Šventai gašlus rokas, arba Nepraustaburnio dainiaus paieškos

Jau tarpukariu Lietuva pagal savo galimybes turėjo roko žvaigždę. O svarbiausia – toji buvo nepatogi ir apgaubta nedorovingais mitais. Tiesa, šiek tiek trūko iki muzikos. Tai Vincas Mykolaitis-Putinas ir jo romanas apie frontmaną Liudą Vasarį sukėlė šį sėkmingą bandomąjį sąmyšį. Knygą lydėjo kontroversiškos nuotaikos, tačiau grėsmingo visuomenės susiskaldymo ar nesibaigiančių teisminių procesų ji neišprovokavo. Pirmoji Respublika, regis, buvo puiki terpė tam, kad laikui bėgant šeimos moterys skaitytų nacionalinį erotinį romaną, užaugintą patenkinamos vietinės seksualumo estetikos. Net pora dešimtmečių anksčiau, nei į jas įsiskverbė penkiasdešimt užsienietiškų. Kitomis istorinėmis aplinkybėmis rašytojas rūsyje gal net būtų subūręs krikščioniško roko grupę.

Taurimos Bunkutės piešinys

Deja, mūsų dienomis žmonos ir motinos kartu su teisėsauga kovoja prieš Vaidoto Grincevičiaus „Šėtone, prašau“. Taip sukuriamas klaidingas įspūdis, kad šios lėkštos skanduotės autorius – maištinga roko žvaigždė. Šiek tiek vilties lyg ir turėtų suteikti Egidijus Dragūnas, kuris, priešingai nei V. Grincevičius, žaidžia pirmojoje blogų berniukų lygoje ir bene vienintelis šalyje pretenduoja į roko žvaigždės titulą. Tačiau „Sel“ taip pat dažnai nuviliančiai dainuoja arba vėjus, arba apie vėją. Blankios situacijos negelbėja nė LRT, iš 2015-ųjų muzikinių vaizdo įrašų konkurso „KlipVid“ išmetusi stilingų kokaino ir sekso scenų prisodrintą „Deeper Upper“ klipą „Unity“. Beje, organizatoriams užkliuvo net Marijono Mikutavičiaus, visuotinai pripažinto nuoširdaus, sãvo niekšelio, darbas „Drąsių niekas nežudo“. Vėliau šalyje nepraslydo ir „Iron Maiden“ plakatas. Bet juk visa tai – tik vizualiniai elementai, pagalbinės išraiškos priemonės… Kodėl neturime tokių, kuriems grėstų pašalinimas dėl aštrialiežuvės asmenybės ir neprisitaikėliškos (tačiau ne agresyviai idiotiškos) stovėsenos? Tokių, per kurių pasirodymą laidoje „Labas rytas“ mamos uždengtų pusryčiaujantiems mokiniams ausis, tačiau pačios slapta susijaudintų.

Emilija Visockaitė tvirtina, kad lietuvių muzikoje mažoka ryškių aukštesnio nei vidutinis intelekto asmenybių. Kas iš lietuvių muzikantų ne bardų ir ne repo pasaulyje, o gitarinėje ir elektroninėje popkultūroje galėtų pakenčiamai rašyti tekstus, pulsuojančius erotine energija? Kas sugebėtų, pavyzdžiui, baronienės Rainakienės vertomis mintimis intriguoti ir kartu erzinti namų šeimininkes apeidamas nepilnamečių apsaugos įstatymus? 2006-aisiais tam pajėgus atrodė Tomas Sinickis, kai „Gravel“ kūrinyje „Aš išpjoviau tavo širdį“ žodis „kekšė“ skambėjo labiau jaukiai nei vulgariai. Visgi 2016-aisiais šviežios trijų vaikų tėvo eilutės „aš kilnų tikslą turiu / sukišt liežuvį į burną tavo“ jau kelia tik komišką įspūdį.

Ne per seniausiai mirė Davidas Bowie. Lietuvių „Facebook“ paskyros nuo legendinio brito atvaizdų mirgėjo labiau nei dėl Sausio 13-osios, kuri buvo minima už poros dienų. O juk sausis – laikas, kai pasipriešinome grįžimui į imperiją, nešančią amžiną minčių ir kūno įšalą. Visa tai patvirtina nuojautą, kad mums trūksta žaismingai intelektualaus provokatoriaus. Tokio, kuris gydytų ne tik protinį susikaustymą, bet ir lytinius kompleksus. Žinoma, skoningesniais būdais už pramoginių naujienų portalų antraštes.

Visgi į atvirą pažintį su pasąmonėje kaupiamais jaudinančiais impulsais mus dar gali atvesti šioje srityje labiausiai patyrusieji. Kiek netikėtai – tie, su kurių neseksualia teisėsauga turėjome nemalonumų dėl tos pačios Sausio 13-osios, – austrai. Juk pirmoji tikra roko žvaigždė – Mozartas. Austrija, atsiduodanti gaivališkais palaidūno Wolfgango Amadėjaus garsais, – neatsitiktinė vieta apsireikšti ir Sigmundui Freudui. Šalia jo – teptuku erotinius solo plyšaujantis Egonas Schiele ar šviesiai ištvirkęs Gustavas Klimtas. Beje, ir su nepilnamečių apsaugos įstatymais austrai vargsta jau senokai. Štai E. Schiele sulaukdavo nemalonumų dėl jam pozuojančių paauglių, o dėl piešinių demonstravimo vietose, prieinamose vaikams, net sėdėjo kalėjime. Panašus šurmulys kilo ir 1986-aisiais, kai pasirodė daina „Jeanny“, kurią atliko kultinis Falco, išvaizda ir laikysena panašus į mūsų laisvės dendį Algirdą Kaušpėdą. Joje slypinčios užuominos apie maniakišką merginos persekiojimą ar net prievartą sulaukė ginčų visuomenėje, todėl singlas ne kartą buvo uždraustas vokiškai kalbančių šalių radijuje ir televizijoje.

O štai pastaraisiais metais austrai glumina ne tik barzdota moterimi „Eurovizijoje“. Retą šiais laikais raudonį skruostuose sukelia melodingo roko grupė „Wanda“. Pradėkime nuo to, kad penketukas pasivadino Wandos Gertrudės Kuchwalek „garbei“. Aštuntajame dešimtmetyje ji Austrijos sostinėje pagarsėjo kaip vienintelė moteris sutenerė. Laukinė Wanda (Wilde Wanda) buvo nuolat minima spaudos antraštėse ir siejama su Vienos nusikalstamu pasauliu. Dažnai neblaivi ši karštakošė dėvėdavo juodą vyrišką kostiumą, baltus marškinius bei skrybėlę. Sąvadautoja netrukus pelnė ir sutenerių vyrų pagarbą, nes bebaimiškai susidorodavo su nemokiais klientais.

Todėl nieko keisto, kad pagaulias, tačiau ne saldžias šių dienų „Wandos“ melodijas papildo ironiški tekstai apie tamsiąją meilės pusę. Pavyzdžiui, nepatenkinti seksualiniai įgeidžiai išpažįstami, demaskuojami dainoje „Bologna“. Kūrinio herojus guodžiasi dėl intymaus potraukio pusseserei, kurios Bolonijoje susilaukė jo teta. Pliktelėjęs tragikomiškas vokalistas Michaelis Marco Fitzthumas primena jaunąjį Elą Bandį. Tiesa, scenoje jis kunkuliuoja gyvastimi, kurią serialo „Vedęs ir turi vaikų“ personažas rodydavo nebent amerikietiškojo futbolo aikštėje. Atsipūtusiai goslus vaikinas, nepaleidžiantis cigaretės ir per interviu geriantis alų, – beveik austrų Charlesas Bukowskis.

Viešoji erdvė perpildyta primityvaus nuogumo ir tiesmuko nešvankumo, bet pikantiškai ir intriguojančiai kalbėti apie seksualumą nemokame. Visa mūsų erotinė įtampa telpa virtualiame paspaudime, kol dirginanti antraštė virsta nuviliančiu straipsniu ar vienodomis „Instagram“ fotografijomis. Muzika, kūnui artima savo dievišku paprastumu, taip pat vulgarėja ir nebetenka tvinksinčio gaivalo. Štai Yorgo Lanthimo filme „The Lobster“ vienišių grupuotė draudžia bet kokį flirtą ir fizinį sąlytį, todėl jos nariai šoka griežtai tik pagal elektroninę muziką. Remiantis pastarojo penkmečio britų muzikos sekso simboliu Alexu Turneriu, rokenrolas visada tyko muzikinėje pelkėje pasiruošęs prasiveržti ir per dumblą, ir per stiklo lubas geresnis nei bet kada anksčiau – kai tik cikliška visatos prigimtis to pareikalauja. Jau laikas. Šiai kartai reikia asmeninio Liudo Vasario. Klausiančio ir prieinančio savo pulsuojančias šaknis. Vis dar susiduriančio su nepažįstamąja. Lyg ir drąsiai atviroje, bet jau priplėkusioje šiandienos kūno bažnyčioje. Scenoje, į kurią kitas lietuvių roko poetas, tikėkimės, tiesiog įžūliai vėluoja.