Ką reiškia žodžiai „elfas“, „fėja“, „trolis“…

Iš įvairių tautų pasakų ir fantastinės literatūros kūrinių puikiai prisimename fantastinių būtybių pasaulį. Stebuklingus elfus, milžiniškus trolius, paslaptingas fėjas, žmogėdras ogrus, baisiuosius goblinus ir kraujo trokštančius vampyrus. Daugelis šių mitologines būtybes įvardijančių žodžių tapo tarptautiniai. Žinome, kad, pavyzdžiui, gnomai yra nykštukai, kad fėjos dažnai vaizduojamos su mažais sparneliais, kad vampyrai išsiskiria sniego baltumo oda ir aštriomis iltimis, tačiau ar dažnas susimąsto apie šių žodžių kilmę? Tai ir panagrinėkime.

Germanų ir keltų mitologijoje elfai – stebuklingos miškų būtybės. Dažniausiai jie palankūs žmonėms, nors gali jų vengti, o nedorėliams ir pikto pridaryti. Vienur elfai tapatinti su požemio nykštukais, kitur – su fėjomis, tačiau paprastai jie įsivaizduoti kaip paslaptingos girių dvasios mažų žmogeliukų pavidalu. Elfai nepaprastai gražūs, ilgaamžiai ar net nemirtingi.

Tiksli žodžio „elfas“ etimologija nėra nustatyta, tačiau daugelyje germanų kalbų kartojasi ta pati šaknis elf-, aelf-, alv-. Yra nuomonių, kad „elfas“ – net ne germaniškos kilmės žodis, o kilęs iš lotyniškos šaknies alb-, siejamos su balta spalva, ar iš keltų žodžio ailil – „spindintis“, „žėrintis“. Tokia kilmė neturėtų stebinti, juk mažieji elfai dažnai įsivaizduoti spindintys.

Pilvotas nykštukas su aukšta skrybėle. 1620

Skandinavų folklore aptinkami troliai – kartais nepaprastai dideli, o kartais mažyčiai padarai. Paprastai troliai gyvena miškų olose ar po žeme, yra bjaurios išvaizdos, priešiški žmonėms. Šiauriečių legendose troliai gimsta iš akmens ir vengia saulės šviesos, jie – gana kvailos būtybės, kurias lengva pergudrauti, tačiau jie gali grobti žmones, jų vaikus ir gyvulius. Kartais troliai vaizduojami kaip žmogėdros, nors sakmėse pasitaiko ir nieko pikto nedarančių trolių, kurie ima mokestį iš žmonių už perėjimą tiltais ar net padeda mainais į kokią nors paslaugą.

Senojoje norvegų kalboje žodis „trolis“ siejamas su burtininką, raganių apibūdinančiomis reikšmėmis. Švedų trolla reiškia kerėjimą, o vokiečių aukštaičių truellen – apgavystę ir klastą.

Lietuviškuose užsienio autorių tekstų vertimuose žodis „gnomas“ dažnai verčiamas kaip „nykštukas“, nors kartais išlaikoma ir originali forma. Paprastai gnomai įsivaizduojami kaip mažos ilgabarzdės būtybės, kurios gyvena po žeme, yra labai darbščios ir išradingos. Pagrindinis požemio gnomų užsiėmimas – brangiųjų metalų paieška, kalvystė ir įvairūs amatai, todėl tikėta, kad nuo žmonių akių paslėptose gnomų buveinėse galima atrasti daugelį amžių ten kauptus turtus. Dažniausiai gnomai nėra priešiški žmonėms, tačiau jų šalinasi ir labai nenoriai dalinasi savo amato ir turtų paslaptimis. Gnomams būdingas didelis kaupimo instinktas, taupumas ir netgi godumas.

Pirmą kartą žodis „gnomas“ paminėtas šveicarų mistiko ir mokslininko Paracelso (1493–1541) darbuose. Jis juos aprašė kaip paslaptingas žemės stichiją įkūnijančias būtybes. Paprastai žodis „gnomas“ kildinamas iš graikiškojo genomos, kuris savo ruožtu reiškia požemio gyventojus. Kadangi gnomo sąvoka atsirado tik XVI a., savaime suprantama, kad ji sujungė visas mitines funkcijas, kurios buvo būdingos paslaptingiems nykštukams įvairių tautų mitologijoje – vokiečių cvergams (zwerg), anglų dvorfams (dwarf), skandinavų požemio alvams (elfams).

Sudėtingas ir gana prieštaringas fėjų vaizdinys aptinkamas Vakarų folklore. Fėjos – stebuklingos, dažniausiai moteriškosios giminės būtybės, kurių išvaizda skirtinga, o būdas gali būti pats įvairiausias. Kartais fėjos įsivaizduotos kaip švytinčios žmogaus ūgio ir žmogaus pavidalo dvasios, kartais – kaip mažytės moterys su sparneliais. Fėjų būdas įvairiose sakmėse toks prieštaringas, kad priskirti visam jų pasauliui konkrečias savybes gana sudėtinga. Fėjos gali pasiversti žmonėmis ir gyvūnais, jos gali būti geros ir blogos, daug padėti ir labai pakenkti, fėjos geba ne tik apdovanoti žmogų, bet ir jį susargdinti, jos greitai įsižeidžia ir yra labai kerštingos. Senovėje tikėta, kad jeigu lopšyje miršta kūdikis, tai yra jį pavogusių ir negyvą kūnelį į lopšį numetusių fėjų darbas. Būtent tai suartina fėjas su lietuviškomis laumėmis.

Manoma, kad itin archajiškas fėjų vaizdinys galėjęs kilti iš senovinio mirusiųjų vėlių kulto – jos aktyviai dalyvaudavo žmonių gyvenimuose. Žodis „fėja“ kilęs iš senovės prancūzų kalbos žodžio faerie, o šis tikriausiai kilęs iš lotyniškojo dvasią globėją reiškiančio fata ar fatum (lemtis, likimas). Beje, fėjų pasauliu neretai buvo vadinama visų stebuklingų mitologinių būtybių (elfų, nykštukų ir pan.) visuma.

Lietuviškuose vertimuose retai aptinkami ograi – dažniausiai pelkėse gyvenantys baisūs ir pikti milžinai. Ograi – didžiulės, neįtikėtinai stiprios ir primityvios būtybės, jie minta žmogiena, o iš savo nugalėtų priešų kaulų gaminasi talismanus. Paprastai žodis „ogras“ mūsuose verčiamas kaip „milžinas“ ar „žmogėdra“, tačiau iš tiesų jo etimologija nėra tiksliai nustatyta. Pagal vieną iš versijų prancūziškas ogre kilo iš lotyniško žodžio, reiškiančio požemio karalystę, pagal kitą – „ogras“ reiškia „vengrą“ (hongrois). Pastaroji teorija neturėtų pasirodyti labai keista, jeigu atminsime faktą, kad kadaise Europą siaubę dabartinių vengrų protėviai hunai buvo vaizduojami kaip negailestingi kraugeriai ir paties šėtono išperos. Beje, „Žiedų valdovo“ autoriaus J. R. R. Tolkieno orkai – ograms giminiška padermė ne tik pavadinimu, bet ir darbais.

Pasakojimai apie bjaurios išvaizdos, smailiaausius goblinus kyla iš anglų tradicijos. Tiesa, pats žodis gobelin – prancūziškas šalį nukariavusių normandų palikimas. Pirmą kartą jis aptinkamas užrašytas XII a. kaip piktos dvasios vardas ir galbūt kildinamas iš lotyniško cabalus (apgavystė, melas). Manoma, kad etimologiškai angliškam „goblinui“ giminiškas ir vokiškas „naminukas“, vardu Koboldas. Su žodžiu „goblinas“ siejamas ir kitas angliškas žodis hob, kuris kadaise reiškė mažyčius žmogeliukus, elfus, fėjas.

Kraujasiurbiai vampyrai nepriklauso mitiniam mažųjų žmogeliukų pasauliui, tačiau juos įvardijantis žodis irgi tarptautinis. „Vampyro“ etimologijos reikėtų ieškoti slavų kalbose, atkreipus dėmesį į panašiai skambančius slaviškus žodžius upyr, upior, упырь. Tačiau ką reiškė upyr? Pagal viena versiją šis žodis siejamas su slavų kalbų šaknimi per-, iš kurios kyla žodžiai, kurie reiškia „plunksna“, „sklęsti“. Senojoje lenkų kalboje žodis wąpiory reiškia plunksnuotąjį. Gali būti, kad tai kažkaip siejasi su vampyrų gebėjimu skraidyti. Pagal kitą versiją į pietų slavų kalbas „vampyras“ pateko iš tiurkų kalbų, kur panašus žodis ubyr reiškia raganą. Šiaip ar taip, po margąjį pasaulį šis žodis pasklido iš Balkanų, kuriuose tikėjimas kraujo trokštančiais vampyrais dar prieš kelis šimtus metų buvo ypač stiprus.