CHARLES BUKOWSKI

CHARLES BUKOWSKI. Eilės

 

 

aš prieš pasaulį

kai buvau mažius,
vienas iš man užduotų klausimų buvo toks:
mieliau suėstum kibirą šūdo
ar išgertum kibirą myžalų?
nesunku, pamaniau.
tai nesunku, – atsakiau, – renkuosi
myžalus.“
o gal mes priversim tave daryti ir tą, ir tą“, –
pareiškė jie.
buvau naujokas tame
rajone.
ane?“ – pasitikslinau.
ane!“ – atsakė man.
 jie buvo keturiese.
 ane, – pakartojau, – jūs ir kieno
 armija?“
 nereikės jokios armijos“, –
 pareiškė didžiausias iš ketverto.
 pyliau kumščiu jam
 į pilvą.
 tada visi 5 kalėmės,
parkritę ant žemės.
 jie trukdė vienas kitam,
 bet vis tiek jų buvo
 per daug.
ištrūkęs, dėjau
į kojas.
mižnius! mižnius! – rėkė jie. –

Ievos Laniauskaitės piešinys

varai namo pas mamą?“
skuodžiau nesustodamas.
 jie buvo teisūs.
iki namų visą kelią bėgau,
tada keliuku, per
verandą įlėkiau
į vidų,
 kur tėvas mušė
 motiną.
 ji spiegė.
 ant grindų voliojosi duženos.
 puoliau tėvą mojuodamas kumščiais.
 stiebiausi, bet jis buvo per aukštas,
 tegalėjau duoti jam tik
 į kojas.
 tada – raudonos, purpurinės ir
 žalios spalvos žybsnis,
 o aš pats – ant grindų.
 tu, pyzduk! – iškošė tėvas, –
 kad man nesikištum!“
 nemušk mano berniuko!“ – suklykė
 motina.
 bet man buvo gera, nes tėvas
 jau nebemušė
 jos.
norėdamas tai užtvirtinti, atsikėliau ir vėl
 puoliau tėvą, mojuodamas kumščiais.
 tada dar vienas spalvų žybsnis,
 o aš ir vėl
ant grindų.
kai dar kartą pakilau,
 tėvas sėdėjo ant vienos kėdės,
o motina
ant kitos,
abu lyg niekur nieko sėdėjo ir
žiūrėjo į mane.
aš išspūdinau į koridorių, o tada
į savo kambarį, kur atsisėdau
ant lovos.
pasiklausiau, ar tikrai
 daugiau nebesigirdi
 mušimo garsų ir
spiegimo.
 nesigirdėjo.
 tuomet nebežinojau, ką
 veikti.
nieko gero nebuvo lauke
ir nieko gero
viduj.
 tad sėdėjau, ir tiek.
 paskui pamačiau vorą, ant lango mezgantį
tinklą.
susiradau degtuką, priėjau arčiau,
brūkštelėjau ir tą vorą
 sudeginau.
tada pasijutau geriau.
daug geriau.

Iš rinkinio „Betting on the Muse: Poems and Stories“ (1996)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ateiviai

galite netikėti,
 
 
 
 
 
 
 
bet yra žmonių,
 
 
 
 
 
 
 
kurių gyvenime
 
 
 
 
 
 
 
labai mažai
 
 
 
 
 
 
 
įtampos ar
 
 
 
 
 
 
 
susikrimtimo.
 
 
 
 
 
 
 
jie gerai rengiasi, valgo
 
 
 
 
 
 
 
gerai, miega gerai.
 
 
 
 
 
 
 
jie patenkinti
 
 
 
 
 
 
 
savo šeimos
 
 
 
 
 
 
 
gyvenimu.
 
 
 
 
 
 
 
pasitaiko jiems ir
 
 
 
 
 
 
 
skausmingų akimirkų,
 
 
 
 
 
 
 
bet šiaip tai
 
 
 
 
 
 
 
jie ramūs ramutėliai
 
 
 
 
 
 
 
ir dažniausiai jaučiasi
 
 
 
 
 
 
 
puikiai.
 
 
 
 
 
 
 
o kai miršta,
 
 
 
 
 
 
 
miršta lengva mirtimi, paprastai
 
 
 
 
 
 
 
miegodami.
galite netikėti,
 
 
 
 
 
 
 
bet
 
 
 
 
 
 
 
tokie žmonės iš tikrųjų
 
 
 
 
 
 
 
egzistuoja.
tačiau aš jiems
 
 
 
 
 
 
 
nepriklausau.
 
 
 
 
 
 
 
o ne, aš jiems nepriklausau,
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
nė iš tolo
 
 
 
 
 
 
 
jiems
 
 
 
 
 
 
 
nepriklausau.
 
 
 
 
 
 
 
jie
 
 
 
 
 
 
 
ten,
o aš
 
 
 
 
 
 
 
čia.

Iš rinkinio „The Last Night of the Earth Poems“ (1992)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

savižudėlis

nuėjau į patį prasčiausią barą
 
 
 
 
 
 
 
vildamasis, kad mane
 
 
 
 
 
 
 
užmuš.
 
 
 
 
 
 
 
bet viskas, ką pavyko padaryti,
 
 
 
 
 
 
 
tai
 
 
 
 
 
 
 
vėl prisiliuobti.
 
 
 
 
 
 
 
dar blogiau: baro senbuviai
 
 
 
 
 
 
 
galiausiai
 
 
 
 
 
 
 
net priėmė kaip savą.
 
 
 
 
 
 
 
dėjau pastangas, kad išmuštų iš nebeištiesinamų vėžių,
 
 
 
 
 
 
 
o baigėsi viskas
 
 
 
 
 
 
 
man statomais gėrimais,
 
 
 
 
 
 
 
kai tuo metu
 
 
 
 
 
 
 
koks nelaimingas
 
 
 
 
 
 
 
šunsnukis tysojo ligoninės
 
 
 
 
 
 
 
lovoj,
 
 
 
 
 
 
 
visas apkaišytas
 
 
 
 
 
 
 
vamzdeliais,
 
 
 
 
 
 
 
ir velnioniškai kabinosi
 
 
 
 
 
 
 
gyvenimo.
 
 
 
 
 
 
 
mirti man nepadėjo
 
 
 
 
 
 
 
niekas,
 
 
 
 
 
 
 
gėrimams nepaliaujant plūsti,
 
 
 
 
 
 
 
rytojaus dienai lūkuriuojant manęs
 
 
 
 
 
 
 
su savo plieniniais pančiais,
 
 
 
 
 
 
 
su vimdančia
 
 
 
 
 
 
 
beveidyste,
 
 
 
 
 
 
 
su neįsisąmoninta
 
 
 
 
 
 
 
elgsena.
 
 
 
 
 
 
 
mirtis ne visąlaik
 
 
 
 
 
 
 
skuba, kai
 
 
 
 
 
 
 
jos šaukiesi,
 
 
 
 
 
 
 
ar šauktumeis
 
 
 
 
 
 
 
jos
 
 
 
 
 
 
 
iščiustytuos
 
 
 
 
 
 
 
rūmuos,
 
 
 
 
 
 
 
ar jūrų laineryje,
 
 
 
 
 
 
 
ar prašmatniausiame
 
 
 
 
 
 
 
(ar prasčiausiame)
 
 
 
 
 
 
 
bare žemėje.
 
 
 
 
 
 
 
šitoks įžūlumas
 
 
 
 
 
 
 
tik verčia dievus
 
 
 
 
 
 
 
kraipyti galvas ir
 
 
 
 
 
 
 
atidėlioti.
 
 
 
 
 
 
 
žinau, ką sakau: man
 
 
 
 
 
 
 
72-eji.

 

 

 

 

 

 

Iš rinkinio „Slouching Toward Nirvana: New Poems“ (2005)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

šitos ugnies

kartais atrodo, dievai
 
 
 
 
 
 
 
tyčia stumia mane
 
 
 
 
 
 
 
į ugnį,
 
 
 
 
 
 
 
kad
 
 
 
 
 
 
 
iškriokčiau
 
 
 
 
 
 
 
kelias geras
 
 
 
 
 
 
 
eilutes.
jie nė nesiruošia
 
 
 
 
 
 
 
išleisti mane į pensiją
 
 
 
 
 
 
 
su šilko skarele ant kaklo
 
 
 
 
 
 
 
skaityti paskaitų
 
 
 
 
 
 
 
Jeilyje.
dievams reikia, kad
 
 
 
 
 
 
 
linksminčiau juos.
visi kiti
 
 
 
 
 
 
 
jiems turbūt baisiai
 
 
 
 
 
 
 
nuobodūs,

man irgi.

o dabar štai žiebtuvėlis
 
 
 
 
 
 
 
išsibaigė.
 
 
 
 
 
 
 
sėdžiu
 
 
 
 
 
 
 
beviltiškai
 
 
 
 
 
 
 
spragsindamas.
šitos ugnies
 
 
 
 
 
 
 
dievai man
 
 
 
 
 
 
 
gaili.

Iš rinkinio „The Continual Condition“ (2009)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

mama

štai aš
 
 
 
 
 
 
 
žemėje
 
 
 
 
 
 
 
prasižiojusia
 
 
 
 
 
 
 
burna,
 
 
 
 
 
 
 
bet
 
 
 
 
 
 
 
negaliu ištarti net
 
 
 
 
 
 
 
mama,
 
 
 
 
 
 
 
o
 
 
 
 
 
 
 
šunys, bidzendami pro šalį, sustoja ir čiurškia
 
 
 
 
 
 
 
ant mano akmens; viską pakeliu,
 
 
 
 
 
 
 
išskyrus saulę,
 
 
 
 
 
 
 
ir mano kostiumas atrodo
 
 
 
 
 
 
 
nekaip,
 
 
 
 
 
 
 
ir iš kairiosios
 
 
 
 
 
 
 
rankos likučių
 
 
 
 
 
 
 
nuo vakar
 
 
 
 
 
 
 
ne kažin kas belikę; primena arfą,
 
 
 
 
 
 
 
tik neskamba.
girtuoklis
 
 
 
 
 
 
 
su cigarete lovoje mažų mažiausiai
 
 
 
 
 
 
 
gali išjudinti
 
 
 
 
 
 
 
33 vyrus ir
 
 
 
 
 
 
 
5 gaisrines.
 
 
 
 
 
 
 
negaliu
 
 
 
 
 
 
 
nič
 
 
 
 
 
 
 
nieko.
bet p. s. Hektoras Ričmondas gretimam
 
 
 
 
 
 
 
kape galvoja tik apie Mocartą ir karamelines
 
 
 
 
 
 
 
kirmėles.
 
 
 
 
 
 
 
visai
 
 
 
 
 
 
 
niekam tikusi
 
 
 
 
 
 
 
draugija.

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.