Kančia Akropolio papėdėje
Vasara kino teatre – pavojinga. Jeigu neužspringai „Transformeriais“, netyčiom atsidursi privalomosiose vasarinėse komedijose ir miuzikluose. Rugpjūtį Lietuvos kino teatrus pasieks potenciali šio fenomeno atsvara – Hosseino Amini režisūrinis debiutas „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ (The Two Faces of January). Kino mėgėjams Amini žinomas kaip gabus scenaristas, išgarsėjęs kultiniu 2011 m. filmu su Ryanu Goslingu „Važiuok“. Paskui buvo ne toks sėkmingas „Snieguolė ir medžiotojas“, vėliau – siaubingas „47 roninai”.
Tačiau „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ atrodo viliojančiai: filmo veiksmas rutuliojasi Graikijoje, tarp Atėnų griuvėsių ir mažų žvejų kaimelių, tad į kiną ėjau su viltimi paatostogauti, jeigu ne su lagaminu, tai bent akimis. Pirmieji kadrai nenuvylė: jūra, Akropolis, būrys jaunų amerikiečių turisčių, godžiai besiklausančių gido Ridalo (akt. Oscaras Isaacas, šiemet regėtas brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“) pasakojimo apie Egėjo jūrą, ir iš griuvėsių išnyrantys Česteris ir Koletė Makfarlandai (akt. Viggo Mortensen ir Kirsten Dunst). Česteris vilki tobulai baltą kostiumą, o Koletė grakščiai liuoksi su klasikinio stiliaus suknele. Juodu – turtingi amerikiečiai, keliaujantys po Europą, iš miesto į miestą, iš viešbučio į viešbutį. Tarp trijulės užsimezga draugystė. Ridalas negali atitraukti akių nuo Koletės, o ši koketuoja, Česteriui šį procesą stebint pro nuolatos uždegtos cigaretės dūmus. Praleidusi žavingą naktį mieste, kompanija išsiskirsto.
Ir štai čia idilė griūva: Makfarlandų likimas pasibeldžia į duris. Iš Niujorko atsiųstas privatus detektyvas apkaltina Česterį sukčiavimu ir sakosi reprezentuojąs galybę nepatenkintų klientų; suprask – grąžink pinigus geruoju arba atsisveikink su savo galva. Česteris, ilgai negalvojęs, jį nužudo vonios kambaryje. Bevilkdamas kūną link koridoriaus, sutinka Ridalą, viešbutin grįžusį grąžinti Koletės taksi palikto papuošalo. Ir taip šie trys amerikiečiai nenoromis tampa nusikaltimo bendrininkais, ieškančiais pabėgimo iš Graikijos.
Jeigu perskaitę pastarąsias pastraipas galvojate apie Anthony Minghellos 1999 metų filmą „Talentingasis misteris Riplis“, esate pastabūs ir teisūs. „Riplis“ buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojos Patricios Higsmith romaną; „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ pakartoja šį scenarijų. Akivaizdu, kad Amini daugsyk žiūrėjo Minghellos kūrinį ir sėmėsi patirties.
Visgi šiuodu filmai yra itin skirtingi. „Riplis“ yra psichologinio trilerio etalonas, o „Apsimetėlis“, deja, pasiklysta kažkur tarp dramos, meilės istorijos ir trilerio. Filmo plakatas teigia: „Paslaptingas susitikimas. Pavojinga praeitis. Mirtina paslaptis“, ir aš tegaliu klausti – kodėl? Kam mitologizuoti paprastą kriminalinę istoriją? „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ turi pasiutusiai didelį neo-noir potencialą: aktorius, siužetą, scenografiją. Viggo Mortensenas turi tam tikro Jameso Stewarto pamišimo (galvokite apie Hitchcocko „Vertigo“ ir kaip Stewartas pamažu byra, byra, byra), o Dunst yra viena puikiausių savo kartos aktorių, kurią jau minėtas Hitchcockas išsyk siųstų į Normano Beitso motelį vietoj Janet Leigh.
Deja, ekrane matome pusantros valandos kančios Akropolio papėdėje. Kančios, puikius aktorius supakuojant į neišspręstus siužetinius tropus ir kino klišes. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad Amini paprasčiausiai nemoka rašyti vaidmenų moterims: bene ryškiausias to pavyzdys – „Važiuok“; ar prisimenate Carey Mulligan veikėjos vardą? Aš irgi ne. Koletės likimas – panašus. Koletė neturi charakterio, ji tėra graži Česterio žmona ir potenciali Ridalo meilužė. Prisiminus Dunst meistriškumą Larso von Triero „Melancholijoje“, gaila, kad tokio talento aktorė tėra tinkama vaidinti gražų papuošalą vyrams.
Koletės personažo neišplėtojimas yra vienas pagrindinių kliuvinių filmo meilės trikampiui; ir kai filmo pabaigoje Ridalas išpažįsta savo neblėstančią meilę jai, tegali galvoti apie jo paviršutiniškumą: jeigu tau teužtenka jos grožio, poros pokalbių ir žvilgsnių – na, žinai… Žinoma, galima teigti, kad visa tai vyksta anapus kadro ir žiūrovas turėtų pasitelkti vaizduotę, bet Amini nepateikia jokių užuominų apie Koletės ir Ridalo meilės gelmes. O jeigu tai yra aistra, tada „Apsimetėlis“ tą rodo pernelyg švelniai.
Viena pagrindinių neišspręstų siužetinių problemų – Ridalo ryšys su tėvu. Filmas simboliškai pradedamas Egėjo mitu, išsyk sufleruojančiu skausmingą tėvo ir sūnaus ryšį. Ši tema plėtojama vaizduojant tūžmingą, sparčiai kintantį Ridalo ir Česterio santykį; abu jie – sukčiai, Česteris jauniklį regi kaip jaunesnę savo versiją, o Ridalas akivaizdžiai ieško tėvo pakaitalo. Žvelgiant giliau, Koletė – filme niekur neminima Ridalo motina, bet visgi nebūsiu Žižekas, tiesiog krenkštelsiu: Edipas. Amini šią idėją pasitelkia kaip „mirtinos paslapties“ siūlų kamuolio leitmotyvą ir, fone skambant grėsmingai muzikai, tikisi pakelti filmą nuo kriminalinio iki psichologinio-mitologinio. Tačiau tai rodoma taip negrabiai, kad imi svajoti apie paprastą elegantišką kriminalą. Juk akivaizdu, kad filmas yra orientuotas į brandesnę publiką, kuriai neaktualūs tradiciniai „transformeriški“ vasaros kino teatrų pasiūlymai. Deja, išėjus iš kino teatro tesinori klausti: na ir?..
Suprantu, kad tapau itin skeptišką šio filmo paveikslą. „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ retsykiais sužiba brangakmeniais to filmo, kuriuo jis galėjo tapti: puiki Mortenseno vaidyba, Česteriui trūkinėjant, prakaituojant ir pamažėle einant iš proto (baltas kostiumas vis labiau pilkėja), Holivudo kine seniai regėta Graikija ir pusvalandis intrigos filmo pradžioje, tačiau tai jo neišgelbėja. Jeigu turite galimybę – susikraukite lagaminus ir Akropolį pamatykite patys, jeigu ne – grįžkite prie Hitchcocko ir nuostabaus film noir palikimo.
