Stulpas ir jo šešėlis palei geležinkelį

Naujos langinės

 

Parėjęs namo vyras priėjo prie lango, pažiūrėjo ir nieko nepamatė. Nei kėdės, nei stalo, nei alaus butelių, nei lempos, krosnies, palto ant vinies, šlepečių prie durų, net katės nesimatė. Prieš akis ant vienos kojos stovėjo gandras ir raudoname snape laikė suspaudęs žalią varliukę. Varlė geltonomis akimis ir žalia letena rodė į geležinį kabliuką šalia gandro. Vyras atsargiai atkabino kabliuką, gandras su varliuke pasislinko į šalį. Tarp lentų atsivėrusiame plyšyje pasirodė kėdė, stalas, alaus buteliai, lempa, krosnis, paltas ant vinies, šlepetės prie durų, katė. Tada vyras nukabino naujas langines, įnešė į virtuvę ir padėjo prie krosnies. Pravers.

 

Pasikartojimai

 

Atsikėlęs pakėlė unitazo dangtį, nusilengvino, nuspaudė mygtuką ir nuleido vandenį. Atsuko čiaupą, nusiprausė, užsuko. Jau švarus. Uždarė vonios duris, atidarė virtuvės. Atsukęs čiaupą prileido arbatinį vandens, užsuko čiaupą, atsuko dujas, paspaudė uždegimo mygtuką, padėjo ant ugnies arbatinį. Atidarė šaldytuvą, išsirinko pusryčius, uždarė šaldytuvą. Atidarė kavos dėžutę, atitraukė stalo stalčių, paėmė šaukštelį, uždarė stalčių, paėmęs puodelį įsidėjo kavos, uždarė kavos dėžutę, nukėlė švilpiantį arbatinuką ir kavą užplikė. Atsisėdo, paėmė peilį, atsipjovė duonos, užtepė sviestu, atsipjovė sūrio, uždėjo ant duonos, sumuštinį paėmęs atsikando, padėjo ant stalo, paėmė pomidorą, atsikando, padėjo, pakėlė puodelį su kava, užsigėrė, padėjo, pakėlė sumuštinį, keliolika kartų pakartojo viską paeiliui. Tada atsistojo ir išėjo į darbą, prieš tai apsirengė, apsiavė, atrakino, atidarė, uždarė, užrakino duris, atidarė lauko duris, uždarė ir labai daug kartų labai panašiai darė ligi nakties, kai lovoje išsitiesęs užsimerkė, užmigo ir, panašiai kaip ir dieną, viską darė sapne.

 

Geras darbas

 

Padirbęs susiruošė eiti namo, bet geras darbas pakilo į orą ir pakibo jam virš galvos. Pasiekti neįmanoma. Galvoje raitosi klausimai: „Kas tai? Kodėl pakilo? Kaip jį pasiekti?“ Pasistiebė – geras darbas pakilo aukštyn. Pritūpė – nusileido. Nespjaus gi sau ant galvos. Atrodo lyg pririštas prie kūrėjo. Pasileido bėgti, geras darbas neatsilieka. Kažkas ne taip. Kas – neaišku. Mintyse paglostė ir tas pasipūtė. Mintyse paniurkė – pasigirdo murkimas. Rankomis liečiamas nesileido. Kai geras darbas pabodo, mikliai šoko į tualetą ir ilgokai ten pasėdėjo. Kai išėjo, persekiotojas sklendė virš galvos. Žmonės žiūrėjo į juos, rodė pirštais. Ligi namų parėjo lydimi minios žioplių. Atrakinęs duris įpuolė vidun ir panosėje miniai ir palydovui spėjo užtrenkti duris. Tas pasisukiojo, išsitempė, pro kaminą įlindo vidun ir pakibo savo numatytoje vietoje – virš galvos. Buvo šiek tiek suodinas. Keli juodi trupinėliai įkrito į lėkštę ir sugadino vakarienę. Teko išpilti. Liko be atlyginimo už gerą darbą. Suskambo durų skambutis. Kai atidarė duris, į kambarį įvirto būrys žurnalistų ir apibėrė klausimais. Jis tylėjo. Geras darbas fotografuojamas sukinėjosi virš galvų. Kai žurnalistams galvos apsisuko, visi sugriuvo ant grindų ir labai kvailai pasijuto. Susigėdę apsivertė ant pilvų ir brazdindami velkamais fotoaparatais iššliaužė pro duris. Geras darbas uždarė duris, nusišypsojo ir atsistojo į savo vietą.

 

Stulpas ir jo šešėlis palei geležinkelį

 

Ant įkaitusio smėlio saulė paguldė metalinio stulpo šešėlį su lentele be užrašo „Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Šiltai įsikūręs šešėlis užmigo ir, įspėjamojo užrašo nepaisančių pėdsakais slinkdamas, sapnavo pažeidėjų klajones ligi septintos valandos vakaro, kol padėjo galvą ant bėgių, kuriais iš kažkur į kažkur dundėdami, vydami vienas kitą nulėkė aštuoni šimtai traukinio ratų ir dingo sulindę į triukšmą atrajojantį mišką. Šešėlio siela ausis prie bėgių pridėjusi klausėsi, klausėsi jų bildėjimo, kol ištirpo. Pakilęs mėnulis šešėlį vėl atgaivino, pririšo prie stulpo ir ištempė palei geležinkelį, bet ligi aušros neišlaikė – atplaukė tamsūs debesys, uždengė mėnulį, nukirpo šešėlį, nuliejo, nuprausė stulpą ir lentelę su užrašu „Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Ir stovėjo stulpas prie geležinkelio, laikė iškėlęs švarią lentelę, niekas per bėgius nevaikščiojo, visi miegojo kas sau, o kai išlindusi saulė vėl prikabino stulpui šešėlį, viskas kartojosi panašiai kaip ir vakar.

 

Turėklų šešėlis

 

Atsargiai, atsargiai laiptais lipa turėklų šešėlis iš parduotuvės, lėtai, lėtai slenka į rytus. Prie stulpo pririštas šuo vizgina uodegą, vizgina, vizgina, nebevizgina, pagalvojęs, kam vizgina, uosto šešėlį, o tas kvapo neturi, net nekvėpuoja, šliaužia be garso slapukas, kad tik saulė nepamatytų, o jei pamatytų, akis išbadytų, sudegintų ir niekur nerastum žinutės jokios apie tai.

 

Išmanusis Projektas

 

Veikėjas vardu Projektas kūrė planus, rašė ataskaitas, džiugino jų tikrintojus, bet daugiau nieko nemokėjo daryti. Valgė, tuštinosi, rašė, rašė ir numirė pagal plane numatytą tvarką. Jo sūnus Išmanusis parašė ir išsiuntė šešis milijardus žinučių, įkūrė tėvo prikėlimo iš numirusiųjų komitetą. Aktyviai veikė, kol prikėlė Projektą, pastatę ant kojų pririšo prie stulpo ir iš žioplių rinko pinigus, kol tas pašvinko ir apsuptas musių debesies su dujokaukėmis buvo išlydėtas į kapines.

 

Vasaros karuselė

 

Pasivaideno čiurlys vieną, antrą kartą ir įlindęs į lizdą balkone tyliai lietuviškai pasisveikino. Atsipūtęs pradėjo pasakoti kelionės po Europą įspūdžius lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, graikų, lotynų kalbų mišiniu, išspjaudamas arabų, atrydamas serbų, užsikąsdamas čekų, išspjaudamas nenustatytos kilmės garsus. Baigęs pasakoti iš balkono nukrito į kiemą pas vaikus, apsuko jiems galvas, pakilo į dangų ir pradėjo sukti vasaros karuselę.

 

Problemos dėl laisvės

 

Vienas žmogus labai norėjo švilpti prieš vėją, bet toje šalyje vėjas nepūtė, o už švilpavimą buvo numatyta mirties bausmė. Tada jis pabėgo į šalį, kur galima daryti viską, ir pradėjo švilpauti prieš vėją šalia namo, kuriame gyveno visko pertekęs pensininkas ir visiškai nieko nedarė. Jam nieko nereikėjo. Po pusvalandžio švilpautojas sugebėjo pažadinti abejingojo nepasitenkinimą. Žodinio susirėmimo metu pensininkas pareikalavo iš švilpautojo liautis triukšmauti. Įspėtas nereagavo, toliau švilpė prieš vėją ir mėgavosi įstatymo numatyta tvarka. Visko pertekęs užsikimšo vata ausis, bet vėjas sustiprėjo ir švilpautojas ėmė dar garsiau švilpauti. Tas, kuris seniai nieko nedarė, puolė triukšmadarį ir kumščiais ėmė talžyti triukšmo šaltinį. Mušamas pradėjo šauktis pagalbos. Keletas žioplių atėjo pažiūrėti, kas vyksta. Pagalbos šauksmą išgirdo iš parduotuvės išėjusi skriaudžiamojo žmona ir su nauja mėsos malimo mašinėle rezginyje neutralizavo skriaudiką. Tas krito iškart ir niekada, niekada nieko nebenorėjo. Moteris nuvalė savo vyrui kruvinas lūpas ir liepė pašvilpti prieš vėją. Šis pabandė, bet nieko neišėjo. Buvo netekęs visos eilės dantų. Tada nusispjovė ir emigravo į šalį, kurioje dykai dantis taisė. Naujus baltus, blizgančius žmonai prieš naktį rodė, tyliai prakaitavo, mat toje šalyje vėjo nebuvo, o žodžio ir švilpavimo laisvė buvo ribota.

 

Be reikalo rankų kilnoti neverta

 

Jei neturi biuletenio, į rinkimus verčiau neik. Jei niežti nagai ir rankos pačios kyla aukštyn, paseilėk bent vieną pirštą. Iš kurios pusės pirštas šąla, iš tos pusės ir vėjas pučia. Jei ranką pakėlęs nieko nejauti, vadinasi, vėjo nėra. Tuomet laikyti ranką iškeltą nėra prasmės. Kad kvailiu nepasirodytum, gali pasikasyti ausį, o jei ta po kepure – nusiimti galvos apdangalą. Jei esi plikis, šaltą žiemą to daryti nerekomenduoju. Galų gale, jei esi tikrai kvailas, paklausyk patarimo: nekilnok rankų, kad paskui nereikėtų sukti galvos, kur jas pakeltas kišti. Žinoma, jei tave sulaikė policininkas, rankų geriau nenuleisti, neslėpti kišenėse. Dirbk liežuviu, kol pareigūnas leis jas nuleisti ir eiti laisvai pasirinkta kryptimi. Sakau tau dar kartą, kad rankų be reikalo kilnoti nereikia. Esi jau didelis ir eik savo kojomis. Mano rankos užimtos. Ne kiekvienas moka stovėti ant rankų. Kuris moka ir dar jas kilnoja – gali eiti rankomis, leisdamas kojoms pailsėti, o galvai patirti naujų išgyvenimų.