Čia nėra nieko intelektualaus

Namai buvo teorinio atmestinumo objektas; ilgainiui jie tarsi savavališkai transformavosi į keistą prietaisą, turintį suburti visa, apie ką kalbėti nedera ar ką verčiau pamiršti. Šimtmečiais namai tebuvo „likutis“: tai, kas lieka pasibaigus spektakliui, visuma to, kuo taip ir nesugebėta dalintis su kitais.*

 Emanuele Coccia

 

Už staltiesių ir paklodžių

 

Ar pasakojimas apie namus turėtų prasidėti nuo to, kaip jautėmės gimdoje? Bet kas gi drįstų prisiimti atsakomybę už tokio pasakojimo autentiškumą. Tad gal verčiau pradėti nuo vaikiškų slėptuvių pastalėse – erdvių, kurių sienas atstojo ne pagal paskirtį panaudotos užuolaidos, lovatiesės, paklodės, staltiesės. Jos kūrė paslapties, užsklandos, intuityviai suvokiamų teatro užkulisių etiką ir estetiką. Ji buvo dviguba – statinio vidui ir išorei. Prispausdavome šiuos tekstilės kūrinius ant stalo išdėliotais sunkesniais daiktais, audiniai nudrykdavo pažemiui, kreivomis raukšlėmis ir jų šešėliais kurdami namų karikatūras. Jie sudarkydavo nusistovėjusią namų tvarką, rutiną, menamą, sąlyginį būsto grožį, epochos, mados, skurdo ar pertekliaus primestą beskonybę ir funkcionalumą.

Tokių žaidimų palapinių laikinumas turėjo šventės ir išvarymo požymių: atšvęsime, grįšime į savo tėvų namus prieš savo valią, mūsų palapinių neliks nė ženklo.

Pastalių prieblanda su jos paslaptimis tapdavo modifikuotu namų fraktalu. Ankštame prieglobstyje būdavome arti viena kitos, kvėpavome viena kitai į veidą. Šnabždėdamosi uosdavome viena kitos seilių kvapą. Juokėmės iš niekų. Tuose namuose būdavo linksma. Vienas kitas daiktas ar žaislas, kuriuos priglausdavome tose vaikiškose palapinėse, nepajėgdavo mūsų užgožti, užuot konkuravusios tarpusavyje, tapdavome viena kitai svarbiausiais žaislais. Gyvomis lėlėmis, kurios mums įduotos ribotam naudojimui ir kurios bus netrukus atimtos. Tai buvo meilės projektas su praeinamybės, galbūt ir mirties nuojauta. Argi ne namai yra viena tų vietų, kuriose mirštama? Dar neturėjome žodžių viskam įvardyti. Vadinome tai tiesiog namais. O gal tai tik kitas žodis meilei įvardyti. Nesvarbu, kad apsinešęs statybų dulkėmis, aplipęs nematomomis patalinėmis erkutėmis, įveltas į automatinę kasdienybę – vis dar veikli kulka, nors ir žaisliniame šautuve.

 

Ugnikalnis futliare

 

Namai, kaip saugesnė ir paslaptingesnė, daugiau laisvės leidžianti pasaulio dalis, rūpėjo ne vien mergaitėms. Berniukams tai buvo tvirtovės, slėptuvės medžiuose, rūsiuose, statybvietėse. Negyvenamų namų užkaboriai, palėpės, griuvėsiai. Ten jie galėjo būti indėnais, piratais, kareiviais. Kovotojais prieš blogį ar prieš kankinančias taisykles. Įsivaizduojamuose prieglobsčiuose juos siejo brolystės ir įsivaizduojami kareivinių ryšiai. Augant kai kuriems jų tai virsdavo garažine kultūra, būdinga sovietmečiu, – su pasididžiavimu serviruojamos išgėrinėjimo ritualų priemonės, pusnuogių gražuolių iliustracijos, svajonių automobilių atvaizdai ant sienų, automobilinės alyvos, degalų ir dar kažin kokie panašūs kvapai.

Günteris Grassas savo autobiografinėje knygoje „Svogūno lupimas“ aprašo vaikystės metais jam svarbų namų kampą, kuriame pasaulis nutildavo ir kur jis galėdavo būti tik savimi. Ar turėtų stebinti, kad ilgainiui ši kampo vizija išaugo į rašomąjį stalą, vakarais jaukiai apšviestą stalinės lempos? O gal tai reikštų, kad suaugę – daugiau ar mažiau nesąmoningai – siekiame įgyvendinti vaikystėje patirtą arba išsiilgtą namų modelį?

Visi tie namai, kuriuos patyrėme augdami ir bręsdami, buvo arba turėjo būti erdvė, tinkama pasislėpti, kur galima ar bent jau geidžiama jaustis apsaugotam nuo išorės pasaulio, veikiančio pagal kokias nors scenos ar spektaklio taisykles. Laisvės nuo taisyklių impulsas nebūtinai išsiveržia griaunamąja jėga, nors galimas ir Emanuelės Coccios reginio aprašymas, kuriame namai vadinami ugnikalniu, išmetančiu į planetą alternatyvų erdvėlaikį, nežemišką tikrovę. Ar toks ugnikalnis negalėtų būti dar vienas, tik kitoks spektaklis?

Bėgant nuo socialinės ar politinės scenografijos diktuojamos tvarkos, atskiri kambariai ar papildomą privatumą kuriantys tų kambarių kampai kartu su kitomis slėptuvėmis buvo laipsniškai išsipildančios erdvės. Jose išorė daugiau ar mažiau priartėdavo prie vidaus. To, kas vyko galvose.

Reikėjo laiko suprasti, kad tikrieji namai ar bent jų galimybė esmingiausiai yra įsikūrusi būtent galvoje. Ar ne šis suvokimas kadaise, jaunystės metais, blykstelėjo vizija, kad geriausias prieglobstis būtų paprastas, patogus higieniškai apšildomas futliaras, kuriame galėtum išsimiegoti ar kiek panorėjęs vartytis lovoje su knyga? Akimirkomis tai atrodė tobuliausias išorės ir vidaus harmonijos sprendimas, kūnui ir minimaliems jo poreikiams beveik sutampant su galvoje išsipildančiais maksimaliais mąstymo laisvės pavidalais.

Ar tokio futliaro, arba japoniško kapsulinio viešbučio, atvaizdą buvau mačiusi kokioje nors ano meto publikacijoje? Studentiškais metais man asmeniškai reikalingi daiktai tilpdavo į vienintelę bendrabučio spintos lentyną. Toks pasirinkimas, o gal ir aplinkybių nulemta padėtis keistu būdu keldavo pasididžiavimą. Jaučiausi lengva, paprastai, nesunkiai kilnojama, be vargo išlaikoma. Vaizdavausi tai kaip laisvę nuo daiktų ir perteklinių poreikių. Tokia buvo mano ugnikalnio futliare vizija. Kūriau ją kaip opoziciją kitų žmonių alkiui turėti ką nors daugiau, nei reikia gyvybei ir minčių laisvei išsaugoti. Iki šios dienos tai niekaip nedera su kai kurių pasakotojų – liudininkų ar neatsakingų vėlesnės epochos interpretatorių – teiginiu, koks siaubas buvo gyventi sovietmečiu. Tarsi tada būtume buvę benamiai ar savo galvoje save vien tik žalojantys personažai, nepagydomi luošiai. Kažkam turbūt vis dar esame panašūs į kiborgus su smegenyse įdiegtais kontrolės prietaisais, o ne išsaugoję vidinės laisvės gebėjimus žmonės. Ar kai kurie iš mūsų nebuvome juo laisvesni savo galvose, kuo stipriau buvome spaudžiami iš išorės? Gyvendama provincijoje interneto ir socialinių tinklų priešaušrio metais dažnai pagalvodavau apie originalių vizijų, gimstančių iš socialinės izoliacijos, potencialą: išorinės informacijos skurdas, panašiai kaip ir dykuma, gali tapti puikia terpe naujoms, neregėtoms, o kartais ir labai atsparioms gyvybės formoms ar pasauliams.

 

Sužnaibyti, bet gyvi

 

Bet ar turėjau šalia ką nors gyvą, kam būčiau nuoširdžiai patikėjusi šį savo vaizdinį tarsi brangenybę, atvirumo dovaną? Suprantama, tokią dovaną būtų reikėję paaiškinti, o tai būtų reiškę dar didesnį atsivėrimą, sluoksnis po sluoksnio, galbūt tai būtų atitikę vieną iš begalybės projekcijų. Kas būtų galėjęs mane įtikinti, kad tokia kryptis įmanoma, prasminga, bent pakenčiama ne vien tik man, bet ir kam nors kitam? Mandagios ir patogios bet kokio socialumo formos kuria vienokį ar kitokį saugumą, jos yra amortizatoriai tarp „aš“ ir bent šiek tiek kitoniškai nei „aš“ pasireiškiančio „kito“, tarp savasties ir neįprastos, bauginančios kitokybės. Reikėjo laiko, kad socialumas man atsiskleistų ne vien kaip grėsmė laisvei ar individualumui. Teko pagyventi bent keletą dešimtmečių, kad išvysčiau pasaulį persmelkusį bendrumą, organizuotumą, grupavimąsi pagal neabsoliutų panašumą, reikalaujantį nuolatinių individualumo aukų, taip pat ir vienos rūšies laisvės aukų ant kitos rūšies laisvės altorių. Socialumą, turintį miškų, laukų ir jūrų grožio.

Ar praregėti, išvystant daugybę tokių vienas už kitą gražesnių, žodžių auksu išpuoštų altorių, buvo palaima? O gal prakeiksmas? Ir kada gi tai prasidėjo? Gal tada, kai dviese su gražiaake kolektyvinio sodo kaimynų mergaite įsitaisėme žemoje sodo namelio palėpėje ir ji – dėl jau iš atminties išdilusių priežasčių, o gal ir be aiškios priežasties – pradėjo mane skaudžiai žnaibyti? Apynaujės pastogės gegnių mediena buvo šiurkšti, tačiau ji kvepėjo namais, ir tuose namuose, kaip ir kituose, nepavyko išvengti skausmo. Atokvėpį nuo smurto – jis atrodė nesuvokiamas – galėjau išsikovoti tik pagąsdinusi niekada nebedraugauti. Galbūt pritaikiau atsakomąjį, gynybinį smurtą? Ar jį tik susapnavau, nedrįsdama skriausti mažesnio už save? Kaip paaiškėjo, namuose, kuriuose slepiamasi nuo primestos išorinės tvarkos ir spaudimo, taip pat reikalingi įstatymai, derybos, politika, valdžia, manipuliacijos ir namų turinys gali būti gerokai drumstas.

 

Būti savimi: argi tai ne juokinga?

 

Namų neskaidrumą teko patirti ir vėlesniais laikais, kai kviesdavomės viena kitą į namus nakvynei tėvams išvykus. Repetavome gyvenimą dviese, intymumą, tarsi pratęsdamos vaikiškus žaidimus palapinėse, iš kurių išaugome. Iki šiol prisimenu ankštą lovą draugės kambaryje, šalia guolio – rauplėtą, nugarą brozdinantį krokodilišką radiatorių, žemėn šliaužiančią beformę pagalvę, mano namams neįprastą patalų kvapą. Jis man neatrodė geras. Vėlgi – rytą mano namuose, kai vienoje iš sustumtų dviejų lovų, kurioje liko nakvoti draugė, paryčiais išgirdau garsėjančią dejonę. Teko kviestis draugės mamą, o tada ir greitąją, galiausiai ligonei buvo nustatyta rimta liga, encefalitas. Mano namai tapo scena, kurioje maišėsi vidus ir išorė, kur mano vaidmuo tapo nebesuvokiamas, netgi nebereikalingas. Labiausiai prisimenu siaubą, patyrus, kaip sveikas žaidimų draugas ūmai virsta kažkuo nebepažįstamu, svetimu, kenčiančiu, reikalingu pagalbos, savo bejėgiškumu tarsi veidrodyje atspindinčiu tavąjį neįgalumą pagelbėti, savotišką meilės gėdą, įprastos komunikacijos pertrūkį, namų idilės žlugimą.

Tai buvo ta pati draugė, viena iš artimiausių, vieną gražią dieną visiškai nekaltai pasijuokusi iš mano trečius metus dėvimo mamos megzto „rudo megztinio“. Juokėsi iš jo kaip aiškiausio nuobodulio, neišradingumo, skurdo liudijimo, o galbūt pasikartojimo, dažniausiai juokingo vaikams ir būdingo komedijoms. Jai nekilo mintis, kad tai mėgstamiausias tavo namų drabužis, su kuriuo jauteisi dailus, sau pakankamas, išsipildęs, buvai savimi, jauteisi namuose. Galų gale tai netgi nebuvo rudas megztinis, jį mačiau kaip gražios ochros spalvos rūbą.

Mudvi abi vienodai nežinojome, kas tai yra „būti savimi“. Betgi dabar, kai manome žinančios: įsivaizduoti, kad gali būti pats save sukūręs, nuo nieko nepriklausomas, – argi tai ne juokinga? Pasijuokiau tada kartu su drauge, vargu ar nuoširdžiai, o vis dėlto paradoksaliu būdu suvokusi, kad būti savimi nebūtinai ir ne visada yra namų savybė. Kiek užtruko suvokti, kad sykiais privalu tokios prabangos atsisakyti, puoselėjant erdvę, kurioje buvimo savimi projektą įgyvendini ne vien tu, o dar ir kas nors kitas? O gal tai tik dar viena buvimo savimi pozicija? Juk ar negalėtų būti, kad namai tėra dar viena vieta ir dar vienas laikas, per kuriuos skleidžiasi „aš esu tu, o tu esi aš“ kosmosas? Pasak E. Coccios, mūsų namų neišbaigtumas „niekada nėra grynai architektūrinio ar estetinio pobūdžio – jis visada pirmiausia yra etinio pobūdžio“, ir „neįmanoma mąstyti ir kurti namų nemąstant ir nekuriant meilės“.

 

Juokas, arba meilės forma

 

Bet ar mano draugės juokas, pastebėjus mano pasikartojimo, arba būdo, kuriuo jai apsireiškė mano rudas megztinis, komiškumą, nebuvo viena meilės išraiškų? Kiek anksčiau mudvi abi juokėmės iš bemaž to paties – mūsų matematikos mokytojos diena iš dienos dėvimų vis tų pačių drabužių – pilkšvai alyvinės trikotažinės palaidinukės ir juodo sijono. Šiandien abejoju, ar ir tada juokiausi iš širdies – negi toji netekėjusi, šiek tiek švepla mokytoja tvirtomis kaimietės blauzdomis nebuvo mano kitas „aš“? Ji buvo panaši į mane labiau, nei būtų prireikę tapatintis tiek su ja, tiek su namais, kuriuos perteikė mūsų drabužiai. Žygiuojant ta pačia kryptimi kartu su E. Coccia: „Galiausiai dėl drabužių mes neišeiname iš namų: nešiojamės namus su savimi, pavertę antrąja oda. Dėl drabužių namai perkeičiami iš begalinės talpyklos į lanksčias ir subtilias judėjimo priemones, per kurias filtruojame pasaulį. Priešingai, per drabužius – jų mobilias ekstruzijas – namai liaujasi buvę privačia bei nematoma erdve ir tampa viešu individualios esaties reginiu, nuolat judančiu ir keičiančiu veidą.“

Kokius namus savo drabužiais reprezentavau laikais, kai mamos bendradarbės vyras, mano paauglystės metais turėjęs darbą karo dalinyje, man parūpino „plašč-palatką“, arba karišką apsiaustą-palapinę, iš kurios vėliau pasiuvome madingas platėjančias kelnes ir liemenę? Mano namuose niekada netrūko karo elemento. Turbūt natūralu, kad neapsiėjo be jo ir mano puikusis kostiumas. Brezentinių kelnių mada turbūt irgi reiškė šį tą reikšminga visai epochai – ir visai nesvarbu, ar tai suvokėme.

O kuo gi tada virto mano galvoje išsitenkantys namai, kai žengiau per miestą, prisidengusi persiūta „plašč-palatka“? Grožėdamasi savimi pačia – kuo buvau labiau: išsiskleidusia gėle, nesąmoningai trokštančia būti apdulkinta ir užmegzti vaisių, ar vis dėlto karišku kumščiu, gražiu dėl savo stiprybės, ištvermės, užsigrūdinimo, gebėjimo įsilieti į tikslingą žmonių grupę, aprūpintą kolektyviniu tikslu, kolektyvine madingo rūbo samprata, kolektyviniais benamių namais?

 

Vaikščioti lubomis

 

Bet kurie daiktai, lygiai kaip ir drabužiai, manytume, nėra vienareikšmiai. Tiesą sakant, jie tokie daugiareikšmiai, kad kiekvienas daiktas namų erdvėje yra tarsi atskiras triukšmo šaltinis, kartu su kitais panašiai triukšmaujančiais vedantis iš proto, trukdantis užmigti, vejantis iš namų. E. Coccia namų daiktus lygina su sirenomis, viliojančiomis savo dainomis, kurioms sunku atsispirti, įtraukiančiomis mus į varginantį tinklą. Pasak jo, likti namie „reiškia priešintis jėgoms, kuriomis daiktai veikia mus bei vienas kitą“. Štai dėl ko neatsispirdavau malonumui tyliai pabūti visuose remontuojamuose savo būstuose, kol tie dar būdavo laisvi: be baldų ir kitų daiktų. Tai buvo kažkuo labai svarbi galimybė pajusti daiktų taisyklių bei reikalavimų netrikdomus namus savo galvoje. Bemaž su šventa pagarba žvelgdavau į tuščias sienas tarytum įsimylėjusi ir sykiu žinodama, kokia trapi ir trumpalaikė ši padėtis. Būsena, kai nuščiūvame prieš nutinkant kam nors reikšmingam, kas pareikalaus ir papildomų vaidmenų įpareigojimų. Ar ne dėl to visada jaučiausi viliojama keisti būstą, kraustytis kur nors kitur? Tuščio būsto ramybė ir tyla, trunkanti akimirką, atsverdavo kraustymosi vargus. Negana to, priversdavo atsisveikinti su daiktais, praradusiais harmoningą skambesį su tais, kuriuos pasilikdavau, rasdama vietą naujuose namuose.

Kuo labiau nereikalingas ir nebemylimas daiktas, tuo labiau jis yra nepatenkintas, prašosi dėmesio, niurna ir priekaištauja – labai panašiai kaip dėmesio nebesulaukiantis kadaise taip rūpestingai, švelniai ir aistringai mylėtas mylimasis. Nepavykus atkurti meilės ryšio, tenka skirtis. Ir daugelis sutiks, kad atsisveikinti yra gerokai lengviau nei ką nors jau nebemylimą pamilti iš naujo. Ar ne todėl, būdama vaikas, taip mėgdavau žiūrėti į lubas, įsivaizduodama, kad vaikštau jomis tarsi tuščiomis, švariomis grindimis, aplenkdama vien tik kambario viduryje tarsi kokias gėles ant koto styrančius šviestuvus? Tai buvo švarių namų ir tyros meilės reginys, mieganti gėrio ir grožio sėkla, o gal tik abstrakti idėja, kuriai nebus lemta virsti kūnu. Nes jei tik ryžtumeisi pamilti bent jau save patį, tučtuojau prireiktų ir lovos, ir viryklės, ir puodo, lėkštės, šaukšto. Žinoma, ir peilio, kuris būtinai kada nors paleis tau kraują, kruvinai supurvindamas ką nors švaraus. Viešpatie, o juk neapsieitum dar ir be vonios bei unitazo.

 

Laisvės vėliavos virš kalėjimų

 

Sunkiausia namų, kaip ir meilės, pamoka yra ta, kad namai nėra nei švarūs, nei gryni. Štai kodėl išeiti į viešumą, mojuojant vėliavomis ir skanduojant netgi pačius tauriausius šūkius, vaizduojant save kažin kokios pašventintos žmonių masės ar grupės dalimi, man atrodydavo tam tikra melo atmaina. Išdrįsiu pasakyti ir tai: vis dar atrodo.

Mūsų teisuoliški riksmai yra melagingi. Mano ilgesys, kaip ir anksčiau, nevalingai skrodžia visatą, kurioje tarsi kvantinės dalelės skrieja įvairiausi nenuspėjami ir neišvengiami namai, vienu metu talpinantys savyje tiek rojų, tiek pragarą. Visi masiniai judėjimai elgiasi taip, tarsi jokių namų nebūtų. Jeigu tie namai išsipildytų pagal tikrų, saugių namų viziją, galbūt tokie judėjimai būtų tiesiog negalimi? Sąjūdžio laikais Panevėžyje girdėdavome, kad vienas iš vyrų, tremtinių ir politinių kalinių organizacijos aktyvistų, savo namuose yra užkūręs pragarą, ten neapsieinama be fizinio smurto prieš moterį. Ne vienas žinojome raiškiausių sąjūdiečių gvardijoje, prisiėmusioje atsakomybę kurti laisvą, saugią, gražią Lietuvą, esant žmonių, įklimpusių į erotines istorijas ar net skausmingus romanus, vejančius iš namų, nuskriaudžiančius ir apgaunančius namuose likusius namiškius, verčiančius namų ieškoti ten, kur namai pasibaigia. Sykį mačiau vieno tokių gvardiečių ašaras prieblandoje, panašioje į mano vaikystėje kuriamas palapines, – skausmą, kurio būčiau norėjusi nematyti. Ir argi tai nebuvo zondas tariamo, dar besikuriančio gėrio kūne, išduodantis mūsų slepiamą benamystę? Ir ką reiškė namai ir jų deklaruojama tautinė vizija vienam iš tų aktyvistų, visai nakčiai užrakinusiam mane savo studijoje, reikalavusiam, kad tapčiau jam namais čia ir dabar, per keletą vyriškos aistros išsipildymo minučių? Nei tada, nei dabar nejuntu jam pykčio. Gal tik graudų nejaukumą patyrus dar vieną įrodymą, kaip skirtingai blaškomės, bandydami nevėkšliškai įgyvendinti namų idėją, o jai nepavykus sukurdami kalėjimus. Tai štai kokie mes, mojuojantys laisvės vėliavomis.

Ir, o paradokse, tik pamažu įveikdama namų ilgesį ir inertišką savo prisirišimą prie mėgėjiškai susikurtos namų vizijos bei pasidavusi Sąjūdžio bangai, pagaliau pasijutau beveik patenkinta savo namais, tiksliau – apytuščiu jų indu, dabar jau užpildytu politinio spektaklio elementais. Kaip dabar prisimenu tą svaigią iliuziją, kai namų ilgesys tarsi kokia įsisenėjusi liga mane buvo apleidęs. Kiek buvo tokių kaip aš, kuriems vadinamasis nacionalinis pakilimas, arba politika, sąlygiškai trumpą mitingų, vėliavų ir draugėn sukibusių rankų laiką buvo tapęs veiksmingais vaistais nuo skausmo? Kiek tokių apsvaigusių buvo visais laikais, įvairiausiose politinėse sistemose ir kiek jų yra šiandien? Kiek iš jų namus pajunta tik turėdami ar išsigalvodami bendrą priešą?

Ar negalėtų būti, kad tušti namai yra geriausi namai, kaip kad jutau paslapčia tūnodama ir nuo tuštumos svaigdama vis dar laisvuose: be daiktų, be gyvenimo? Gal taip nutinka tik todėl, kad kaip tik tokiu būdu gali pasijusti labiausiai namuose, kuriuos patiri savo galvoje? Ir ar tai reiškia, kad susigyvenęs su viešumoje vykstančiu politiniu spektakliu kaip savo esatimi būtent tuščiuose namuose jausiesi labiausiai savimi?

 

Svaiginamieji

 

Gali būti, kad fizinis ar psichinis smurtas namų aplinkoje, kurio viena formų yra tiesiog atsisakymas kalbėtis, bežodis brozdinimasis į vienas kito privatumą, o gal belikęs vien tik viešų, politinių reikalų aptarinėjimas, yra geriausia aplinka politinei aistrai puoselėti. Tikrųjų namų ilgesys amputuojamas, nebėra jokios prasmės rimtai vertinti fantominius nesamų organizmo dalių skausmus. Ir tada… ar tada galima tiesiog rašyti? Neatsitiktinai E. Coccia prisipažįsta, kad radikaliausia namų kūrimo patirtimi jam lieka rašymas, jį įvardija ir kaip vieną stipriausių psichotropinių medžiagų: „Žodžiai yra balti milteliai ar nemalonaus skonio gėrimas. Bet gurkšnis po gurkšnio ir kažin kas prieš mus apsireiškia, kažin kas, neturintis nieko bendra su mūsų kūnu ar supančiu pasauliu.“ Vargu ar pavyktų paneigti, kad ideologiniai pareiškimai ir talentingų ar bent gudrių politikų retorika ir puikieji rašytojų kūriniai nėra susisiekiantys indai, kuriuose cirkuliuoja tos pačios arba labai artimos narkotinės medžiagos. Galbūt verta čia įkišti ir George’o Orwello trigrašį: „Nuomonė, kad menas negali turėti nieko bendra su politika, jau yra politinis požiūris.“ Ne vienam iš mūsų ši smulkutė žodinės valiutos moneta būtų patogi – padėtų išpirkti kurį nors etinį ir estetinį kompromisą.

Kita vertus, aiškindamas rašymo ir iš jo išplaukiančio skaitymo poveikį E. Coccia ištaria, sakyčiau, ne itin patogią, tačiau šiandien viešojoje erdvėje vis dažniau išryškėjančią žodžių poveikio tiesą: „Čia nėra nieko intelektualaus.“ Tai, pasak jo, tėra grynoji, cheminė, juslinė, vizionieriška gyvenimo injekcija. Tuo tarpu įtaigių tekstų – poezijos, romano ar įspūdingos kalbos mitingo scenoje – artumas vieno kitam gali būti tiek pat gėdingas, kiek ir išlaisvinantis. Intelektualumas jau dabar nebėra būtinas, kad meistriškai, žingsnis po žingsnio ką nors priverstume gėdytis arba didžiuotis viena ar kita savybe, reiškiniu, poelgiu, įrašu socialinio tinklo paskyroje. Arba kad ir knyga: negi didelio intelekto reikia kurią nors jų išgirti, lygiai kaip ir supeikti? Ar ne todėl, ką nors sumaniusi demaskuoti ar atverti, visada ir pernelyg greitai prisikasdavau prie ko nors priešinga, kas sutrikdydavo ir nutildydavo?

Gali būti, kad artėjame prie E. Coccios apibūdintų ateities namų, kurie, jo tvirtinimu, turėtų tapti „kolektyvine maišymosi disciplina: namų maišymosi, tapatybių maišymosi, tautų ir kultūrų maišymosi disciplina“. Ar šie žodžiai tėra svaiginamoji injekcija, arba dozė, prie kurios ilgainiui priprantama ir jos nebepakanka?