Penki balkonai viename bute

 

Tai turėjo kada nors įvykti. Ypač tada, kai periodiškai kas du mėnesius grąžinu į biblioteką net neatverstas tris knygas, rūkau persėsdamas tarp autobusų ir žiūriu „Instagram stories“. Dažniausiai stebiu tuos žmones, prieš kuriuos labiausiai gėdijuosi, kad jie tai mato. Bet manęs čia nėra. Nors tuščią erdvę visada kažkas užpildo. Aš turėjau kada nors pabūti su savimi. Užsitrenkiau balkone.

Pirmoji valanda. Netyčia. Susitariau dėl darbo pokalbio kitą dieną ir ėjau parūkyti. Balkono durys užsirakina iš abiejų pusių. Užkrito išorinės, t. y. vidinės, pusės rankenėlė. Nors ne. Iš mano pusės žiūrint – išorinės, gerai? Nesvarbu. Pečiu ir šlaunimi daužau duris, susiimu rankomis už galvos, vos neapsiverkiu. Bandau prastumti langą į kambarį, išimti orlaidės tinklelį. Niekas negrįš dar geras penkias valandas. Vėl rūkau. Ant cigarečių pakelio parašyta: „Mesk rūkyti dabar – lik gyvas dėl artimųjų.“ Žiūrėdamas į žemę iš penkto aukšto, noriu mesti save. Nežinau, ar čia veikia balkoninė klaustrofobija, bet šokti per balkono kraštą atrodo patraukliau nei daužti stiklą į kambarį. Randu drebučiais pavirtusios moliūgų sriubos puodą. Geriu šaltą sukibusią masę iš viso puodo, pirštais išsirenku morkų griežinėlius. Jeigu dabar mano veidas atsidurtų ant cigarečių pakelio, būčiau veiksmingesnis už išbalusį pliką vaiką su žarnelėmis nosyje.

Antroji valanda. Šiek tiek padaužau balkono duris. Parūkau. Atsigeriu sriubos. Parūkau. Pavalgau morkų griežinėlių. Daug galvoju apie galimybę nusižudyti. Dėl visa ko rūkydamas sėdžiu taip, kad per balkono kraštą išsikištų tik galva, arba viena ranka ir krūtine stoviu prisispaudęs prie lango rėmo. Būti su savimi tokioje minimalistinėje ankštoje erdvėje visai nejauku. Ypač kai nepasitikiu kitais „aš“. Ypač kai dar, atrodo, neseniai gulėdamas lovoje užsiimdavau žaidimais, maždaug: „Per penkias sekundes pasiek su pėda kojūgalį ir pabaksnok tris kartus – kitaip susirgsi vėžiu.“

Tiesiai po balkonu – šulinio dangtis, tarsi sraigės kiautas minkštoje žolėje. Nekenčiu sraigių. Nemaža tikimybė, kad leisdamasis žemyn pataikyčiau tiesiai ant šulinio. Niekada nemokėjau, o ir bijojau šokti į tamsų vandenį žemyn galva. Šoku ant užpakalio. Galbūt reiktų šaukti žmones ir nurodyti giminaičių duomenis? Atmintinai nemoku niekieno numerio. Be to, iš balkono kažką rėkaujantys žmonės man visada atrodė bepročiai. Pasidaro šalta. Balkone džiūsta darbinė tėvo striukė. Apsivelku ją. Galvoju, ką darytų tėvas. Moku imituoti susikaupusio jo veido išraišką. Daugiausia dirbti reikia su raumenimis po lūpų kampučiais ir antakiais. Tėvas montuoja lubas. Su rusva uniforma šiame balkono narvelyje pasijuntu kaip Garšva lifte. Esu viršutiniame namo aukšte, todėl galiu sakyti tik „žemyn“. Palubėse kaip tėvas. Abu susikaupę, kaip ir pridera atsidūrus arčiau dangaus.

Trečioji valanda. Jau beveik nebelaužiu balkono durų. Pavalgau sriubos ir delnais į save padarau keletą prisitraukimų ant metalinio strypo, kurį prieš kelerius metus įmontavo tėvas. Atsitūpęs šlapinuosi į tuščią alaus butelį, laikomą depozitui. Jaučiuosi tarsi kalinys. Stumti laiką masturbuojantis visai nesinori. Kažkada paauglystėje masturbavausi ir nuleidau per balkono kraštą. Po to savaitę bijojau ir tikrinau „YouTube“, ar niekas nenufilmavo. Juk Šilainių reperis Alekna išgarsėjo tame pačiame „YouTube“ įkėlęs repą su šampano buteliu iš savo balkono. Įdomu, kur jis dabar? Mintyse pats parašau žodžių dainai:

 

           Tavo kvapo tiek nedaug

           Liko, bet tu greit negrįši

           Aš jau taip seniai bandau

           Kurti ryšį apie ryšį

           Knygos, filmai per ilgi

           O gyvenimas ir vėl per trumpas

 

Ne repas, bet sueis. Mieste pasigirsta sirenos, nors aš jau evakavausi. Galiu tik siųsti signalus dūmais. Atsidarau spintą, tarp daugybės batų randu senus užmirštus mokasinus. Šalia tokios krūvos avalynės jaučiuosi tarsi Aušvice. Didžioji dalis – mamos. Ji vis kartoja, kaip jaučia žydus ir gaili jų. Galbūt tam ir reikėjo pastatyti batų instaliaciją-paminklą balkone.

Ketvirtoji valanda. Prišlapinu antrą alaus butelį. Lieka trečias – paskutinis tuščias. Nuo moliūgų drebučių jau darosi bloga. Išlenda saulė, iškišu kojas prieš ją, bandau snausti. Sunku užmigti be muzikos ausinėse – sunku būti su savimi. Prirūkiau tiek, kad kas antrą nuorūką jau tenka mesti per balkono kraštą – peleninėje toks skaičius tėvams gali atrodyti kraupiai. Skauda galvą. Žaidžiu su bambukine lazdele. Stebėdamas ančių statulėles ant palangės prisimenu Tonį Sopraną. Bent jau turėčiau psichoterapeutę… Bandau spėlioti valandas. Transportas padažnėjo. Iš mokyklų jau nebegrįžta vaikai. Saulė ten, kur anksčiau jos niekada nepastebėdavau.

Penktoji valanda. Apsipyliau sriuba. Jeigu aš dar neišprotėjau, už kokio pusvalandžio turėtų grįžti mama. Pamenu, kaip darželyje likdavau paskutinis ir laukdavau mamos, kol smėlis dėžėje atšaldavo ir tapdavo drėgnas. Likdavau su pikta šeimininke, jos vyru ir dukra, vėliau ši tapo mano klasioke ir trečioje klasėje ryte apsiverkusi prisipažino, kad jos tėvai išsiskyrė. Atrodo, kad man niekas neleisdavo pasilikti su savimi. Prie kitoje gatvės pusėje esančio darželio sustoja automobiliai – atvažiavo pasiimti vaikų. Rūkydamas pamatau ją iš tolo – trumparegystės tarsi nebūta. Matyt, padeda susikaupusio tėvo veido išraiška.

Iš viso:

38 gurkšniai sustingusios moliūgų sriubos

15 cigarečių

12 „mergaitiškų“ prisitraukimų

2 strofos žodžių dainoms

2 alaus buteliai šlapimo

1 mamos apkabinimas

0 savižudybių

 

Po savaitės pirmąkart rūkau balkone su mama ir tėvu. Saugodamiesi susinešėme raktus ir telefonus. Močiutė mano, kad tėvas metė, o apie mudviejų su mama žalingus įpročius, atrodo, nieko nežino. Galvojame istoriją, kaip reikėtų duris atrakinusiai senolei pateisinti visų trijų buvimą balkone vienu metu.

 

Reikėjo pabūti su savimi?