Vandens skonis
samsara-davanala-lidha-loka
tranaya karunya-ghanaghanatvam
praptasya kalyana-gunarnavasya
ande guroh sri-caranaravindam
„Dvasinis mokytojas gauna palaiminimus iš malonės vandenyno. Tarsi debesis lydamas gesina miško gaisrą, dvasinis mokytojas gesina liepsnojančią materialios egzistencijos ugnį ir išgelbsti žmones, apimtus tos liepsnos. Toks dvasinis mokytojas, dorybingų savybių vandenynas, ir aš su didžia pagarba lenkiuosi jo lotoso pėdoms.“ (Sri Sri Gurv-astaka)
1. Būti bute / gaisras
Visa tai išnyra iš ekstaziškų vandenų, kurie kasdien trokšta tave paliesti stipriais, lyg kietėjančiais, susitelkiančiais į rokokiškas struktūras purslais – nors jie ir nėra ledas – labiau uolos – švelniai sutrenkiančios, keliančios lengvą svaigulį smilkiniuos – įspaudžiančios „einam maudytis“ – vandenynas tik švelniai sūrus, per daug neapkrauni jo, nebijok, jis gali prisitaikyti prie tavo formos – lengvai apsemdamas lankstus vanduo tave įrašys į save. Nors išties tu jame įrašytas – kažkada pagavo plauką su horizontalia virtine tavo atomų – kurį nuleido į kriauklę, jūros dugne ošiančią ir dalinančią į ją suplūstantį vandenį į dar didesnes purslų šeimas, raibuliuojančias ir plintančias, paleidžiančias baltą srovę, kuria pradeda tekėti nuskaityta nuo tavo plauko šviesa – lengva kaip kovą giraičių gelmėj plazdantis vėjas – taip pamažu, nuo smilkinių trupant klausai ir regai – susilieji su svaiginančiu vandeniu – su netelpančiu į jo molekules gaivalu, plūstančiu už ribų – ardančiu ir vėl sudedančiu vandenį į pačius subtiliausius kristalus – traukiami lengvos šilumos atsiplėšia ir kyla į dangų – ten spiečias, sutelkia debesis ir pradedi slinkti, ieškoti kokios nors į jį patį sutelktos mūsų juslės – o mes, kamuojami mums primestų pojūčių – bandom juos nusilupti ir gailiai prašom išlieti malonės vandenį ant mūsų, kuriuos liečia gaisras – ugnis, šokanti ant odos, ausyse, akyse ir ant liežuvio – tik kartais būna saldi – bet kai saldumas prayra – kažkaip deginti pradeda – ir tada maldaujame: išliek ant mūsų malonę – vandens kristalai – trapus ir saldus sniege – kriskite ir krisdami tirpkite, gesinkite gerklėje ir akių obuoliuose liepsnojantį mišką, juk jums negaila – juk vandenynas, iš kurio vėlei, karštų vėjų šildomi, pakilsite – yra visiškai beribis – ir jam negaila gesinančių gaisrą lašų su juose žaidžiančiais kriauklių atspindžiais – tereikia paprašyti – tai kartais ir gali būti sunkiausia, nes atrodo, kad viską galim patys ir kad tas gaisras dar gal tik kutena ir išvis čia net ne gaisras – nors vaizdai, kuriuos matau, ir garsai, ir viskas, ką liečiu – tarsi nuliai, kurie jei nepadidina gaisro, tai galų gale nieko nesujudina ir yra malkos, metamos į tuščią ertmę, kuri galų gale transformuojas į ugnį ir toliau dega – ir vaizdų, garsų, pojūčių ir skonių virtinė kažkur nesutelktai boluoja lyg sapnai – negalintys atsidurti širdies centre – viskas sklaidos – atrodo – eičiau, bet nerandu batų – štai sapnuoju, kad dega mano namai – „atrodo, eičiau, bet nerandu batų“ – ugnis ir pats mano butas lyg gaisras be ugnies – „atrodo, eičiau, bet nerandu palto“ – taip ir neišeini, taip tūkstančius metų neišeini – o namai net nesudega, nors viskas būtų greičiau, jei sudegtų, nes galų gale paaiškėtų, jog tame vandenyne ir esame ir išties, jei būtume tą suvokę, galbūt nieko net nebūtų reikėję gesinti, net niekur eiti – tik būti bute, kol viską apsems vanduo. Bet tada visur eiti norėjos, o batų kaip ir nebuvo – taip liguistai ir sukom tuos ratus aplink bandydami juos rasti, bet dažnai pamiršdavom, ko ieškojom – nes akims neužteko slopinančio buto vaizdo, norėjos kažkaip jį, tą vaizdą – išardyti ir sudėlioti kitą – norėjos, kad jis, vaizdas, tarsi šviesos pluoštas praeitų pro prizmę ir lūžtų į nesuskaičiuojamą daugybę šviesų, kurios vaivorykšte nusidriektų per kambarius – norėjos, kad jis, butas, taip išlūžtų į miškus ir laukus, bet kai atsidūriau laukuos, norėjau, kad jie išlūžtų į daugybę kelionių ir vietų, o kai pradėjau keliauti – užsinorėjau visose vietose būti vienu metu kaip žėrinčio kaleidoskopo viduj ir kisti, staigiai kisti kaip spalvą keičiančių žvaigždžių auros – visko buvo negana – norėjos liesti persišką kilimą ir susilieti su minkštu ūku, kuris Irane vakarais kartu su maldų garsais pasklinda po kambarius – norėjau, kad rytais mane žadintų iš tolimųjų planetų atsklindantis gaudesys, o ne žoliapjovės garsas lauke – norėjau matyti – matyti tai, ką matant viduj švelnūs varpelių garsai pradėtų tekėti lengva srove – išties – norėjau girdėti vaizdus. Kelionėse norėjau jausti vaizdus, bet ne visada jie buvo tokie – nors kartais vienas kitas nutrupėdavo – praeinant senus kaimus, kur gatvėse prie bažnyčių rikiuojasi karvės ir per balas šokinėja vaikai, kur prie namų durų kūrena laužus kaštonams kepti – kur čigoniukas neša gal kokį pavogtą televizorių (dabar žiūrės, panirs į dirbtinai sukonstruotą pasaulį) kaitroje, kur blizga žali medžių lapai ir pabudus kalnų slėniuose pasineriu į šaltą ir sraunų upelį, kur apsidengusios visą kūną moterys vedasi mane į prabangius namus ir vaišina vynuogėm pasodinusios ant baltai apdengtų baldų, kur po dviejų dienų bado pakelėj rasti obuoliai – kaip išganymas, kur naktį praleidžiam slaptingam persiškam sode su daug vaismedžių ir aukštomis sienomis – – – štai taip nepaprastai viskas skamba, nors, kiek pamenu, į keliones leisdavaus todėl, kad paskui galėčiau nebekeliauti, o būti bute ir klausyti, kaip užviręs švilpia arbatinukas, lango stiklą sudrebina rudens vėjas, paskui žiemos speigas, paskui pavasario dvelksmas – kaip loja kaimynų šunys – matyti, kaip šešėlis nuo spintos pasislenka iki kilimo, kaip saulę atspindėdami šviečia priešais tvyrančių daugiabučių langai. Liesti ranką. Mažutę sesers ranką. Uosti pravertą langą ir ragauti orą, atsklindantį iš netolimo lauko – –
Ir visa tai tie besisklaidantys sapnai – susitelkiantys į širdies centrą. Kurį dar kartais paliečia tas palaimingų lašų lietus.
2. Troškulio kulminacija
raso ham apsu kaunteya prabhasmi sasi – suryayoh pranavah sarva-vedesu sabdah khe paurusam nrsu
„O Kunti sūnau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „om“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gabumai.“ (Bhagavadgyta 7, 8)
Kai jis kuria – tarsi banga išnyra giliame jūros paviršiuje, kuriame nuo kūrimo garsų palaimingai šoka vandens molekulės – kartais pavirstančios kuo nors kitu – bet tik tose vietose, kur niekas – nei žmogaus, nei žuvies, nei krabo, nei žolės akis – negali išvysti – iš to gaivališko džiugesio, ardančio struktūras – pats vanduo, staiga virsdamas kad ir tuo pačiu vandens augalu ar žaižaruojančiu auksu, žuvim su perlų karūnom ar netgi kuo nors, kas negali būti vandeny ir visu savo kūnu ieško, kaip išnirt į paviršių – gal tai netgi koks miškų žvėris ar būsimas rūmų gyventojas kartu su visom žvangančiom sidabro apyrankėm, ar tas, kurį išplaukusį į paviršių iškart pradės laikyti šventuoju (o jis labai mylės gegužio žiedus ir baltą vandenį – pieną).
Vanduo, veikiamas tų nežemiškų vibracijų, gali pagimdyti bet ką – taip malonės vandenynas telkia neapčiuopiamą daugybę pavidalų ir formų – taip noris jas visas pažinti – bent kiek leisti juslėms paliesti – patyrinėti bent po mažą dalelę viso to, ką žmonija kasdien tiria ir bando patirti protu – dėlioja į formules, sąvokas, rašo vadovėlius, tačiau malonės vandenynas yra pokštininkas ir vieną dėsnį jis gali paversti kitu greičiau, negu leidykla išspaus pirmąjį vadovėlio, nusakančio dėsnius, puslapį. Vadovėlio, kuriuo bus šviečiama visa karta – nors vandenyne jau viskas pakitę – šaltos srovės jau virtusios karštomis, atskylančiomis ir kylančiomis į padanges spalvotomis vaivorykščių briaunomis – bet kas gi žiūrės į vaivorykštę – juk reikia išmokti lygtis, kaip srovės dar buvo šaltos ir dar nesiruošė kilti – kol dar apskritai buvo srovės, o ne kažkas ištirpstančio dangaus skliaute ir lūžtančio į daugybę pavidalų.
Ir viską noris pažinti, suvokti ir apčiuopti – kartais net faustiškai parduot savo sielą – dėl to, kad patirtum bent šią visatą, ką jau kalbėt apie kitas – tačiau iš nesuvokiamo mastelio rutulio, sferos, kybančios prieš mus – matome tik mažą taškelį – tūkstantosios plauko galiuko dalies dydžio taškelį, kuris mums atrodo lyg rutulys – lyg tas rutulys – jei suvoktum, kiek išties matai – norėtųs paimti kablius ir užkabinus už akių kraštų praplėsti akis – tačiau galų gale suvokus savo ribotumą nurimt ir tiesiog užsimerkti. Ir tyliai tirti viduj pulsuojančias malonės vandenyno bangas, lengvai daužančias tave kažkur netoli besidaužančios tavo širdies.
Jauti, kad skalauja, plauna per daug gyvenimų susikaupusias fosilijų formos dulkes, ramina ir švelniai švyti – trumpam nurimsti, kol akys užsinori vėl pamatyti tą rutulį ir neramiai mirksėdamos užmirksi srovių pojūtį viduje, ir užmerkia tave tarsi vidaus pelkėj, kažkur plaučių ertmėj besikaupiančia nešvara.
Taip visko noris daugiau.
Vis dėlto bandom išmokti groti padovanotu vaikiško delno dydžio „Yamaha“ su septyniais paspaudimo mygtukais – kuriais išties gali sugroti nesuskaičiuojamą daugybę kūrinio variantų – galų gale suvokus savo ribas, sukurti simfoniją, per kurią kaip per mažutes dureles galėtų tilpti pats Viešpats ir atėjęs šoktų mūsų ausyse. Daug saldžiau – jis gali taip paveikti tave, kad pats į tą klausą įkritęs šoksi ir niekada negalėsi nustoti – nebent užsinorėsi vėl prie klavišų prieiti – bandysi groti, bet rankos per silpnos, kad paspaustų bent vieną klavišą – net ir koja nebeina paspaust, ir melodiją, sugrotą mažyčiu pianinu, jau būsi išsyk pamiršęs, ji tik nematomai virpins vandenyno gelmėj pasislėpusių kriauklių sferas – vandenį aplink – jis, virstąs bangomis, galų gale vėl pasieks pasimetusį, pasiklydusį ir neregintį rutulio tave – švelniai su humoru praskalaus ir vėl atsitrauks žaisti su gelmėm, undinėm ir kriauklėm – o tave vis dar kankins žinojimas, kad nieko nežinai – bandysi vienu metu skaityti visas pasaulio knygas apie vandenynus, koralus – sūkuriuojančias jūros sroves – bet iki tos pačios ploniausios taip ir nepavyks priskaityti – nes ji išvis neišskaitoma ir jokiom juslėm nepatiriama – jei nori, gali kaip Faustas pabūręs paskraidyti ir gauti žinių apie vaivorykštes, upes ir spiečius – ūkus, laiką ir rutulius – tiesa, gal vis dėlto net pamatyti rutulį. Net apčiuopti rutulį. Bet iki tos ploniausios srovės, kuri yra viso vandenyno šerdis – gali taip ir neprisimušti.
Tiek daug garsų, o aš kartoju vieną mantrą. Tiek daug vaizdų, o aš bandau užsimerkti. Tiek daug kvapų – o aš įkvepiu palaimingą vandens dvelkimą. Jį liečiu ir tik jį ragauju, pasislėpusį už daugybės skonių. Vieną. Koncentruotą. Aiškų. Maloningą.
3. Potvynis
punyo gandhah prthivyam ca tejas casmi vibhavasau jivanam sarva-bhutesu tapas casmi tapasvisu„Aš – pirmapradis žemės kvapas. Aš – ugnies kaitra. Aš – visų gyvųjų gyvybė ir visų asketų askezė.“ (Bhagavadgyta 7, 10)
Visam tame vandenyne, kuriame pamažu atsiriša mazgai, paleidžiantys daiktus bėgti į upes nešančiomis kryptimis – visa mano tapatybė, kažkas, ką aš galbūt klaidingai laikau savimi – salos pavidalu kybo spindinčiame vandens paviršiuje, kartais panerdama gilyn, paskęsdama šviesa pulsuojančiose srovėse – maži nameliai su mažais tėveliais, su močiutėm, kurios dar rūpinasi sodais po daugiabučių langais, ir seneliais, sėdinčiais garažuose, lakstančiais miškuose; kartais viskas panyra ir atrodo, kad to nebėra – ir aš žiūriu į miriadus salų skalaujantį vandenyno paviršių ir suprantu, kad nesilaikydami paviršiuje namai susitelkia mano širdyje – jie tai spindi, tai yra labai pilki, lyg iš dulkių sudėliotas konstruktas – ir retkarčiais išnirdami į paviršių kviečia būti tokia pat maža, kokie maži yra tie namai, tačiau vandenynas mane įsupęs ir aš pati pamažu tampu dalimi to vandens, tačiau kuo stipriau mane įsupa bangos, tuo stipresni ir gilesni prisirišimai – man norisi pažvelgti į vandenyną pro tą nedidelį dulkės dydžio plyšelį, kurį kartais valydamas dulkes gali užtikti spintos kamputy – iš tikro žinodamas, kad šis taškas ir yra dangiškas įskilimas kietoje, per daug milijardų amžių sukietėjusioje mūsų širdyje – bent sekundės ilgumo žvilgsnis pro plyšį, kuris nukreipia į vandenyną, gali pradėti ilgą laiką truksiantį procesą, kai pamažu minkštėjanti tavo širdis leidžia prabėgti vandeniui – tada tavo pilkas kambarys pradeda tvinti, jis užsipildo švytinčia substancija, galų gale tai jau net nebe vanduo, kažkas pramušančio visus daiktus, kažkas, nuo ko viskas, kas atspindėjo tavo vandens kietumą, pradeda lydytis ir tu net nebežinai, kur pasidėti, tu visas spengsme, laimės pojūty – nebematai tų yrančių, susigeriančių į tašką spintoje daiktų – tada aš ir suprantu, kad esu namuose, tik tą akimirką pasijaučiu iš tikro esanti namuose – man net nebereikia palikti salos – aš esu tai, kas esu, ir įsitvirtinu toje kietoje erdvėje, per kurią galiu patekti į tą minkštesnę – visai neatsižadėdama to, ką turiu – – bet transformuodama į kažką panašiai spindinčio kaip vanduo – – tada ir supranti, kad niekur nereikėjo eiti – niekur nereikėjo važiuoti, nereikėjo nieko palikti – nes tada, kai pirmą kartą užtikau tą įtrūkį, per kurį į mane sklido palaima – išmečiau vazas, stalus, spintas, rūbus, kilimus, indus, servizus – įvairiausio didumo rakandus ir daiktus, kuriuos buvau pagaminus pati – dailiai įsiūtas knygas, žvakides, įvairiausius atvaizdus, varpelius ir lempas – tačiau vėliau paaiškėjo, kad tie daiktai niekur nedingo – jie tiesiog mėtosi lygiai taip pat iš atomų ir dulkių sudarytame mano kieme – apsivėlę sudrėkusiais rudens lapais, mirkstantys papilkėjusiose balose – vaikų renkami ir vėl išmetami lyg pabodę žaislai – ir niekas nepasikeitė, daugiau valydama dulkes ir neužtikau to stebuklingo plyšio, kuris buvo visiškai nematerialus – tačiau jau tada aš ieškojau jo materialiai, nes norėjau kažko sau – norėjau patirti – užuot susirinkus daiktus ir juos sudėliojus jiems būdingomis kryptimis – juk tada viskas būtų grįžę – tas spindėjimas, laimė – kažkas būtų taręs mano vardą ir aš žinočiau – taip, tai aš, tvirtai stovinti ant žemės ir mėgstanti valyti dulkes, mėgstanti valyti kambarius namų, kurie lyg sala plūduriuoja sūkuriuojančiame vandenyno paviršiuj – priimant salos kaip substancijos kitoniškumą nuo vandens ar rūko – priimant jos tvirtumą, spaudžiant delne žemės grumstą sakyti – kad štai su tavim, žeme, aš užaugau, padėk man stovėt ant tavęs – aš esu, aš turiu namus, tėvą, motiną, senelius, prosenelius, nusidriekiančius ilgomis šaknimis – aš esu, aš esu, aš esu – bet kuo daugiau kartoju, tuo kažkaip nematerialiau šitai skamba – tame aš esu telpa visas buvimas vandenyno paviršiuj, jo gelmėse ir visose jame sūkuriuojančiose salose – jame susiriša visi elementai, kol galų gale priauga tą vienintelį, pastovų, tą transcendentinį elementą – jis prasisunkia pro kiekvieną ląstelę ir atomą, kol supranti, kad ir pati sala yra nemateriali, kad žemė – visi atomai apima nuolatinį kitimą, nieko neįmanoma ilgai išlaikyti ir viskas plūsta pulsuojančiomis srovėmis – pastovu yra tik tai, kas tūkstantojo plauko didumu kartais atsiveria širdies plote – banguojantis vandenynas – – – tačiau net metaforai panaudotas vandenynas – taip pat šio pasaulio dalis – kiek subtilesnė materialaus pasaulio substancija – tačiau jos sąvoką panaudodama bandau sutelkti tai, ko išties neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais – o kas tada, jei tąkart būčiau išmetusi ir vandenyno sąvoką? Jei būčiau bandžius tuos vandenis išleisti pro langą į kiemą? Iš ko būčiau sutelkusi šitą tekstą, šitą tekstą iš materialių raidžių ant materialaus popieriaus, su rašikliu, kokio pati niekada nebūčiau išradusi ir pasigaminusi – kaip ir popieriaus – kiek prieš mane visko turėję įvykti, kad galėčiau atsibudusi ryte tiesiog imti ir rašyti – rašyti, kas teka iš mano širdies – materializuoti popieriuje – nors tai tik mažutė dalis, kurią gebu pranešti, ir kad net noras patekti į vandenyną, į akinantį vandenyno spinduliavimą – taip pat gali būti savanaudiškas. Nes galutinis tikslas susitikti su šaltiniu, kuris yra asmuo. Esu tokia menka dalelytė, kad tegaliu bandyti tarnauti jam. Surinkti tuos išmestus daiktus – tuos kadaise dovanų gautus servizus – nuvalyti nuo jų dulkes. Sustatyti juos kambary jiems būdingomis kryptimis. Priimti savo laikiną vardą, tapatybę, savo norą patikti, savo tėvus. Saloje auginti rabarbarus ir rūgštynes, šermukšnius, mėlynes, tulpes, o vėliau ir vaikus. Valyti dulkes. Plauti savo merdinčios močiutės kūną. Plauti grindis ir spintas tuo materialiu vandeniu, kurį gali rasti tik šioj visatoj, dėl kurio yra visa ta gyvybė, dėl kurio galiu plaukti upe iš visos esybės, iš visų savo vidinių vandenų šaukdama: Aš ESUUUUUU! AAAŠ EEESUUUUUUU! AŠ – EEESUUUUUUU! AAAŠ ESU GYVAAAAAAAA!!!
Vilnius, namai–Belgija, „Radhadesh“
