skundėsi, kad Slovakijoje ar Bulgarijoje vardas Barbora neretai siejamas su žodžiu „barbaras“. Aš nebūdamas laukinis, be abejo, papasakojau istoriją apie Barborą Radvilaitę, legendinį jos palaikų gabenimą į Lietuvą ir pasiūliau slovakei nuo šiol kildintis iš gražuolės didikės. Tarsi Žygimantas Augustas buvau pasiryžęs lydėti Barboros kūną į jos poilsio vietą. Aišku, gyvą ar bent jau nepadauginusį alkoholio. Deja, netrukus atsidūrėme ne tik skirtinguose taksi, bet ir traukinio kaimynų išsinuomotame būste Juodosios jūros kurorto priemiestyje. Nors vakariečiai antrą kartą dosniai sumokėjo už transportą, jų apartamentuose išbuvome vos dešimt ar penkiolika minučių. Tada maniau, kad išvykstame dėl to, jog merginos nejaukiai pasijuto užsieniečių būryje, o aš toli gražu nepriminiau galinčio užtikrinti jų saugumą. Visgi ryte paaiškėjo, kad panelės veikiau saugojo mane, nes tarp keliautojų ir riedlentininkų buvo gėjų. Atmintis talžė mane vaizdiniais. Pasidarė aišku, kodėl, atvažiavus į svečius, amerikietis išgerti atnešė tik man. Po velnių, ko buvo tame gėrime? Suskaičiavau kiekvieną sulauktą paplekšnojimą per petį, apkabinimą, įbestą žvilgsnį, komplimentą. Bendramokslės, nenorėdamos manęs traumuoti, taip iki galo ir neįvardijo, kurie iš tų dviejų naktų bendrakeleivių buvo žydri. Galbūt visi. Kai nėra pagrindo, visus aplink (net ir save) įtarinėju homoseksualumu, tačiau kai mano Trakams iš tiesų grasina koks nors kryžiuotis, priešgėjinė žvalgyba nustoja veikti. Kuo čia dėti Trakai? Na, senosios Lietuvos sostinės pavadinimas skamba beveik taip pat kaip žodis „užpakalis“ gruzinų kalba.
Fizinis artumas neišvengiamas ir Tbilisio autobusuose. Jei ne prailginta ratų bazė ir kelerios durelės, dydžiu jie nelabai skirtųsi nuo vadinamųjų maršrutkių. Dažnai į šią viešojo transporto priemonę tiesiogine šio žodžio prasme šiaip ne taip įkiši vieną koją. Laimei, gailestingas vairuotojas neleidžia antrai galūnei vilktis asfaltu ir durelėmis spusteli tave vidun. Kol išlipi, jau būni prisigėręs visų sostinės rajonų ir kelių priemiesčių gyventojų dvelksmo, prisilietęs prie įvairiausio stangrumo kūnų, švelniausių ir šiurkščiausių audinių, nugairintas intensyviausių šnopavimų. Žmona gruzinė įtartinai vėlai iš darbo grįžusio vyro, matyt, net neapuosto – nuo jo ir taip trenkia puse Tbilisio moterų. Gruzijoje gyvenau rudenį ir žiemą, tad smalsu, kokia kvapų ir kitų kūno išskyrų pasiūla būtų mane pasitikusi šiltuoju metų laiku. Keista, bet šie betarpišką kontaktą su žmonėmis siūlantys autobusai pagaminti Ukrainoje – susiskaldžiusioje šalyje. Gruzinams atitolti vienam nuo kito negresia. Laidinis telefonas universiteto išnuomotame bute Mgaloblišvilio gatvėje bent kartą per dieną (neperdedu) sučirkšdavo nuo supainiotų skambučių. Gal Gruzijoje trūksta skaitmenų skirtingiems telefono numeriams sudaryti? Gal prieš mus ten gyvenę mainų studentai į visas puses dalino buto kontaktus? Veikiausiai kaltas gruziniškas junkumas. Štai H. Kunčius rašo, kad Nacionalinės muzikos centre Agmašenebelio gatvėje koncertas vėlavo 20 minučių, tačiau klausytojai vis vien nesuspėjo pasisveikinti, išsibučiuoti, pasitapšnoti ar bičiuliškai susišūkauti. Apsakymus kuriantis mano bendraamžis Mirianas visgi sako, kad jo tautiečių lipšnumas – paviršutinis, netikras kaip ir žegnojimasis vos išvydus cerkvę ar katedrą (net pravažiuojant autobusu ar vairuojant taksi). Ir išties – koks nepatikimas dalykas yra rankos. Ištikus nelaimei, veikiausiai nepadės nei tavo lytėti žmonės, nei religinė institucija, kuriai tomis rankomis siuntei sutartinius ženklus.
Moteriškumas Gruzijoje taip pat ne visada atrodo natūralus ir grynas. Kalbu ne tik apie paplitusį nekaltybės atkūrimą operacijos būdu. Aštrūs veido bruožai ir monumentinė nosis irgi nėra jau tokie absoliučiai dominuojantys, nejaukūs ar užgožiantys apvalesnes kūno dalis. Bėda ta, kad sprangi gruzinų kalba ir dažnai skardžiabalsės jos vartotojos skamba agresyviai netgi tada, kai tau beriami meilūs žodžiai. Užsienio arba kūno kalba įsitikinus, kad prieš tave tikrai mergina, vis vien sunku nesutrikti, kai iš susijaudinimo gruzinė pradeda leisti šiurkščius, lietuviui sunkiai ištariamus garsus. O kalnuotos šalys kvailiems poetams dar atrodo moteriškos… Nenoriu tarsi Nietzsche lyginti moterų su karvėmis, tačiau man moteriškumas labiau asocijuojasi su pienu. Deja, šis parduotuvėje randamas baltas skystis Gruzijoje paprastai galioja kelias savaites, o jo skonis primena „Margės“ pieną. Vienintelis padorus – plastikiniame butelyje su mėlyna etikete iš kalnų pievose besiganančių karvių išgaunamas „Santino“. Ne visada esu tikras, ar ryte norėsiu tos merginos, kurios troškau vakar. Tačiau vieną dalyką neabejotinai žinau – nubudęs reikalausiu gurkšnio pieno. Tokia jau ta mano orientacija. Tad turbūt lieku prie moterų. Bent jau kad mano vaikai galėtų mėgautis šiltu motinos pienu.
