Meistrai dvidešimt ketvirtame name

Kalinausko 24. O aš visą paieškų laiką maniau, kad dvidešimt penki, ir vis besisukiodama aplink dvidešimt ketvirtąjį niekaip nesupratau, kodėl namo, kuriame yra paroda, niekur nėra. Visų iš eilės klausinėjau, kur Kalinausko 25, tokio nėra, tačiau atsakymas, kurį tegavau, buvo rasta obuolių krūva – obuolių, kurių neskaičiavau. Ruduo, paėmiau porą. Vis vien parodos jau neradau.

Šiaip ar taip, kažkodėl po keleto dienų grįžau, supratusi, kad visad ir sukiojaus aplink tą pastatą, ant kurio dideliais skaičiais užrašyta 24.

Iš tiesų tai atleiskit, nemoku rašyti apie parodas – neturėtų gal jums rūpėti, kaip nenuėjau, kaip paskui nuėjau, kaip obuolius valgiau, kad pakeliui užėjau į cerkvę žaliu stogu uždegti žvakės – juolab rašant apie tokią solidžią parodą kaip ši – senovės italų tapybos rinktinė kolekcija, darbai, surinkti iš kolekcininkų, – jų nerasi muziejuose.

Nicola Vaccaro. Lukrecija

Tikriausiai dėl to jiems ir suteikta tokia reikšmė – kai eini per šimtus paveikslų eksponuojančias galerijas kur nors Italijoj (išties teko), nesupranti, kada pagaliau bus tų salių pabaiga, kodėl jos nesibaigia, jau šitaip skauda kojas – ir vėl išnyra nukryžiuotas Jėzus angelų apsupty, primindamas, kokia žiauri ta materiali egzistencija, ir religinė patirtis tokia nepasiekiama – įkalinta auksiniuose rėmuose, – kad nors ir Dievas tai, bet žiūrėdama į paveikslus kažkodėl negaliu jo patirti, štai ir senovės italų dailininkų parodos gidė lankytojams aiškino, kad tais laikais paveikslus tapydavo žvakių šviesoje, o žmonės nemokėjo skaityti, todėl paveikslai atstodavo knygas ir pasakodavo žmonėms istorijas apie Viešpatį. Taigi kai paveikslų mažai ir jiems suteikiama didesnė reikšmė, visada juos labiau sugebi įvertint. Paveikslus saugo pasiruošęs, jei ką, juos ginti sargybinis – tai išryškina parodos prestižiškumą.

Pirmasis paveikslas, tikrai tinkantis būti pirmasis, – „Laiminantis amžinasis Tėvas“ – itin maloningu pavadinimu ir itin dailiai šviečiančiu Tėvo viršugalviu. Gidė komentuoja: toks paveikslas buvo skirtas kabinti altoriuje virš visų kitų paveikslų. „Bet mes matome taip nutapyta, tarsi žiūrėtume šiek tiek iš viršaus, tai to amžiaus pasiekimas.“ Galvoju – ar pasiekimas tai, kad į Dievą žiūrime iš viršaus? Juk būna taip – sąmoningai ar nesąmoningai. Šiaip ar taip, šviesokaita paveiksle taikli, ir tikrai dailiai, dailiai švyti Tėvo viršugalvis ir jis yra amžinasis, amžinai laiminantis tėvas.

Francesco Solimena. Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu, arkangelu Rapolu ir šv. Pranciškumi

Kiti siužetai taip pat atpažįstami – „Kristus Getsemanės sode“, „Sielvartas dėl mirusio Kristaus“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu, arkangelu Rapolu ir šv. Pranciškumi“ – itališko baroko pavyzdys – nutapyta švelniai besiskleidžianti motinos meilė ir visa kita, kas ją pagarbina, kai Dievas įgauna žemišką pavidalą – juodame fone, tarsi vyktų misterija, kuri apšviesta žibintų ar tos Tėvo malonės šviesos, – apačioje žemiški šventieji, turintys kūnus, – danguje angelai – viskas kaip ir matyta, na, bent jau paveiksluose, bet, dailiai, švelniai ir subtiliai sukomponuota, gali įkvėpti maldai.

Šalia Mergelės Marijos kabantis paveikslas iš visai kito konteksto – Bakchas, valgantis vynuoges, – stambus, raumeningas, apnuogintas Bakcho kūnas, žemiškų malonumų dievas, besimėgaujantis žemės vaisiais, – antikos laikų idilė, per gero gyvenimo ikona. Šalia religinių paveikslų įdomiai įsikomponuojantis portretas.

Pribloškė atgailaujančio švento Petro veide realistiškai ištapyta ašara. Puikiai materializuotas meilės Dievui įrodymas.

Gasparės Diziani „Kristaus nukryžiavimas“ – daug kartų matytas siužetas – tamsus, rūstus laukas, viskas aptemę – vykstanti misterija, iš jos turėtum šį tą suprasti apie Dievą, bet žiūri ir supranti, kad nesupranti.

Išraiškingumu stebinantis Nicolos Vaccaro Lukrecijos portretas, kur regi merginą apnuogintomis krūtimis, besmeigiančią peilį sau į širdį – toks vaizdas, tarsi ji sau nusipjautų krūtį. Išties paveikslas vaizduoja savižudybę. Tai yra „savižudybė ramiu veidu“, – pasakoja gidė. Taip pat pamini ir paties tapytojo istoriją: jei jis būtų dirbęs toje studijoje, kur pradėjo mokytis tapybos, būtų tapęs geriausiu tapytoju. Bet istorija tokia, kad jis įsimylėjo teatro aktorę ir tapo teatro vadovu – štai kokią galią turi jausmai; meilė kartais turi daug didesnę galią negu troškimas įgyti šlovę ar realizuoti savo gabumus; o kartais noras įgyti šlovę ir realizuoti savo gabumus tėra baimė numirti – tai yra noras palikti kažką po savęs, tai yra visiškai neišnykti.

Ir taip išraiškingai, su meile, galbūt mąstant apie savo mylimąją, nutapytos Lukrecijos krūtys byloja apie menininko įgimtus polinkius. O durklas, įsmeigtas prie krūties, – apie to grožio laikinumą.

Galerijoje didžiausias paveikslas – „Šventasis Jeronimas“. Šventasis tikrai ekstaziškos būsenos – o jam po kojom prie kitų simbolinių daiktų knyga – šis šventasis išvertęs Senąjį ir Naująjį Testamentą iš hebrajų kalbos. „Aukštasis pilotažas“, – įvardija parodos gidė, ir aš įsivaizduoju aukštai su teptukais rankose išskrendantį pilotą ir padangėse jam kylantį įkvėpimą tapyti; nusileidžiantį ir tapantį, o gal tapantį, bet nenusileidžiantį. Atleiskit, čia tik žodžių žaismas, bet vis dėlto tapyba – paslaptingas dalykas; žmogaus gebėjimas tapyti; talento atidavimas Dievui tapant paveikslus – jei, žinoma, tai nuoširdu, nes tuo metu tai būdavo kone vienintelė populiari tema, kuria naudodamasis galėjai išreikšti savo talentą, pavyzdžiui, meistriškai nutapydamas amžinai laiminančio Tėvo plikę. Nors, šiaip ar taip, tapydamas tokius paveikslus įsimedituoji, tikriausiai nesusimąstyti apie religines temas neįmanoma – nors man išties įdomu, kokia sąmonė egzistuoja už paveikslo paviršiaus – ką mąstė ar meditavo tapytojas, ar, pavyzdžiui, baigdamas tapyti Marijos suknios klostes nemąstė apie jo laukiančią keptą antį – o gal tikrai mąstė apie džiaugsmingąją Dievo karalystę, nors krikščioniškų paveikslų temos paprastai niūrios, vaizduojama kančia – o kur džiaugsmingi Viešpaties žaidimai? Kas juos galėtų nutapyti?

Parodoje yra ir Leonardo da Vinci mokinio Giampietrino paveikslas – Kristaus portretas.

Išties mąsčiau apie tai, kaip anais laikais buvo paprasta gimti tapytoju – štai tau pavyksta natūralistiškai tapyti – eini mokytis pas meistrą, kuris perduoda konkrečias žinias ir technikas, – žinai tematiką – tapai pagal užsakymus bažnyčioms – tai yra tapai ir jei tą darai pagal visas taisykles, tai jau žinai, kad greičiausiai būsi įvertintas. Bet svarbiausia – turi mokytoją.

O kaip dabar? Ką daryti, jei turi talentą? Tapyk ką nori. Būk pats sau mokytojas. Kurk pats savo stilių; paveikslais kalbėk ką nori.

Tik va klausimas – ar yra ką pasakyti?

„Ar kada nors būsiu žymus? Ar mane įvertins bent po mirties…“ – kokia iliuzija. Meistrų nebėra. Vyrauja pasaulietinis menas.

Bet piešti, žinoma, galima. Jei patinka.

Itin svarbu sąmoningumas ir motyvacija. Religiniai potyriai – nelabai.

Paroda „Senovės italų dailininkų tapybos kolekcija XVI–XVIII a.“ galerijoje „Elysium“ (K. Kalinausko g. 24, Vilnius) veiks iki rugsėjo vidurio.