Miškas: vaizdinys ir simbolika

Rašyti apie miško vaizdinį ir simboliką senųjų europiečių pasaulėjautoje – užduotis nelengva vien jau todėl, kad aprėpti visus su miškais ir giriomis susijusius pasakojimus, padavimus, liaudies tikėjimus ir mitologinius siužetus būtų išties titaniškas darbas. Miškas nuo seno daug reiškė Europos kilčių gyvenime ir netgi veržlus miestų plėtimasis bei istorijos sąlygotas ištisų žaliųjų masyvų kirtimas neištrynė iš mūsų atminties atgarsių apie amžinai žaliuojančias girias, paslaptingas miškų būtybes, galimus pavojus ir naudą žmogui.

 

Miško vaizdinys senojoje Europoje

Civilizacija ir urbanizacija po Europą plito iš pietų, iš Viduržemio jūros baseino, kur žmogus anksčiausiai privertė gamtą „pasislinkti“. Graikams ar romėnams persikėlus į miestus, bauginančiais miškais apaugusios teritorijos šiauriau jų arealo kėlė ne tik kultūrinę priešpriešą, bet ir pagarbią baimę. Esą ten, neįžengiamose giriose, gyvena barbarai, nesuprantami, aukšti ir stiprūs miškų žmonės, ir nežinomos fantastinės būtybės. Gajus Julijus Cezaris savo užrašuose apie galų karą mini, kad šiauriau Romos valdų esančiose tamsiausiose giriose gyvena vienaragiai ir neregėti žvėrys. Pasak Cezario, šių teritorijų neįmanoma nukariauti, todėl jas tikriausiai derėtų tiesiog ignoruoti. Nežinia, tikėjo pats autorius vienaragiais ir miškų pabaisomis ar netikėjo, tačiau jo vengimas žengti į žaliąją nežinomybę turėjo ir racionalumo grūdo – nei psichologiškai, nei kariškai „civilizuoti“ romėnų legionieriai nebuvo paruošti kautis gūdžiose pelkėtose šiaurės giriose, ką įrodė triuškinantis trijų Romos legionų pralaimėjimas 9 metais Teutoburgo miške. Miškingas germanų genčių gyvenamas teritorijas romėnai vadino Germania libera, tai yra laisvąja, nenukariauta germanų žeme, į ją įžengti būdavo lengviau nei iš jos sugrįžti.

Romos istorikas Tacitas taip aprašo tarp germanų paplitusį miško ir šventųjų giraičių garbinimą: „Tam tikrą dieną visų giminingų kilčių atstovai susirenka šventame miške, kuriame jų protėviams buvo atvertos pranašystės ir kuriam jie nuo seniausių laikų jautė baugią pagarbą.“ Taigi, seniesiems germanams miškas buvo ne tik pati natūraliausia aplinka, bet ir religinio garbinimo objektas. Natūraliai susiformavusiose ar iškirstose laukymėse, dažniausiai palei upes, senosios bendruomenės steigdavo nedideles gyvenvietes, kurias iš visų pusių supo tankios girios. Ne veltui vokiečių tautosakos tyrinėtojas ir pasakininkas Jacobas Grimmas teigė, kad miškas yra pats tikriausias vokiečių tautos lopšys. Miškas buvo didžiausias genties maitintojas, o jo masyvai stūksojo tarytum siena, sauganti vidinę bendruomenės laisvę ir ramybę nuo priešo. Germanai gimdavo miškų apsuptyje, gyvendavo, kaudavosi ir mirdavo. Visa tai be galo artima ir lietuvių protėviams, tačiau šįkart prieš juos stojo „civilizuotieji“ germanai, kadaise buvę girių vaikais.

Savaime suprantama, kad miško kultas glaudžiai susijęs su medžio garbinimu, o medis – universalus gyvybės, sveikatos, augimo ir harmonijos simbolis. Jis tarytum reprezentuoja pačią gamtą ir jos dėsnius. Tiek baltai, tiek slavai, tiek germanai ir keltai įsivaizduojamą pasaulio modelį ir žmogaus gyvenimą siejo su medžiu. Skandinavų pasaulio medis Igdrasilas, medinė saksų kolona Irminsulis, Būties medžio vaizdiniai baltų ir slavų ornamentikoje – visi šie vaizdiniai yra be galo giminiški, juos ne kartą nagrinėjo daugybė tyrinėtojų. Ko gero, visame Europos areale tikėta, kad iš medžių galima pranašauti, kad juose gyvena dvasios ir netgi dieviškos būtybės, aptinkama gausybė pasakojimų apie šventuosius ar kokiai konkrečiai dievybei priskiriamus medžius.

Tiesa, nors davė nepamainomos naudos, miškas ne visuomet laikytas palankiu žmogaus kaimynu. Nepažįstami, ypač seni ir gūdūs miškai baugino žmogų. „Savi“ netoliese esantys miškeliai buvo laikomi mažiau pavojingais nei tolėliau esančios tamsios girios su stebuklingu fėjų, miškinių ir pelkių gyventojų pasauliu. Tikėta, kad senieji miškai saugo savo atsiminimus ir paslaptis, tai puikiai atspindi tiek europiečių tautosaka, tiek vėlesnė literatūra. Atsiminkime kad ir anglų rašytojo J. R. R. Tolkieno kūriniuose aprašytas stebuklingas ir pavojingas senąsias girias, kuriose gyvena nežinia kas ir kuriose vienišas keliautojas susiduria su daug išbandymų. Senas kaip pasaulis miškas gyvena savo gyvenimą, o atsitiktiniai užklydėliai toli gražu ne visuomet laukiami.

Viduramžiais Vakarų Europoje smarkiai auga miestai, daugėja kaimų, didėja dirbamos žemės poreikis. Kertami vis nauji girių masyvai, raunami kelmai, ištisos girios tampa kažkieno nuosavybe. Vakariečiai tampa vis labiau „civilizuoti“, gimsta miestų kultūra, susiformuoja ištisos miestiečių kartos, tiesiami keliai, paprastėja susisiekimas tarp miestų ir gyvenviečių. Krikščioniškoje visuomenėje giria praranda sakralumą. Žinoma, ji ir toliau išlieka be galo reikšminga žmogaus gyvenime, bet pirmiausia kaip žaliavų ir medžioklės šaltinis. Pakinta požiūris ir į girios gyventojus. Senųjų dievybių jau nebėra, tačiau tautosakoje yra išlikę pasakojimų apie miškuose gyvenančias raganas, žiniuones, burtininkus, vilktakius, žmogėdras, žmogumi pasivertusius velnius. Čia galima sutikti plėšikų gaujas, pavienius nuo įstatymo besislapstančius nusikaltėlius ir kraugeriškus neįsivaizduojamo dydžio žvėris. Mišku dažnai gąsdino (o neretai ir gąsdina) pernelyg smalsius mažuosius neklaužadas. Tiesa, nors kai kur vis dar pasakojama apie miškuose gyvenančius geruosius plėšikus (pavyzdžiui, apie Robiną Hudą), išmintingus atsiskyrėlius ir žmogui padedančias fėjas, iš esmės tarp miško ir urbanizuoto vakariečio atotrūkis didėja.

Palankesnis požiūris į girią, bent jau vokiškoje literatūrinėje tradicijoje, ima formuotis tautinio romantizmo laikotarpiu, kai nemažai autorių pradeda kelti etninės kilmės klausimus. Deja, susidomėjimas senosiomis vertybėmis nedaug turėjo įtakos girių kirtimams ir jų masyvai per palyginti trumpą laiką katastrofiškai sumažėjo.

Vadinamieji barbarai patys tampa naujų technologijų, įstatymų ir pasaulėžiūros nešėjais, o riba tarp „pažangos pasaulio“ ir „naujųjų barbarų“ iš pradžių nusistovi ties vakarų slavų gentimis, o šioms priėmus krikštą – ties baltais.

 

Miškas ir Lietuva

Apie baltų santykį su mišku ir medžiais galima rašyti daug, o ir mūsų kraštas kaimynams dažnai buvo gūdžiomis giriomis apaugusi terra incognita, kaip ir kadaise miškingoji Germanija – romėnams. Baltų gyvensena miškingame kraštovaizdyje tikriausiai nedaug tesiskyrė nuo panašios senųjų germanų ar slavų genčių gyvensenos. Miškas buvo pagrindinis maisto (medžioklė, rinkimas), energijos (malkos), žaliavų (mediena statybai, sakai ir pan.) šaltinis. Gyventojų tankis buvo nedidelis, prekyba vyko dažniausiai upėmis, medienos žmogaus poreikiams turėjo būti per akis, tad didesnė žala žaliesiems plotams vargu ar galėjo būti padaryta. Savaime suprantama, lietuvių protėviai taip pat praktikavo miškų kirtimus, tačiau čia dar nebuvo sunykęs tas girių sakralumo kultas, kurį jų kaimynai jau kadaise prarado. (Žinoma, kai kurie archajiški pagoniško medžių kulto reliktai ir su jais susiję prietarai dar ilgai išliko tiek Vakarų, tiek Rytų visuomenėse, ypač tarp paprastos liaudies, tačiau tai buvo tik atspindys to, kas buvo kadaise.) Baltai turėjo savas šventas giraites, savus paslaptingus medžius ir su miškais susijusias dievybes, medžių paminėjimų gausu lietuvių liaudies dainose ir tautosakoje.

Ypatingą senųjų baltų pagarbą medžiui ir girioms, ypač šventoms, mini ne vienas šaltinis. Juos apibendrinant galima teigti, kad baltai apibrėžė tam tikras miškingas vietas, kurioms jautė didžiulę pagarbą ir kurių neliečiamybę gynė. Papročiai draudė ten užsiimti savavališka veikla, kirsti medžius, ir apskritai žengti į jas be jokio reikalo. Tai buvo dievams skirta apeigų vieta, o už šventvietės ramybės išniekinimą griežtai bausta. Būtent už tokią šventvagystę 997 m. galvos neteko prūsus krikštyti bandęs Adalbertas Prahiškis (Vaitiekus).

Lietuva kaimynams išliko girių kraštas, o lietuviai – miško žmonės net ir po krikšto, kai šventųjų giraičių garbinimas buvo paskelbtas pasibjaurėtinu barbarišku papročiu ir pradėtas įnirtingai rauti su visomis šaknimis. Visgi liaudies sąmonėje bet kokie „iš aukščiau“ primesti pokyčiai nevyksta taip greitai, tad tarp lietuvių ir latvių didžiulė pagarba medžiui ir miškui laikėsi dar ilgus amžius, o kai kurie tos buvusios pagarbos atspindžiai aptinkami ir mūsų dienomis. (Pavyzdžiui, padorūs tėvai visuomet sudraus medį ar krūmą laužantį vaiką, nes tai ne tik „negražu“ ar „pavojinga“, bet ir „medžiui skauda“, „jis verkia“ ir pan. Panaši personifikacija yra itin archajiškos kilmės. Tokie pat nerašyti draudimai susiję ir su ugnimi, švariu šaltinio vandeniu. Galbūt ir negalima teigti, kad tai tiesioginis senosios pagonybės atspindys, tačiau mūsų kultūra, mąstysena ir nerašytas elgesio kodeksas neatsiejamai formavosi veikiami iš kartos į kartą perduodamų vaizdinių, kurie galbūt įgavo kitas formas ir paaiškinimus, bet iš esmės liko tokie patys.)

Pakrikštyti vietos gyventojai medžius kirto nenoriai, reikalavo įrodymų, kad už tai jiems nieko nenutiks, o kai kada ir atvirai priešinosi. Aptinkami draudimai žmonėms burtis senosiose šventvietėse įrodo, kad liaudis dar ilgą laiką išpažino protėvių tikėjimus, tarp jų ir susijusius su girių sakralumu.

Neretai smarkiai sutirštinti „laukinės girių Lietuvos“ vaizdiniai įsitvirtino ir vėlesnėje lenkų literatūroje. Tiek Henrykas Sienkiewiczius, tiek Józefas Ignacy Kraszewskis Lietuvą (įskaitant Žemaitiją) savo kūriniuose aprašo kaip neįžengiama ištisine giria apaugusį kraštą, kuriame žmonės gyvena tiesiog po medžiais, vilki kailiais ir yra veikiau panašūs į kito pasaulio miškinius nei į „normalius žmones“. Tiesa, ir Sienkiewiczius, ir ypač Kraszewskis nuolat pabrėžia pagarbą šiems „civilizacijos nesugadintiems“ narsiems kariams ir gėrisi unikaliu jų artumu gamtai, tačiau visiškai laukinio ir vos ne medžio žievėmis apsikarsčiusio lietuvio stereotipas ilgam įsitvirtina kaimynų sąmonėje. O juk palyginti ne taip seniai tokiais pat laukiniais lenkus įvardijo „civilizuotieji“ vokiečiai, o pastaruosius – romėnai.

Lietuvos – girių šalies vaizdinys gajus ir lietuvių literatūroje. „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai“, – taip gimtąją šalį aprašė Maironis. Daugybė lietuvių autorių, neišskiriant konkretaus laikotarpio ar politinių pažiūrų, savo kūryboje nuolat pasitelkia miško, medžių temą, tuo tarsi paliudydami, kad miškas ir medžiai lietuvių pasaulėjautoje užėmė be galo svarbią vietą. Senasis Šimonių ąžuolas Ievos Simonaitytės kūrinyje, snaudžiantys tamsūs Maironio miškai, tautinis pasididžiavimas Stelmuže, Dionizo Poškos Baubliai, pačius seniausius laikus siekiantys tikėjimai medžių sąsaja su žmogaus lemtimi – visa tai yra gyvas mūsų krašto paveldas ir tarpusavyje, nors ir ne visada tiesiogiai, susiję vaizdiniai.

Miškas buvo svarbus ir XX a. viduryje, kai Lietuvoje kilo ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai. Juk, kalbant vaizdžiai, tada, kaip ir prieš daugybę šimtmečių, girios vėl tapo mūsų krašto žmonių pasipriešinimo simboliu. Tai nebuvo nei bekraštės stepės, nei dykumos, nei kalnai, o pati gimčiausia terpė, kurioje kovojant lietuvių, kaip miško ir atokių vienkiemių žmonių, būdas atliko ne mažesnį vaidmenį nei mokėjimas kautis ir Laisvės troškimas. Kadaise Jacobas Grimmas mišką pavadino vokiečių tautos ir kultūros lopšiu, mano manymu, šis posakis dar labiau tinka lietuviams.

 

Kraštovaizdis ir etninė psichologija

Kultūrų tyrinėtojai senokai pastebėjo, kad tautų ir visuomenių raidą lemia ne tik santykiai su kaimynais ar geografinė padėtis, bet galbūt ir tam tikras etninės psichologijos veiksnys, kuris formuojasi ilgus amžius, veikiamas klimato, vietos kraštovaizdžio ir pan. Šiuos klausimus yra nagrinėjęs žymusis filosofas Oswaldas Spengleris.

Europos istorija rodo, kad reikšmingesni civilizacijos pasiekimai anksčiausiai gimsta priejūriuose, o aukšti kalnai ir gūdžios girios izoliuoja ir konservuoja visuomenes. Žinoma, negalima atmesti ir nutolimo nuo civilizacijos sklaidos židinių reikšmės.

Bekraščių stepių žmonės atviresni, nėra itin pastovūs ir mažiau prisirišę prie konkrečios vietos, jūrinių sričių gyventojai ryžtingesni santykiuose su kaimynais, mobilesni, istoriškai sėkmingiau plėtojo prekybą, o laivyba ir nuolatinė kova su jūra vertė daryti pažangą. Kalnuose dažnai susiformuodavo gana izoliuotos griežtos ir konservatyvios patriarchalinės, netgi klaninės visuomenės, o miškų zonos gyventojai yra gana sėslūs, prisirišę prie savo vietos ir žemės, dažnai kuriantys savo gyvenimą ten, kur gimė ir augo. Čia iškart būtina pasakyti, kad ir miškų zonos žmonės gali organizuotis į galingą valstybę, pulti kaimynus ir kurti imperijas tuo atveju, jei vieną veiksnių nustelbia kitos tarpusavyje susipynusios priežastys (geopolitinės, religinės, istorinės ir pan.).

Miškų zonos žmogui būdingas tam tikras individualumas, tačiau, priklausomai nuo laikotarpio, bendrasis mentalitetas gali kisti. Štai senuosiuose šaltiniuose aptinkama užuominų, kad germanas statosi namą atokiau nuo kaimyno (dažnai artimo giminaičio), nes itin artima kaimynystė jam nepakenčiama. Kita vertus, amžiams bėgant vokiečiai tapo miestiečių tauta: sėkmingai kūrėsi Vokietijos ir užsienio miestuose, vertėsi amatais, plėtojo verslą ir prekybą, tapo labai bendruomeniški ir organizuoti. Taip „girių žmonių“ mentalitetas palaipsniui virto „miesčionių“ mentalitetu. Tasai tapsmas „miestų tauta“ maždaug nuo XX a. pradžios palietė ir lietuvius, nors kiekvienam puikiai pažįstamas posakis „antra karta nuo žagrės“. Nenuostabu, juk dar XIX a. pabaigoje net lietuviškiausiuose kraštuose lietuviai sudarė nedidelę miestų gyventojų dalį ir visuomet buvo susiję su kaimo vietove, žeme, taip pat su mišku. Kaimietis konservatyvesnis ir atsargesnis, naujoves priima nenoriai ir mieliau lieka prie seno. Jis labiau susigyvenęs su aplinka, turi savo mažą ir mielą tėviškę, retai veliasi į klausimus, kurie tiesiogiai neliečia jo paties ar jo aplinkos. Galbūt tuo galima paaiškinti tradicinį lietuvių mentalitetą, prisirišimą prie savo žemės, pagarbą gamtai? Taip, nori ar nenori, pasaulis globalėja, jaunimas keliasi į miestus ar palieka savo kraštą, tačiau kiekviename lietuviškame kaime (ir netgi neretai mieste) dar galima išvysti tų, kuriems būdingos visos senosios lietuvių vertybės, įprastos veikiau kaimo vietovėje nei miesto šurmulyje.

 

Miškas kaip simbolis

Kiekvienas supranta, kad miškas – tai vieta, kur auga daug medžių, o medis simboliškai siejamas su vaisinga jėga, stiebimusi į šviesą, iš žemės gelmių į dangų kylančia varomąja gamtos energija. Atrodytų, kad jeigu atskiras medis turi tiek daug teigiamų simbolinių savybių, tai ir pats miškas turėtų būti apipintas tik teigiamais vaizdiniais. Tačiau ne viskas taip paprasta…

Miško simboliką galima pavadinti daugialype. Viena vertus, tai saulės spindulių nutviekstos jaukios laukymės ir gaivaus oro sklidini pušynėliai, kita vertus – tamsios ir pelkėtos girios, kuriose pro senus didžiulius medžius neprasiskverbia joks šviesos spindulėlis, lengva paklysti ir galutinai nusivaryti nuo kojų. Tokias skirtingas emocijas miškas turėjo kelti ir mūsų protėviams.

Simbolikoje miškas siejamas su tam tikra nežinia, klaidžiojimais ir ieškojimais. Pasakų herojus dažnai klaidžioja miškais, kol atranda, ko jam reikia. Miškas – tai išbandymas tamsa ir painumu, ilgų ir sunkių paieškų simbolis.

Europos tautų folklore giriose dažnai gyvena stebuklingomis savybėmis pasižymintys atsiskyrėliai ir išminčiai, kuriems įprastas žmonių pasaulis atrodo per daug atgrasus, triukšmingas ir tuščias. Šiuo atveju miškas simbolizuoja gyvenimą savyje ir su pačiu savimi, taip pat nusileidimą į slapčiausias sielos ir išminties gelmes.

Tamsi giria – išvarytųjų ir visuomenės atstumtųjų vieta, kurioje saugumą ir prieglobstį randa tie, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali laisvai pasirodyti visuomenėje. Taigi, tam tikrais atvejais miškas gali simbolizuoti prieglobstį ir globą.

Miškas taip pat siejamas su pavojumi. Juk ten gyvena laukiniai žvėrys, neradus kelio galima mirtinai sušalti, pasakos perspėja apie kitus galimus girių nemalonumus (raganas, žmogėdras, galvažudžių gaujas).

Pagaliau miškas – tai visiškai kitas pasaulis, kur lokiai gyvena pirkiose, gerieji ir kilnieji plėšikai kuria teisingesnes visuomenes, o stebuklingose pievose girių viduryje siaučia gerosios fėjos.

Posakis „klaidžioti miške“ reiškia ieškoti to, ko nežinai, o jeigu ir žinai, tai kamuoja nežinia, kuria kryptimi keliauti. „Tamsus miškas“ reiškia situacijos painumą, pasimetimą, neaiškumą. Yra ir daugybė kitų su mišku susijusių lietuviškų posakių bei patarlių, o jei prie jų pridėtume kitų tautų posakius, tai susidarytų išties įspūdingas lobynas.

Miškas buvo nuolatinis žmogaus kaimynas nuo pat žmonijos atsiradimo. Maža to, visų mūsų protėviai tūkstantmečiais gyveno miško suformuotame kraštovaizdyje, veikiami jo simbolių ir paslapčių. Simboliškai miškas gali būti geras ir blogas, svetingas ir atšiaurus, padėti kažką atrasti arba galutinai pražudyti, tačiau juk simboliai gimsta žmogaus galvoje…