Meilė – tai pragaro šuva
Eilėraščiai iš rinkinio „Meilė – tai pragaro šuva“ (Love is a Dog from Hell, 1977). Šiemet lietuviškai jį išleis „Kitos knygos“.
Šopenas Bukovskis
tai mano fortepijonas.
suskamba telefonas, žmonės klausia,
ką veiki? gal norėtum su mumis
prisigert?
aš atsakau,
kad sėdžiu prie fortepijono.
ką?
sėdžiu prie fortepijono.
padedu ragelį.
žmonėms manęs reikia. aš juos
kažin ko pripildau. jei manęs
kurį laiką nepamato, juos ištinka
neviltis, jiems darosi bloga.
bet jei aš juos per dažnai matau,
bloga darosi man. sunku vis duoti,
kai pats nieko negauni.
o mano fortepijonas man atsako.
kartais tie jo atsakymai pernelyg negrabūs
ir nevykę.
o kartais man nuskyla ir aš pavarau kaip koks
Šopenas.
kartais išsimušu iš dienotvarkės,
nepataikau į natą. nieko
baisaus.
galiu atsisėst ir dėt šliauką ant
klavišų,
bet tai bus mano
šliauka.
šiaip ar taip, tai kur kas geriau,
negu sėdėt kambary
su 3 ar 4 žmonėm ir
jų fortepijonais.
tai mano fortepijonas,
ir jis geresnis už jų.
ir jiems jis patinka, ir jiems jis
nepatinka.
paniurusi ponia
ji sėdi čia,
maukia vyną,
o jos vyras
pluša darbe.
jai regisi
nepaprastai svarbu,
kad jos eilėraščiai
būtų išspausdinti
visokiuose ten
žurnaliukuose.
ji turi parengusi ir
rotatoriumi
padauginusi du ar
tris plonyčius savo
eilėraščių tomelius.
dar turi du ar tris
vaikus, jauniausiam
6, vyriausiam 15.
ji jau nebe ta daili
moteris, kokia buvo
kadaise. ji atsiunčia
savo nuotraukų, kuriose
sėdi ant kokios
pakrantės uolos
visa vieniša ir
pasmerkta. kartą
galėjau ją turėti.
įdomu, ar jai atrodo,
kad būčiau ją
išgelbėjęs?
savo eilėraščiuose
ji nė sykio nėra paminėjusi
sutuoktinio.
bet dažnai juose kalba
apie savo sodą,
tad mes žinom,
kad ji tokį turi
ir, galimas daiktas,
dulkinasi su rožių
pumpurais ir kikiliais
prieš sėsdama
rašyti tų savo
eilėraščių
tarakonas
tarakonas susigūžė
prie vamzdžio
man myžant, o kai
pasisukau į jį,
nunešė savo šikinę
į plyšį.
paėmiau purškiklį ir
purškiau, ir purškiau,
ir purškiau, ir galiausiai
tasai tarakonas išlindo
ir baisiausiai rūsčiai į
mane dėbtelėjo.
tada įkrito į vonią,
stebėjau, kaip jis stimpa
su subtiliu pasitenkinimu:
juk aš mokėjau už nuomą,
o jis – ne.
pakėliau jį suėmęs su žalio ir melsvo
tualetinio popieriaus nuoplaiša,
tada nuleidau. štai ir viskas,
galiu pridurti tik tai, kad
Holivudo bulvaro ir Vakarų aveniu
apylinkėse mes ir toliau turim taip elgtis.
sakoma, jog vieną dieną ši
padermė paveldės pasaulį,
bet mes pasistengsim,
kad tai nutiktų
bent keliais mėnesiais
vėliau.
pralaimėjimas
klausausi per radiją Bruknerio
svarstau, kodėl bent kiek rimčiau
neinu iš proto dėl pastarojo išsiskyrimo
su savo vėliausiąja
svarstau, kodėl nevažinėju gatvėmis
girtas prie vairo
svarstau, kodėl netūnau miegamajam
užsigesinęs šviesas
visiškoj skausmingoj tamsoj
grauždamasis
plėšomas pusėtinų minčių.
ko gero,
būsiu pagaliau
tapęs tipišku vyriškiu:
pernelyg daug moterų pažinau
ir, užuot skendęs prisiminimuose,
svarstau, kas gi ją dabar dulkina?
spėju
šią pat akimirką ji kokiam kitam vargšui
kalės vaikui jau kelia aibę problemų.
klausytis per radiją Bruknerio
regisi šitaip ramu.
pernelyg daug moterų pro mane pražygiavo.
pagaliau aš vienas
bet ne vienišas.
paimu „Grumbacher“ firmos teptuką
ir kietu aštriuoju galu išsivalau panages.
akis užkliūva už rozetės
ant sienos.
regis, aš laimėjau.
462-0614
pastaruoju metu sulaukiu daug skambučių.
visi jie panašūs.
„ar jūs Čarlzas Bukovskis, tasai
rašytojas?“
„taip“, – atsakau.
ir jie pradeda sakyt, kad
supranta mano kūrybą,
kai kurie jų yra rašytojai
ar nori tapti rašytojais
ir jie turi nykius ir siaubingus
darbus
ir nebegali pakelti to kambario
to buto
tų sienų
to vakaro –
ir jiems reikia su kažkuo pasišnekėti
ir jie negali patikėti,
kad aš negaliu jiems padėti,
kad aš nežinau, ką jiems pasakyti.
jie negali patikėti,
kaip dabar dažnai
aš susiriečiu kone perpus savo
kambary,
susiimu už pilvo ir sakau:
„Dieve, Dieve, Dieve, kad tik ne
vėl tai!“
jie negali patikėti,
kad nemeilė
gatvės
vienatvė
sienos
ir man yra tokios pat.
ir kai aš padedu ragelį,
jie mano, kad aš tiesiog pasilaikiau
savo paslaptį sau.
aš nerašau iš
žinojimo.
kai suskamba telefonas,
aš irgi norėčiau išgirsti žodžius,
kurie palengvintų
bent dalį viso šito.
štai dėl to mano telefono numeris
ir yra įtrauktas į abonentų sąrašą.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
nuotraukos
fotografuoja tave ties tavo
namų prieangiu
ir ant sofos
ir stovintį kieme
ar atsirėmusį į automobilį
fotografės –
moterys didelėm šiknom
ir tos šiknos tau kur kas mielesnės
už jų akis ar sielas
toks žaidimas su autoriumi
neva štai tikriausias Hemingvėjus
Džeimsas Džoisas –
tai suvaidintas mėšlas
bet pažiūrėkit:
yra knygų, kurias parašei
tu nebuvai Paryžiuj
bet parašei visas tas knygas
ana ten, už nugaros
(nors dalies nėra, kai kurios
pamestos ar pavogtos)
ir viskas, ką tau reikėtų daryti
tiesiog atrodyti kaip Bukovskis
prieš fotoaparatus
bet
tu ir toliau nenuleidi akių
nuo tų
pribloškiamai didelių šiknų
ir vis galvoji –
jos atitenka kažin kam
kitam
„žiūrėkit man į akis“, –
sako jos ir spragsi fotoaparatais
ir blyksi fotoaparatais
ir myluoja fotoaparatus
Hemingvėjus mėgo boksuotis ar
eiti žuvauti ar į bulių kautynes
bet kai jos išeina
tu prismaukai į patalynę
ir prisileidi karštą vonią
jos niekada neatsiunčia nuotraukų
nors žadėjo atsiųsti
ir tos pribloškiamai didelės šiknos
būna pranykusios amžiams
o tu lieki pabuvęs puikučiu literatūros
pasaulio veikėju
gyvu kol kas
o pakankamai greit – ir mirusiu
žvelgiančiu į jų akis ir sielas
ir dar kai kur
socialinis
melsvi bangų liežuviai
ir išgeltęs kelias
mašinos vairas
ir iškvaišusi moteris
šalia
ji vis skundžiasi
okeanui leidžiant purslus
ir žmonės geltonuose
ir baltuose
kemperiuose
vis trukdo normaliai važiuoti
klaikuma
klausantis
koks tu kaltas dėl šio
kaltas dėl ano
tu sutinki ir dėl
šio ir dėl ano
tačiau to
nepakanka
jai norisi didingos
pergalės
o tau jau visai skersai
gerklės
tos didingos
pergalės
atvažiuojat
ji išlipa
nužingsniuoja prie
namo
stabtelėjęs prie mašinos
tu dar nusprendi pamyžti
tu priplempęs alaus
mažučiai tavęs lašeliai
krinta į
dulkes
į perdžiūvusias
dulkes
užsitraukdamas
užtrauktuką
nužygiuoji į vidų
pasimatyt su jos
draugužiais.
krūtinės šarvui
turiu posakį: „kiečiausios visada
grįžta.“
bet Vera buvo mielesnė už daugumą,
todėl gerokai nustebau, kai ji
tą vakarą pasirodė ir
pasakė: „įleisk.“
„ne, ne, dabar kaip tik dirbu prie soneto.“
„aš tik minutėlei, po to
keliausiu.“
„Vera, jei tave įsileisiu, prabūsi
čia 3 ar 4 dienas.“
buvo jau vakaras ir šviesa virš durų
nedegė, todėl
nė nepamačiau,
kaip ji užsimoja,
o
smūgis jai tikrai pavyko,
man nutvilkė per patį
krūtinės vidurį.
„puikus smūgis, mažute.
o dabar keliauk sau.“
aš užtrenkiau duris.
ji grįžo po 5 minučių:
„Henkai, aš nerandu savo mašinos,
prisiekiu, aš tikrai neberandu savo
mašinos. padėk ją rast!“
čia pastebėjau pro šalį einant
savo draugužį Bobį Tatalušką.
„ei, Bobi, padėk šitai rasti
mašiną. vėliau atsilyginsiu.“
jiedu nuėjo.
vėliau Bobis pasakojo, kad
jos mašiną rado paliktą kažkam
ant vejos tiesiai priešais namus,
žibintai įjungti, variklis užvestas.
nuo to laiko iš Veros nesulaukiau
jokių žinių,
nebent tai ji būtų ta,
kur man vis paskambina 2, 3 ar 4
nakties ir
kai aš pasakau „klausau“,
tiktai tyli.
bet Bobis sako,
kad su ja susitvarkytų,
todėl nusprendžiau ją perleisti
Bobiui.
ji gyvena kažkur Glendeile
vienoj šalutinių gatvelių,
padedu jam išlankstyt
kelių žemėlapį mudviem gurkšnojant
dietinį šlicą*.
* Autoriaus gyvenimo laikotarpiu viena populiarių alaus rūšių JAV.
šuo
vienui vienas šuo,
bidzenantis pats sau įkaitusiu
vasaros šaligatviu,
rodosi kur kas galingesnis
ir už dešimt tūkstančių dievų.
kodėl taip?
Vertė Gediminas Pulokas
